Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimo centro (KOPŽI) atstovai, pasidalindami šia istorija, nori garsiai prabilti apie verbuojamus ir išnaudojamus žmones, kurie į nusikaltėlių pinkles pakliūna dėl savo patiklumo ar socialinių įgūdžių trūkumo.
Šiame straipsnyje nei nukentėjusių, nei nuteistųjų pavardės nebus atskleidžiamos, nes tarp verbuotų ir vogti priverstų asmenų buvo ir nepilnamečių. Nusikalstami grupuotės veiksmai buvo vykdomi 2012 metais, nors verdiktas teismo salėje nuskambėjo tik 2018.
Nusikaltimai buvo vykdomi ne tik Jungtinėje Karalystėje, bet ir Norvegijoje bei Prancūzijoje.
Aukų ieškojo net laikraščių skelbimuose
Į teisiamųjų suolą sėdo penkiese: vyriausiam 39, jauniausiam – 28-eri. Keturių vyrų ir moters grupuotėje nusikaltimai nebuvo naujiena – du iš jų anksčiau buvo teisti, vienas iš jų atlikęs laisvės atėmimo bausmę.
Nedideliame Lietuvos mieste gyvenę asmenys sugalvojo, kaip užsidirbti pinigų, tačiau plano įgyvendinimui pirmiausia reikėjo patiklių žmonių, kuriais tapo ir merginos, ir vaikinai.
Pirmoji auka – jauna moteris, neturinti nuolatinio darbo, sunkiai besiverčianti. Vienas iš grupuotės jai žadėjo nemokamą kelionę į Jungtinę Karalystę, Škotiją, nemokamą apgyvendinimą ir net maitinimą. Mainais už tai moteris turėjo sutikti vogti iš parduotuvių smulkias prekes.
Antrąją auką grupuotė rado pagal laikraštyje publikuotą skelbimą. Darbo ieškojusi moteris vieną dieną sulaukė skambučio ir sutarė susitikti, nors tiksliai nežinojo, koks darbas bus siūlomas. Ilgai įkalbinėti neteko – nei nuolatinio darbo, nei kitokio pinigų šaltinio neturinti jauna moteris sutiko vykti į užsienį užsidirbti. Nors nežinojo visų sąlygų.
Trečioji auka – nepilnametė. Dėl dažno bėgimo iš namų ir vengimo lankyti mokyklą merginai trūko socialinių įgūdžių, o verbavęs asmuo pažinojo jos širdies draugą, todėl neilgai trukus mergina sutiko vykti į užsienį uždarbiauti ir būti arčiau mylimojo.
Nepilnametės aplinkoje verbuotojas rado dar vieną auką – jauną, menkai išprususią moterį, tuo metu neturėjusią jokio pragyvenimo šaltinio. Už paklusimą vogti jai buvo pažadėtas piniginis atlygis.
Užverbuotos buvo ir dar dvi paauglės – vienos sunkią padėtį nuteistieji žinojo, todėl pasiūlė keliauti į Švediją užsidirbti, kitą susirado pati nepilnametė – kaip „kompaniją kartu užsidirbti“. Tiesa, nuteistasis merginoms pamelavo – jos lengvuoju automobiliu buvo išvežtos į Norvegiją ir apgyvendintos pas joms nepažįstamą asmenį.
Dar vieną moterį ir vyrą grupuotės narys įkalbėjo vykti į Prancūziją. Ten grupuotė vykdė tokius pačius nusikalstamus veiksmus – smulkias vagystes.
Tiesa, nusikaltimai Prancūzijoje vyko kiek kitokiu scenarijumi. Jungtinėje Karalystėje jie susirasdavo butus, juose apsigyvendavo, o Prancūzijoje neužsibūdavo – apvogę parduotuvę važiuodavo į kitą miestą, o nakvodavo dažniausiai tiesiog automobilyje. Prancūzija dažnai būdavo tik stotelė pakeliui į Škotiją.
Vienintelė grupuotės moteris sulaukė švelniausios bausmės – ji nepateko už grotų, jai buvo skirta piniginė bauda. Teismo salėje moteris tikino, kad nė nenutuokė, kuo užsiima jos sutuoktinis, o dažnos trumpos kelionės į užsienį jai įtarimų nekėlė, esą jis teigdavo, kad važiuoja pirkti automobilio. Iš tiesų jis kelis kartus užsienyje pirko automobilį, tačiau jį pakeisdavo įpusėjus nusikalstamai kelionei – automobilis buvo naudojamas kaip būtinas įrankis norint kuo greičiau pasprukti iš nusikaltimo vietos.
Specialūs apmokymai ir „įrankiai“ vagystėms
Planui dirigavęs 39-erių vyras nusikaltimų virtinėje atliko ypatingą vaidmenį – apmokydavo, kaip ir ką vogti, paruošdavo specialius „įrankius“, taip pat įteikdavo raštelį su netikru adresu, kurį liepė sakyti pareigūnams, jei bus sučiupti vagiant ir išmokydavo savo numerį – nes būtent jo numerį reikdavo padiktuoti pareigūnams.
O „apmokymai“ būdavo trumpi – nurodoma, kad vogti reikia smulkias prekes, daugiausia – skutimosi peiliukus, taip pat alkoholio, maisto produktus. Maisto produktus vogdavo savo reikmėms, kad turėtų, ką valgyti. Kitas prekes veždavo į Lietuvą savo automobiliu, o jei jų būdavo tiek daug, kad į automobilį netilpdavo, vogtus daiktus dėdavo į krepšius ir siųsdavo į Lietuvą.
Parsiųstus daiktus paimdavo vieno iš išvažiavusiųjų žmona ir perduodavo kitiems asmenims, o šie prekes kraudavo ant prekystalių turguje Lietuvoje. Tiesa, pastarieji nebuvo nubausti, o pareigūnams tikino, kad nė nenutuokė pardavinėjantys vogtas prekes.
Vogdavo ir lauktuves, kurias veždavo į Lietuvą artimiesiems, ir drabužius, kuriais patys rengdavosi.
Nuteistieji savo aukomis dažniau rinkosi moteris, o ne vyrus – tam buvo svarbi priežastis. Vagystėms buvo specialiai ruošiami krepšiai – rankinių vidus išklijuojamas aliuminio folija, kad nereaguotų detektoriai. Krepšius, tiksliau moteriškas rankines, nešdavosi moterys, o vyrai į parduotuves eidavo stebėti aplinkos.
Pats verbuotojas savo rankų vagystėmis nesiteršė – vogdavo kiti. Pastarasis vairuodavo automobilį ir laukdavo kitų automobilyje prie parduotuvės durų.
Pareigūnų apklausiamos moterys tikino, kad užsienyje niekas iš jų nepaimdavo nei pasų, nei mobiliųjų telefonų. Jos esą laisvą laiką galėdavo leisti kaip tik panorėjusios – vardijo, kad lankėsi klubuose, restoranuose, eidavo pasivaikščioti, keliaudavo po apylinkes.
Tačiau ne viskas buvo taiku – vakarėlių metu kompanijoje kildavo konfliktų – kartą juos skyrė ir policija, kai neblaivios merginos savo verbuotojus puolė su peiliu rankoje.
Apie vyrų smurtą prakalbo ir merginos. Jų teigimu, vaikinai trankė per šonkaulius, galvas.
Merginų teigimu, smurto protrūkiai kildavo tik tuomet, kai jos pareikšdavo, kad nebenori vogti.
Užverbuota nepilnametė vogė net būdama nėščia
Globos namuose augusi nepilnametė į Jungtinę Karalystę važiavo ne vogti, o būti kartu su vyresniu mylimuoju. Vienas iš nuteistųjų, daugiau nei dešimt metų vyresnis vyras, su mergina santykius vystė Lietuvoje, vėliau vyras išvažiavo į Škotiją, o kitas jo draugas nepilnametę suviliojo galimybe gyventi kartu su draugu. Į Škotiją pirmą kartą nepilnametė išvyko 2012-ųjų rudenį.
Pirmą kartą nepilnametė į Škotiją išvyko būdama šešiolikos. Ją vežę asmenys teigė, kad kelionė užtruks vos kelias savaites. Tiek ir užtruko.
Tuo metu mergina gyveno socializacijos centre. Į juos pakliuvo dėl maištavimo ir tėvų nesugebėjimo tinkamai auklėti dukrą. Tuo metu, kai gyveno pas tėvus, dažnai bėgdavo iš namų, nelankė mokyklos, buvo pradėjusi rūkyti. Tėvai dukrą auklėjo smurtu. Vėliau buvo apgyvendinta pas senelius, o iš ten pakliuvo į globos namus, vėliau į socializacijos centrą.
Ir nors ją globojusi institucija ją apibūdina kaip komunikabilią, tvarkingą, turinčią savitą aprangos stilių ir suprantančią grožį, jos charakteristikoje įrašyti ir šie įrašai: manipuliuojanti, prieš silpnesnius naudoja psichologinį ir fizinį smurtą, dėl savo poelgių kaltina kitus, kelianti grėsmę sau ir aplinkiniams, buvo įsivėlusi į muštynes, buvo linkusi žaloti save, vogdavo iš kitų globos namų auklėtinių.
Dėl įvairių priežasčių merginos paieška iki 2013-ųjų metų (tuo metu jai buvo septyniolika) buvo paskelbta dvylika kartų. Dažniausiai ji buvo ieškoma kaip iš namų pabėgęs vaikas.
Nepilnametė dėl administracinių nusižengimų buvo bausta ir Lietuvoje, ir Nyderlanduose.
Tiesa, nepilnametė vyko ne viena. Kartu su ja vyko dar viena moteris, kurią įkalbėti vykti į užsienį vykdyti nusikaltimų vyko ir pati nepilnametė. Už sutikimą vykdyti vagystes jaunai moteriai buvo pasiūlytas piniginis atlygis, apgyvendinimas ir nemokama kelionė pirmyn bei atgal.
Tai buvo tik pirmoji jaunų moterų kelionė į Škotiją, tačiau ne paskutinė. Kai lietuvių grupė trečią kartą sėdo į automobilį važiuoti į Škotiją tuo pačiu tikslu – nepilnametė, užmezgusi artimą ryšį su vienu iš nuteistųjų, jau laukėsi kūdikio.
Byloje minima, kad kiti kartu vykę asmenys apie merginos nepilnametystę nežinojo. Esą ir kertant sieną, kai pareigūnai tikrindavo dokumentus, apie jauną amžių neminėjo.
Nepilnametės draugė byloje taip pat įvardijama kaip neturinti pakankamai socialinių įgūdžių, todėl buvo pažeidžiama užverbuojant važiuoti vogti į užsienį.
Jauna moteris būdama trylikos išgyveno motinos netektį ir liko augti kartu su išgeriančiu tėvu. Po metų tėvas ją išprievartavo. Po šio įvykio ji dažnai bėgdavo iš namų, retai pasirodydavo mokykloje.
Moteris taip ir neišmoko skaityti, rašyti moka tik šiek tiek. Užsienio kalbos įgūdžių neturi.
Būdama septyniolikos ji pateko į socializacijos centrą, ten jai buvo suteiktas stogas ir maitinimas, o į banko sąskaitą kas mėnesį įkrisdavo pašalpa už mirusią mamą. Iš pastarųjų pinigų moteris gyveno iki pilnametystės.
Būtent socializacijos centre ji susipažino ir su nepilnamete, kuri ir įkalbėjo važiuoti kartu į užsienį. Jauna moteris ilgai nesvarstė – Lietuvoje neturėjo darbo, socialiniai įgūdžiai buvo menki, o valstybės pašalpa sulaukus aštuoniolikos buvo nutraukta.
Verbuodavo lengvai pažeidžiamus asmenis
Visi užverbuoti asmenys turėjo menkus socialinius įgūdžius, Lietuvoje neturėjo darbo, todėl ir pasidavė siūlymui lengvai užsidirbti. Ir nors teisme nuteistieji teigė, kad patys įkalbėtieji vogė laisva valia, teismas nusprendė kitaip – už grotų pasiuntė visus, kurie verbavo, vežė į užsienį, mokė vogti, o vėliau pavogtas prekes perduodavo į Lietuvą.
Visos kelionės į užsienį vyko ta pačia schema – iš Lietuvos trumpam laikui keli asmenys vykdavo lengvuoju automobiliu. Kelionės, apgyvendinimo ir maitinimo išlaidas apmokėdavo į teismo suolą sėdę asmenys.
Vogę asmenys teismo salėje įvardijo, kad du iš keturių nuteistų vyrų tik du ruošdavo specialius krepšius, kiti prisidėdavo gabenant asmenis į užsienį, juos ten apgyvendinant, vairuojant vagysčių metu.
Į teismo suolą kaip grupuotės narė sėdusi moteris teigė, kad nė nenutuokė apie savo vyro veiklą, tačiau būtent ji buvo tarpininkė perduodant vogtas prekes prekeiviams Lietuvoje. Ji priimdavo siuntinius ir juos perduodavo prekybininkams.
Specialistai: žmonių verbavimas plinta visoje Lietuvoje
Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) Socialinio darbo vadovė Vida Matusevičiūtė šioje situacijoje pirmiausia mato šią problemą – teismo procesas užtruko net šešerius metus, nors nebuvo skundžiamas, reiškia – tiek metų procesas užtruko viename teisme.
„2018 metų pabaigoje sulaukti pirmos instancijos teismo nuosprendžio dėl 2012 metų įvykių – ar tai yra tas teisingumas, apie kurį mes teigiame nukentėjusiems, skatindami juos prabilti? Kieno stalčiuose dūlėjo tyrimas, juk prekybos žmonėmis bylos mūsų šalyje turi aiškų prioritetą? Į šiuos klausimus aukoms atsakyti turime, deja, mes, socialinės darbuotojos“, – teigė V. Matusevičiūtė.
Socialinio darbo vadovė pabrėžė, kad tokių nusikaltimų aukomis dažniausiai tampa socialinių įgūdžių neturintys, pažeidžiami asmenys. „Baisus yra išnaudojimo priverstiniams nusikaltimams atlikti paveikslas – jis kaip koks vėžys įsimetęs ten, kur apleistas, niekam nereikalingas jaunimas, geriančios šeimos, silpnai veikiančios vietinės tarnybos. Nėščia nepilnametė, tėvo seksualinę prievartą patyrusi kita jaunuolė, niekur nesimokantys, nepritampantys bendruomenėje vaikinai – štai armija „baisių plėšikų“ iš Rytų Europos, prekeivių žmonėmis užverbuotų ir įpainiotų į nusikaltimų vykdymą“, – teigė V. Matusevičiūtė.
Ir tai, anot KOPŽI atstovės, ne tik regionų problema. „Matome visoje šalyje žaibišką pažeidžiamų žmonių verbavimą. Jei nebijotume to atvirai pripažinti, būtų lengviau duoti atkirtį“, – tvirtino V. Matusevičiūtė.