– Kodėl nusprendei studijuoti Lietuvoje?
– Baigus mokyklą man nepavyko įstoti į Ispanijos universitetą, kuriame norėjau studijuoti mediciną. Tačiau man tai tapo puikia galimybe pagyventi ir pasimokyti užsienyje. Netrukus buvau priimtas į Lietuvos sveikatos ir mokslų universitetą (LSMU) Kaune, o Lietuva, galima sakyti, tapo dalele manęs. Kalbant apie studijas LSMU, manau, kad tai yra vienas geriausių medicinos universitetų Šiaurės rytų Europoje, jame studijuoti man labai patiko. Didžiuojuosi tuo, kad savo diplomą gavau būtent ten.
– Ar nesvarstei galimybės po studijų likti gyventi Lietuvoje?
– Svarsčiau, beje, ganėtinai ilgai, kadangi čia man pasiūlė specializuotis, dirbti. Visgi po šešerius metus Lietuvoje trukusių studijų buvau pasiilgęs savo gimtosios šalies, taip pat norėjau pokyčių. Galop nusprendžiau grįžti į Ispaniją. Tačiau neatmetu galimybės kada nors grįžti ir gal net apsigyventi Kaune.
– Kiek laiko tau prireikė išmokti kalbėti lietuviškai?
– Lietuvos sveikatos mokslų universitete užsieniečiai, įskaitant ir mane, turėjo dvejus su puse metų trunkantį lietuvių kalbos kursą. Negaliu sakyti, kad per minėtą laiką lietuviškai kalbėti išmokau laisvai, tačiau susišnekėti galiu. Mokiausi nuolat. Ilgainiui netgi supratau posakio, lietuviško keiksmažodžio „rupūs miltai“ reikšmę. Tik įsivaizduokit, kaip nustebau, kai viename prekybos centre pamačiau, kad rupių miltų iš tiesų galima ir nusipirkti!
– Kokia tau pasirodė Lietuva? Kuris iš šalyje aplankytų miestų tau patiko labiausiai?
– Lietuva man pasirodė tikrai pažangi ir sparčiai auganti, tobulėjanti šalis, ištikima savo vertybėms. Mano mėgstamiausiu miestu čia amžinai liks Kaunas, kurį aplankyti rekomenduočiau visiems atvykėliams. Žinoma, Vilnius labiau šiuolaikiškas, europietiškesnis, tačiau Kaunas – kur kas labiau lietuviškas.
– Kokie, tavo akimis, didžiausi lietuvių ir ispanų skirtumai?
– Ispanai yra labai triukšmingi žmonės. Atvažiavęs į Lietuvą turėjau išmokti susitvardyti kai kuriuose situacijose, pasidariau ramesnis. Taip pat ispanus, jau vos susipažinus, lengviau prakalbinti, užmegzti ryšį. Lietuviai, šiuo atveju, kiek šaltesni, santūresni, bet pralaužus ledus, jie labai nuoširdūs ir artimi žmonės. Manau, kad skirtingus tautybių charakterius daug lemia ir šalies klimatas.
– Kas Lietuvoje tave nustebino labiausiai? Su kokiais sunkumais susidūrei gyvendamas čia?
– Kai tik atvažiavau į Lietuvą, buvo sudėtinga priprasti prie tuometinės šalies valiutos – lito. Na, o apie orą net nekalbu. Anksčiau galvodavau, kad 8 laipsniai žemiau nulio yra nesuvokiamai šalta, kad termometro stulpelis žemiau nukristi tiesiog negali. Pabuvęs Lietuvoje supratau, kad viskas įmanoma. Dar pridursiu, kad mane be galo nustebino šalies gamta. Viskas čia taip žalia ir gražu, nieko nuostabaus, kad kai kurie žmonės Lietuvą vadina Baltijos perlu.
– Ar balsavai spalio 1 dieną vykusiame referendume dėl Katalonijos atsiskyrimo nuo Ispanijos?
– Deja, negalėjau. Teisę balsuoti turėjo tie, kurie Katalonijoje gyvena (yra registruoti) jau daugiau nei pusantrų metų. Jei būčiau galėjęs, tikrai būčiau balsavęs.
– Kokie pagrindiniai ispanų ir katalonų skirtumai? Iš kur kyla tarpusavio nesutarimai?
– Kalbant apie tai, labai svarbu suprasti, kad kiekvienas šalies regionas unikalus, skirtingas. Jei manote, kad Ispanija – tai vien paellos ir bulių kautynės, labai klystate. Mes, katalonai, netgi turime savo kalbą, kuria šneka daugiau žmonių nei norvegų ar švedų. Turime skirtingas tradicijas, šventes, nors dabar ir priklausome tai pačiai šaliai. Tiesiog yra žmonių, kurie niekuomet nesijautė kaip tikri ispanai, kurie netapatina savęs su likusia Ispanijos dalimi. Be to, daugelis vis dar jaučia didžiules nuoskaudas, paliktas Fransisko Franko režimo, kurio pėdsakų galima daug kur aptikti ir dabar.
Būtent šio diktatoriaus, vykdžiusio represinę politiką prieš šalyje gyvenusias mažumas, valdymo metais labai sustiprėjo katalonų nacionalinis judėjimas. Dėl Franko politikos nukentėjome ne tik mes, bet ir baskai, jo valdymo metu buvo uždraustos visos kalbos, išskyrus ispanų, egzistavo ir daug kitų ribojimų.
Šiuo metu Ispanija, žinoma, nenori paleisti Katalonijos, tik ne dėl vienybės, o ekonominių priežasčių, taip pat bijo, ką apie tai pagalvos Europa. Šiaip ar taip, manau, kad šansas iškovoti nepriklausomybę yra realus, tačiau toks rezultatas būtų žalingas abiems pusėms.
– Barselonoje vakarais, nuo 22 valandos, katalonai šaukštais daužo puodynes ir masiškai kelia didžiulį triukšmą. Ką reiškia šis gestas?
– Tai – protestas prieš Madrido vykdytus veiksmus, siekiant užkirsti kelią referendumui, reakcija į dar praėjusį trečiadienį vykusias kratas, politikų areštus, interneto svetainių, susijusių su balsavimu, blokavimą, taip pat, žinoma, pastarųjų dienų įvykius. Kitaip sakant, nepasitenkinimo išraiška.
– Ar referendumo dieną tau pačiam teko susidurti su policijos pareigūnų prievarta?
– Laimei, neteko. Tuo metu keliavau traukiniu iš savo tėvų namų šiaurinėje Ispanijos dalyje. Žinoma, mačiau visus tuos kraupius vaizdo įrašus ir nuotraukas, kurie dabar cirkuliuoja internete. Daugelį iš jų man siuntė artimi draugai. Neadekvatūs Ispanijos valdžios veiksmai ne tik liūdina, bet ir baugina.
– Kaip katalonai jaučiasi po referendumo? Kokios nuotaikos tvyro šalyje?
– Katalonai jaučiasi pasiekę tam tikrą pergalę. Manau, aiškiai parodėme pasauliui Ispanijos realybę ir Katalonijos norą atsiskirti. Norime, kad mus palaikytų ir Europa, tikimės, kad prabils kaimyninės ir kitos šalys. Neįtikėtina, bet Katalonijos gyventojai, norėdami sužinoti, kas iš tiesų vyksta gimtinėje, turi skaityti užsienio žiniasklaidą, nes mūsų laikraščiai gėdingai nutyli nepatogius faktus, neatskleidžia, kas dedasi iš tiesų. Net ir Ispanijos premjeras atvirai pareiškė, kad joks referendumas neįvyko. Tai – melas.
– Ar katalonai patenkinti referendumo rezultatais?
– Žmonių lūkesčiai dabar dideli, bet spręsti apie tikruosius rezultatus dar ankstoka. Tiesa, tikėjomės kiek didesnio aktyvumo. Tačiau kai kur buvo pavogti balsalapiai, kitur balsavusieji buvo užpulti policijos. Visgi, esu įsitikinęs, kad šis referendumas daugeliui atvėrė akis.
– Nepaisant dabartinių politinių aktualijų, neseniai Barselonoje praūžė ir didžiulis gatvės festivalis „La Mercè 2017“. Ar galėtum plačiau apie jį papasakoti?
– Tai – labai senas, istorines ištakas turintis miesto festivalis, vykstantis Katalonijoje. Jo metu visoje Barselonoje organizuojama daugybė kultūrinių renginių, spalvingų paradų, skirtų miesto gyventojams ir jo svečiams. Bene žymiausias, būtent Katalonijai būdingas reginys – žmonių bokštai, kataloniškai vadinami castellers. Tai – vienas ant kito sulipusių žmonių statiniai, pasirodantys susidomėjusiųjų pilnose aikštėse. Apskritai Barselonoje įvairūs renginiai vyksta nuolat, ypač vasarą. Bene kiekviena kaimynystė džiaugiasi savo individualiais koncertais ir gyvais pasirodymais.
– Kokie tavo ateities planai? Ar negalvoji vėl sugrįžti į Lietuvą?
– Šiuo metu ruošiuosi toliau gilinti medicinos žinias Ispanijoje, mokytis. Labiausiai norėčiau tapti chirurgu Barselonoje. O aplankyti Lietuvą tikiuosi jau ateinantį kovą. Ten laukia ne tik draugai, bet ir mano sesė, kuri mediciną tame pačiame universitete studijuoja jau penktus metus.