Sėslumu lenkiame daugelį tautų
Pirmieji Lietuvos gyventojai – mezolito (viduriniojo akmens amžiaus) medžiotojai – į miškatundrę atsikraustė X-IX tūkst. pr. m. e., nutirpus paskutiniam ledynui. „Jei anksčiau kas nors ir buvo, ledynas nuplovė visas žmogaus liekanas“, - teigė G. Česnys.
Šie medžiotojai atėjo iš Baltijos jūros vakarinės pakrantės. Pietiniu jūros pakraščiu jie slinko į rytus ir šiaurę. Randamos masyvių pailgagalvių žmonių kaukolės rodo, kad lietuvių protėvių šaknų reikia ieškoti Skandinavijoje. Šie, anot G. Česnio, nuo senųjų Skateholmo (vėlyvojo mezolito gyvenvietės Pietų Švedijos Skonės regione) gyventojų skyrėsi tik kaukolės aukščiu. Be to, Lietuvos teritorijoje vyravusi mezolito kultūra buvo panaši į Danijos teritorijos kultūrą.
Bene seniausia rasta lietuvių protėvio kaukolė – mezolito žmogaus iš Spigino, datuojama VI-V tūkst. pr. m. e. Kiek vėliau – kaip spėjama, IV tūkst. pr. m. e., gyveno „žynys” iš Donkalnio. Jų kaukolių amžius buvo nustatytas tiriant radiokarbono metodu, kuris yra gerokai tikslesnis nei datuojant pagal papuošalus ir kitus radinius.
Pirminio Lietuvos teritorijos apgyvendinimo, užtrukusio iki IV tūkst. pr. m. e., metu susiklostė ikiindoeuropietiškasis antropologinis fonas.
Antrame lietuvių etnogenezės etape – viduriniajame neolite, III-II tūkstm. pr. m. e. – atėjo indoeuropiečiai ir susiformavo baltai. Iki tol čia gyveno dvejopos kilmės žmonės – Nemuno ir Narvos kultūrų, senieji Europos gyventojai. Atsikrausčius indoeuropiečiams – virvelinės keramikos gamintojams, kurie nužiestus puodus puošė virvelės ornamentu ir gamino laivinius kovos kirvius, susiformavo pamarių kultūros žmonės.
Pirmąja žinoma balte, savotiška pramote, laikoma Donkalnio moteris, gyvenusi prieš maždaug 4 tūkst. metų. Rekonstruotos ir vėlyvajame bronzos amžiuje gyvenusių taip vadinamų Kirsnos bei Turlojiškės žmonių – pagyvenusio bei jaunesnio vyrų išvaizda. Oksfordo universitete radiokarbono metodu buvo nustatyta, kad Kirsnos žmogus galėjo gyventi prieš 2780-2899 metų.
„Mes nedėkingoje Baltijos jūros pakrantėje niekur nesitraukdami gyvename jau 4 tūkst. metų. Reta tauta gali pasigirti, kad toje pačioje vietoje taip ilgai gyvena, - kalbėjo G. Česnys. – O kaip susimaišiusi Europa… Slavai apskritai nežino, kada atsikraustė. Iki VII a. apie juos niekas nekalba. Germanai – irgi.“
Slavų įtaka baltų genofondui buvo menka
Trečiame etape – I-XII a. susiformavo baltų genčių sąjungos. Kadangi didelė dalis šių genčių išnyko kartu su savo etnonimais, jų gyventos teritorijos ribas padėjo nustatyti vandenvardžiai. Tai padarė rusų lingvistai.
Vakarų baltai I tūkst. viduryje skilo į kuršius, skalvius, prūsus, žiemgalius, žemaičius, sėlius, vakarų aukštaičius, rytų aukštaičius, jotvingius, latgalius ir padneprės baltus. Šios genčių sąjungos susidarė ne tik dėl geografinės ir kultūrinės izoliacijos (mat didelių gamtinių pertvarų šioje teritorijoje nebuvo, nebent miškai), bet ir dėl žmonių migracijos iš rytų, baltų arealo centrinės dalies (brūkšniuotosios keramikos kultūros) į vakarus.
II-V a. teritorijoje iki Šventosios gyveno siauraveidžiai, grakščių kaukolių žmonės. Labiau į rytus buvo įsikūrę masyvūs plačiaveidžiai ir neaiškaus tipo atstovai, per jotvingius galėję susimaišyti su pietų stepių gyventojais.
V-VI a. ši neaiški priemaiša nyko, o plačiaveidžiai ėmė slinkti jūros link. Dalį siauraveidžių jie „pasiglemžė“, dalį „pristūmė“ prie jūros. Jau VI-XI a. Lietuvos teritorijoje ėmė vyrauti aukštaičiai. Beje, Latvijoje buvo pastebėtas panašus judėjimas.
Taigi aukštaičiai ir latgaliai formavosi atėjūnų, spaudusių slinkti jūros link, genofondo pagrindu. Žemaičiai ir žiemgaliai susidarė autochtonų (pirmykščių vietos gyventojų) genofondo pagrindu, o kuršiai ir prūsai – buvo prie jūros pristumtų siauraveidžių palikuonys.
Anot G. Česnio, jau tais laikais baltų ir slavų gentys atsiskyrė. Genais jos keitėsi tik paribio zonose. „Geležies amžiuje ir ankstyvaisiais viduramžiais susiformavusios slavų gentys didesnės įtakos Lietuvos gyventojams nepadarė, nebent periferijoje“, - teigė mokslininkas.
Jo žodžiais, tokį judėjimą nulėmė po Romos imperijos žlugimo prasidėjęs didysis tautų kraustymasis, iš esmės sumaišęs Europos gyventojus. Pavyzdžiui, Prancūzijoje frankus pakeitė romanai. Kraustymasis mažiau palietė italus ir graikus. Atsiritus šiai bangai iki Baltijos jūros, baltai taip pat traukėsi ten, kur gyveno panašios kultūros ir kraujo žmonės.
Viduramžiais lietuviai buvo sumažėję
Paskutiniame etnogenezės etape – XIII-XVIII a. susiformavo lietuvių tautos antropologiniai požymiai, kitaip tariant, fizinės ypatybės.
Dabartinių lietuvių fizinės savybės yra visų vakarinio baltų arealo genčių genofondų palikimas. Anot Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesorės Irenos Balčiūnienės, genčių artimumą liudija tai, kad visos jos atstovauja tam pačiam Vidurio Europos odontologiniam tipui.
Viduramžių Lietuvos gyventojai buvo kur kas homogeniškesni negu Latvijos. Tačiau iki šiol išliko nors ir menki, bet patikimi skirtumai tarp žemaičių, aukštaičių bei baltarusių etninio paribio.
Kaip tvirtino G. Česnys, baltams artimi ne tik baltarusiai, bet ir šiaurės vakarų rusai. Kai kurios baltų gentys buvo slavizuotos.
Beje, antropologai pastebėjo, kad bėgant laikui gerokai kito ne tik dabartinės Lietuvos teritorijos gyventojų kaukolės forma, bet ir ūgis. I tūkst. vyrai buvo gana aukšti (vidutiniškai 172 cm), XIV-XIX a. jie gerokai pažemėjo (iki 166 cm), dabar vėl ūgtelėjo iki 178 cm.
Moterų ūgis kito ne taip smarkiai (160 cm, 155 cm, 165 cm), nes, kaip juokavo G. Česnys, jos yra stiprioji lytis.
Dar vienas įdomus dalykas – einant Lietuvos teritorijoje iš šiaurės vakarų į pietryčius, vidutinis ūgis sumažėja keliais centimetrais, taip pat sutrumpėja gyvenimo trukmė.
Universitete saugoma 10 tūkst. kaukolių
Tautos kilmės – etnogenezės problemą kartu sprendžia istorikai, kalbininkai, etnologai, archeologai ir antropologai. Pastarųjų veiklos sritis – savotiškas medicinos, žmogaus biologijos ir istorijos paribys. Žemėje išlikę griaučiai – bene vienintelis šaltinis, teikiantis žinių apie praeities žmonių genofondą ir jo kitimus.
Pirmą kartą lietuvio kaukolė buvo nupiešta ir išspausdinta 1795 m. pasirodžiusioje J. F. Blumenbacho knygoje „Decas tertia collectionis suae craniorum diversarum gentium illustrata“.
Uždarius Vilniaus universitetą, lietuvių ir prūsų kaukoles tyrė keli vokiečių antropologai, tiesa, jų tyrimai buvo atsitiktinio pobūdžio. Sistemingai Lietuvos senkapius ėmė tyrinėti iš mūsų šalies kilęs lenkų antropologas Julijonas Talko-Grincevičius (1850-1936).
XIX-XX amžių sandūroje antropologiniai tyrimai tapo svarbia tautinės savimonės ugdymo priemone, o nepriklausomos Lietuvos laikais Kaune veikė Anatomijos institutas.
Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedroje sukaupta įvairių laikotarpių ir įvairiose šalies vietose rastų 10 tūkst. kaukolių bei 2 tūkst. skeletų.
Žinių apie senuosius gyventojus mokslininkai gauna matuodami kaukoles ir nagrinėdami, kaip kito jų dydis bei forma (tai yra poligenetiniai, paveldimi požymiai), tirdami individualius požymius (pavyzdžiui, kaukolėje esantį papildomą kaulelį), matuodami ilguosius kaulus (tai rodo ūgio ir kūno dalių proporcijų kitimą) ir tirdami DNR (tai yra brangu ir masiniam naudojimui netinkami).