Lietuvoje tuštėja ir sodybos, ir miestai ^{nustojo augti net Vilnius}

Panevėžys – jau nebe didmiestis?

Penktas pagal dydį Lietuvos miestas Panevėžys sumažėjus gyventojų skaičiui neteko didmiesčio statuso. Apie tai metų sandūroje pranešė LRT televizijos laida „Panorama“.

Remiantis statistika, reportaže apie šį Aukštaitijos miestą teigta, jog per porą metų panevėžiečių sumažėjo 9 tūkst. – iki 99 tūkst. Vadinasi, Aukštaitijos sostine neretai tituluojamas Panevėžys automatiškai priskirtinas prie mažesniųjų šalies miestų. Vietos valdžios atstovai reportaže bandė gintis: girdi, šiame mieste gyvenamąją vietą deklaravo apie 107 tūkst. žmonių, ir Panevėžio miesto prilyginimas Alytui ar Marijampolei, jų nuomone, yra neteisingas.

Esą neteisinga skirstyti miestus į kategorijas pagal statistikos metodiką – reikėtų vadovautis gyvenamąją vietą deklaravusių asmenų skaičiumi. 

Galima suprasti sumenkusiu miesto statusu nesidžiaugiančios valdžios reakciją: patekus į kitą miestų kategoriją, keičiasi (tiksliau – mažėja) skiriamų tokioms gyvenamosioms vietovėms dotacijų (ir iš „centro“, ir iš Europos Sąjungos) sumos. Be to, pasak Vyriausybės atstovės Panevėžio regione Rasos Šošič, jei paaiškėtų, kad Panevėžys iš tikrųjų nebėra „šimtatūkstantininkas“, jo vadovai geranoriškai turėtų susimažinti atlyginimus. Jeigu to nebus, Vyriausybės atstovė žada kreiptis į teismą. Savo ruožtu miesto prie Nevėžio savivaldybės vadovai viliasi sugrąžinti Panevėžį į didžiųjų miestų gretas. Dėl to jau kreiptasi į Vyriausybę ir Seimą.

Ne algos svarbiausia...

Pasak Lietuvos savivaldybių asociacijos direktorės Romos Žakaitienės, 100 tūkst. gyventojų skaičius yra ta riba, nuo kurios priklauso savivaldybės darbuotojų algos. Tačiau kol kas joks teisės aktas nenustato termino, per kurį turėtų būti keičiamas atitinkamas savivaldybės institucijų ir įstaigų statusas.

Lietuvos savivaldybių asociacijos direktorė linkusi pritarti Panevėžio miesto savivaldybės argumentui, kad savivaldybė teikia paslaugas jos teritorijoje gyvenantiems asmenims ir kad jų skaičių realiau atsispindi Gyventojų registre deklaruojama pastarųjų gyvenamoji vieta.
Tačiau visa tai – daugiau biurokratų noras išsaugoti savo ir savo kolegų darbo vietas. Kaip padidinti gyventojų skaičių – šis klausimas iki šiol lieka aštrus ir sunkiai sprendžiamas, nes savo gyventojų netenka visi didieji (jau nekalbant apie mažesnius) šalies miestai.

Šiauliai „lygiuojasi“ į Panevėžį?

Statistikai pateikė informacijos, kuri pakurstė aistras ir Saulės mieste. Taip, pernai Šiauliuose daugėjo santuokų, gimė daugiau kūdikių. Tačiau didėjantis gimstamumas demografinės padėties šiame mieste nepagerino: praėjusiais metais čia mirė daugiau žmonių, nei gimė, išaugo ir žuvusiųjų per nelaimingus atsitikimus skaičius. Taigi statistikai mieste prie Rėkyvos ežero „mato“ tik 107 tūkst. gyventojų. Kaip bus kitąmet – nežinia. 

Šiaulių miesto meras Justinas Sartauskas teigė, jog mažėjantys Lietuvos didmiesčiai ne jam vienam kelia nerimą. Juk didmiesčiai – viso regiono traukos centrai. Čia dirbti važiuoja žmonės, gyvenantys 50 km spinduliu. Nykstant didmiesčiui, menksta viso regiono patrauklumas ir ekonominis pajėgumas. Tad jei šalyje liks du ar trys didmiesčiai, valstybei tikrai nebus geriau. Taigi Šiauliai savo regioninį statusą stengiasi įtvirtinti įgyvendindami projektus, kurie gali sukurti darbo vietų. Tai pramoninio parko kūrimas ir plėtra, laisvosios ekonominės zonos veikla, oro uosto plėtra. Be to, stengiamasi išlaikyti regioninį universitetą.

Nustojo augti net Vilnius 

Iki šiol buvo įprasta manyti, kad gyventojų skaičius mažėja provincijoje, o mūsų sostinė vis auga. Deja, statistikai paneigė ir šį mitą. Lig šiol tik didėjusiame Vilniuje gyventojų taip pat sumažėjo. Per pastaruosius dešimt metų dalies savo gyventojų neteko visi didieji Lietuvos miestai, nors iki dabar, kalbant šia tema, visi matė tik kaimus ar bažnytkaimius: girdi, juose telikę emigrantų vaikai ir jų seneliai. Miestai buvo tarsi išleisti iš akiračio. O juk gyvenimas nestovi vietoje. Baigusieji vidurines mokyklas vis dar vos ne masiškai stoja į aukštąsias. Taip Vilnius, Kaunas ir Klaipėda susirenka didžiąją dalį abiturientų. O kokios perspektyvos laukia likusiųjų savo gimtuosiuose miesteliuose ar grįžusiųjų į juos po studijų? Ar taip jau dažnai skelbiama apie įsikūrusias naujas įmones ar naujas gamybos linijas? Vis dar retai. Tad kurgi dirbti ir iš ko gyventi tiems, kurie baigė profesines ar aukštąsias mokyklas nepriklausomybės laikotarpiu? O ką jau kalbėti apie daugiau ar mažiau vyresnius vyrus bei moteris, dėl įvairiausių priežasčių netekusius darbo anksčiau ar vėliau bankrutavusiose gamyklose? 

Tad visų Lietuvos savivaldybių administracijų pagrindinis uždavinys turėtų būti ne kaip daugiau „išsimušti“ lėšų iš Briuselio ar Vilniaus savo infrastruktūrai tvarkyti, o kaip didinti darbo vietų skaičių. Juk ko bus vertos asfaltuotos ir apšviestos gatvės, įrengta kanalizacija, jei gyventojai, nerasdami darbo, ir toliau paliks savo gimtąjį miestą ar miestelį? Štai kas, be įprasto rūpinimosi vietos infrastruktūra, turi tapti nepaliaujamu savivaldybių galvų darbu, o ne tyliai bręstantis klausimas: kokios gi algos netrukus bus mokamos taip sumažėjus gyventojų skaičiui?

Gyventojų skaičiaus pokytis didžiuosiuose Lietuvos miestuose