Birželį Lietuvoje bus minimos 63-iosios kruvinų įvykių, kuriuos galima laikyti XX amžiaus pradžioje kilusios lietuvių ir lenkų nesantaikos apogėjumi, metinės. Lenkai prisimins ir pagerbs atminimą tautiečių, kuriuos nužudė lietuviai Glitiškėse, o lietuviai beveik tuo pačiu metu nulenks galvas prie bendro kapo, kuriame palaidoti lenkų išžudyti Dubingių gyventojai lietuviai.
Popieriai, dokumentai
© Corbis/Scanpix
Tai šiurpūs istorijos faktai, aklo keršto ir neapykantos pavyzdžiai, apie kuriuos šiandien žino jau tik nedaugelis Lietuvos gyventojų. Nors nuo kruvinųjų įvykių prabėgo daugiau nei pusė amžiaus, kai kas iš abiejų pusių iki šiol nenori net girdėti apie susitaikymą ir atleidimą.

Vis dėlto didžioji dalis aukų artimųjų tvirtina, kad laikas užgydė žaizdas, o įvykius dera prisiminti vien tam, kad vaikai ir anūkai pasimokytų iš istorijos ir niekada neatkreiptų ginklų į kaimyną lietuvį ar lenką.

Šiemet taip pat sueis treji metai, kai Lietuvos vietinės rinktinės (VR) ir Armijos Krajovos (AK) veteranai Lietuvoje pasirašė Susitaikymo deklaraciją ir paspaudė vieni kitų rankas, nors prieš šešis dešimtmečius vieni kitus laikė mirtinais priešais ir įnirtingai kovėsi tarpusavyje.

Vis dėlto ir dėl šio įvykio atsirado nepatenkintųjų abiejose pusėse, nenorinčių taikytis kompromisinėmis sąlygomis, kai abi pusės atsiprašo, bet nesižemina, atleidžia, bet nepasmerkia buvusio priešo.

Nesutaria dėl genocido termino

Keturis amžius vienoje valstybėje gyvenę, po viena vėliava kovęsi trijuose sukilimuose prieš Rusijos valdžią, lietuviai ir lenkai mirtinais priešais tapo po Pirmojo pasaulinio karo. Skirtingas istorijos traktavimas, politikų ambicijos ir tarpusavyje nesuderinamos atkuriamų Lietuvos ir Lenkijos valstybių vizijos abi tautas įstūmė į ilgalaikę karo padėtį.

Pagrindiniu nesantaikos obuoliu tapo Vilnius, kurį lietuviai nuo amžių laikė savo teisėta sostine, o lenkai – vienu iš svarbių lenkiškosios kultūros centrų, be kurio neįsivaizdavo savo atgimusios valstybės.

Lenkų karinės galios persvara lėmė, kad Vilnius po Lucjano Żeligowskio demaršo, įvykdyto 1920 metų spalį, devyniolika metų išbuvo Lenkijos valdžioje. Iš karto po to, kai SSRS 1939 metų pabaigoje Vilniaus kraštą perdavė Lietuvai, čia ėmė formuotis pogrindinės lenkų organizacijos, siekusios šią teritoriją išlaikyti lenkišką ir besitikinčios, kad po karo Lietuvos sostinė vėl priklausys Lenkijai.

Lietuvių bei lenkų santykiai nepasikeitė ir nacių okupacijos laikotarpiu. Nuo 1943 metų Vilniaus krašte ėmė vis aktyviau reikštis ginkluoti AK partizanai. Kaip teigiama Lietuvos istorikų darbuose, AK Vilnijoje ne tik kovojo prieš vokiečius ir sovietinius partizanus, bet taip pat terorizavo ir žudė vietinius civilius lietuvius, siekdama juos įbauginti ir priversti pasitraukti iš Vilniaus krašto.

1993 metais buvo sudaryta speciali Lietuvos Vyriausybės komisija AK veiksmams Lietuvoje įvertinti. Lietuvos istorikų išvadose rašoma, kad AK Lietuvoje vykdė genocido veiksmus prieš taikius Lietuvos gyventojus ir nusikalto žmogiškumui. Lenkijos istorikai su terminu „genocidas“ nesutinka, tačiau pripažįsta, kad nuo AK veiksmų Vilniaus krašte kentėjo ir civiliai lietuvių tautybės gyventojai.

Valstybinis interesas

VR ir AK susidūrimų istorija trumpa, bet skaudi. Pirmasis ką tik susiformavusių „plechavičiukų“ susidūrimas su lenkų partizanais įvyko 1944 metų balandžio 29 dieną prie Vilkonių kaimo netoli Eišiškių. Gegužės 4-13 dienomis AK kelis kartus sumušė VR prie Turgelių, Graužiškių ir Mūrinės Ašmenos.

Per šias kovas iš viso žuvo apie pusantro šimto VR karių. Vien paskutiniame lemiamame mūšyje prie Mūrinės Ašmenos į lenkų nelaisvę pateko 324 lietuviai. Belaisviai buvo išrengti iki apatinių rūbų ir voromis išsiųsti į Jašiūnus ir Ašmeną su Vilniaus apygardos AK vadovybės laiškais VR vadams.

Pažymėtina, kad dar prieš prasidedant lietuvių ir lenkų kovoms būta bandymų derėtis, tačiau slaptos derybos tarp lietuvių ir lenkų pogrindžių vadų 1942-1944 metais, o taip pat derybos tarp VR ir AK vadų 1944 metais nedavė jokių rezultatų. Pagrindinė nesusikalbėjimo priežastis ta pati – skirtingas požiūris į Vilniaus kraštą ir jo priklausomybę.

Likę gyvi VR ir AK veteranai pirmą kartą prie vieno stalo vėl susėdo tik XXI amžiaus pradžioje. 2004 metų rugsėjo 2 dieną po kelerius metus trukusių derybų VR karių veteranų sąjunga ir AK veteranų klubas Prezidentūroje pasirašė Susitaikymo deklaraciją. Kelias į susitaikymą buvo sunkus, kadangi daugelio lenkų sąmonėje VR iki šiol yra vokiečių kolaborantai, o lietuviai į AK žiūri tik kaip į savo skriaudėjus ir lietuvybės naikintojus. Nedidelė paslaptis, kad deklaracijos pasirašymu buvo labiau suinteresuotos ir procesą aktyviai skatino abiejų valstybių, tapusių strateginėmis partnerėmis, vyriausybės.

„Nelengva, atleidus savas istorines nuoskaudas, tarti „atsiprašau“ už padarytas nuoskaudas kitiems. Lenkai ir lietuviai tai sugeba padaryti. Tai šiandien padarėte jūs, kovų prieš nacius ir sovietus veteranai. Jūsų bičiulystė dar labiau sutvirtina lenkų ir lietuvių tautų brolybę, kurios jau nepavyks išardyti jokiems mūsų šalių nedraugams“, – sveikindamas susitaikius veteranus kalbėjo prezidentas Valdas Adamkus.

Ašaros be pykčio

„Kai savisaugininkai atėjo pas mano tėvą į namus, jis prabilo į juos lietuviškai, tai jo nepaėmė. O brolį su dar dviem vaikinais pasičiupo tolėliau. Paėmė ir nusivedė. Tėvas sužinojo ir paknopsom nubėgo gelbėti, tačiau nespėjo – visi jau buvo negyvi“, – prisimena tragiškus 1944 metų birželio 20 dienos įvykius Glitiškių (Vilniaus rajonas) gyventoja Teresa Samuchova.

Tą dieną lietuvių savisaugos būrys, įsikūręs netolimoje Paberžėje, nusprendė savo pyktį išlieti ant civilių Glitiškių gyventojų, kurių didžioji dalis buvo lenkai. Tai buvo kerštas už keturis savisaugininkus, kuriuos šalia kaimo iš pasalų nušovė AK partizanai.

Iš viso savisaugos būrys, iššukavęs kaimą, surinko ir sušaudė 37 lenkus. Tarp nužudytųjų buvo ir keli vaikai. Mirties neišvengė ir pro kaimą tuo metu ėjęs lenkas elgeta. Lavonus suvertę į duobę lietuviai išvažiavo, tačiau netrukus už šią egzekuciją susilaukė atpildo – vokiečiai suėmė jos organizatorius, atvežė į Glitiškes ir taip pat sušaudė.

Glitiškių žudynių aukos vėliau buvo perlaidotos kitoje vietoje, o virš kapų pastatytas memorialas – eilė kryžių ir atminimo lenta, ant kurios iškaltos nužudytųjų pavardės. „Štai ir mano brolis“, – T. Samuchova rodo ranka į įrašą „Mieczysław Sobolewski 1922“.

Tragedijos dieną ji buvo vos dešimties metų, tačiau iki šiol pamena siaubą, kuris buvo apėmęs visą apylinkę, kai savisaugininkai ieškojo ir į žudynių vietą varė lenkus. Tačiau moteris tvirtina, kad dabar ji jau nebejaučianti jokio pykčio.

„Ką padarysi, tokie buvo laikai. Aš ir dabar verkiu, kai ateinu čia, tačiau kiek galima nešioti pyktį savyje? Man nesvarbu, kokia žmogaus tautybė – lietuvis, jis ar lenkas, rusas – svarbu būtų geras žmogus. Mano senelis lietuvis, aš pati esu lenkė, buvau ištekėjusi už ruso. 1991-aisiais norėjau, kad Lietuva būtų laisva ir penkis kartus važiavau į Vilnių budėti prie Seimo“, – pasakojo T. Samuchova.

Už kerštą – kerštu

Pasak T. Samuchovos, vietiniai gyventojai, kasmet birželį susirenkantys prie memorialo žudynių aukoms, kartais reiškia nepasitenkinimą tik dėl to, kad Dubingių (Molėtų rajonas) kapinėse, kur palaidoti sušaudyti lietuviai, ant paminklo užrašyta, jog juos nužudė AK partizanai, o Glitiškėse užrašo, kas kaltas dėl tragedijos, nėra. „Jeigu jau taip, reikėjo nei čia, nei ten nieko nerašyti, – tvirtino moteris. – Tokie skirtumai tik kiršina žmones“.

Dubingių tragedija – tiesioginė Glitiškių žudynių tąsa. Sužinoję, kas įvyko Glitiškėse, AK 5-osios brigados partizanai, vadovaujami Zygmunto Szendzielarzo Łupaszkos, nusprendė įvykdyti atsakomąjį keršto reidą į „Kauno Lietuvą“, tai yra išlieti pyktį ant lietuvių, gyvenusių kitapus prieškarinės demarkacinės linijos tarp Vilniaus krašto ir Lietuvos.

Birželio 23 dieną AK puolė žudyti civilius lietuvius Dubingiuose ir aplinkiniuose kaimuose – Bijutiškyje, Joniškyje, Inturkėje. Skerdynės tęsėsi dvi dienas. Lenkų istorikų skaičiavimais, nuo AK rankų tada žuvo iki 27 lietuvių, tačiau patys lietuviai suskaičiuoja iki dviejų šimtų aukų.

„Miegojau klojime su broliu. Anie pradėjo baladotis į duris, tai aš užrikau: kokio čia velnio, kaip mausiu! Tai tie kaip užpyko, norėjo iš karto nušauti, bet tėvukas pradėjo prašyti pasigailėti ir jie nusiramino“, – apie susidūrimą su AK prisimena dabar jau 81 metų sulaukęs Dubingių dvaro gyventojas Stasys Cijūnaitis.

„Gerai, kad mokėjome lenkiškai. Nebūtume mokėję, irgi būtų užmušę. Išvertė visus namus, ieškojo lietuviškų knygų, bet rado tik lietuvišką maldaknygę. Klausė, kodėl lietuviška, tai aš jiems atsakiau: Lietuvoje gyvenu, tai lietuviškai ir skaitau. Paliko, nieko nedarė“, – iki šiol stebisi S. Cijūnaitis.

Žiojėjančios kulkų žymės

Mirties neišvengė S. Cijūnaičio tėvo brolis Boleslovas Stramyla. Šis vyras buvo nusisamdęs dirbti Kostės Gylienės ūkyje, kadangi jos vyras tarnavo policijoje ir ilgam laikui išvykdavo iš namų. „Mano dėdė tenai ir gyveno, buvo gavęs kambarėlį. Kai atėję lenkai ėmė kabinėtis prie Gylienės su keturių mėnesių amžiaus vaiku ant rankų, jis ją užsistojo. Anie pagalvojo, kad čia vyras jos – taukšt ir nušovė. O paskui nušovė ir Gylienę, ir visus jos vaikus“, – atsidūsta senolis.

„Buvo Živilė, Teklė, Jadzė, Vytukas, Genovaitė, – vardija nužudytus K. Gylienės vaikus S. Cijūnaitis. – Gyva liko tik Aldutė. Jai peršovė rankytę. Kai šovė, ji nukrito, o paskui atsigavo, įlipo į vežimą ir pragulėjo, kol atėjo žmonės. Atrodo, dar ir dabar ji gyvena Ukmergės rajone.“

„Kaip galima su tokiais taikytis? – piktinasi S. Cijūnaitis, kalbėdamas apie prieš trejus metus AK ir VR veteranų pasirašytą Susitaikymo deklaraciją. – Jie kalbėjo, kad už Glintiškes keršija. Jeigu kaltų būtų ieškoję, kitas reikalas, o kam gi šitą vaikelį ant rankų reikia nušauti?“

Kitas Dubingių dvaro gyventojas Jonas Gurskas linkęs atleisti žudikams. Per Dubingių skerdynes žuvo jo netikras brolis Vytautas, kuriam tebuvo tik treji metukai, ir pirmoji J. Gursko tėvo žmona Ona. Jau po karo gimęs J. Gurskas iki šiol gyvena toje pačioje troboje, kurios medinėse grindyse likę žiojėti trijų kulkų, perskrodusių lovoje miegojusių aukų kūnus, žymės. „Laikas savo daro. Aš, pavyzdžiui, nejaučiu jokio piktumo. Juk tiek metų jau praėjo“, – tvirtina J. Gurskas.

„Panoramai“ jis taip pat papasakojo sunkiai įtikėtiną istoriją. Kažkada J. Gurskas lankėsi Lenkijoje, ir ten pažįstami jam pasakė žiną žmogų, kuris dalyvavo jo šeimos egzekucijoje. „Užėjau pas jį į svečius, tai jis net sutriko. Sakė nešaudęs, bet toje kompanijoje buvęs, nes jam taip buvo liepta. Klausė, ar pykstu. Atsakiau, kad ne. Nešaudei, tai nešaudei. Pasėdėjom, kavutės išgėrėm, po burnelę išlenkėm. Minėjo man kažkokias pavardes, bet jų jau neatsimenu – seniai tai buvo“, – kalbėjo J. Gurskas.

„Procesas mirė“

Dėl Dubingių žudynių Generalinėje prokuratūroje dar 1992 metais buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau iki šiol nei prokurorams, kontroliuojantiems tyrimą, nei Valstybės saugumo departamento Ikiteisminio tyrimo skyriaus pareigūnams, jį atliekantiems, nepavyko nustatyti nė vieno gyvo įtariamojo. Byloje buvo apklausta daugiau kaip 120 liudytojų.

AK veteranų klubo pirmininkas Waclawas Pacyno teigia, kad tarp Lietuvoje likusių gyvų AK veteranų nėra nė vieno, kuris būtų sutepęs savo rankas civilių gyventojų krauju. Šiuo metu Lietuvoje gyvena tik 22 AK nariai.

VR veteranams, kurių yra kiek daugiau – apie trys šimtai – anksčiau irgi ne kartą teko įrodinėti, kad jų sąžinė švari. Kaip sako VR karių veteranų sąjungos pirmininkas Antanas Paulavičius, VR buvo kaltinama ir žydų žudynėmis, ir dėl Glitiškių egzekucijos, nors šių nusikaltimų negalėjo atlikti net teoriškai – pagrindinė holokausto banga per Lietuvą persirito 1941-1942 metais, kai apie VR įkūrimą net nebuvo galvojama, o Glitiškių skerdynės įvyko tada, kai VR jau neegzistavo.

Vis dėlto VR ir AK veteranai prieš porą metų pagerbė Glitiškių ir Dubingių aukas – kartu apsilankė abiejuose memorialuose, sukalbėjo bendras maldas, o tuo pačiu ir pabendravo tarpusavy. Buvę priešininkai taip pat apsilankė Žalgirio mūšio lauke. Tačiau W. Pacyno teigia, kad pastaruoju metu ryšiai su VR veteranais nutrūko.

Lietuvoje gyvenantis lenkų žurnalistas Jacekas J. Komaras, besigilinantis į AK istoriją, tiesiai šviesiai teigia, kad AK ir VR susitaikymo procesas „mirė“. „Kai kam svarbiausia buvo tas aktas. Parašėme ataskaitą, padarėme vieną kitą renginį ir einame prie kitų darbų. Senukai mums jau nebereikalingi“, – taip apie atsainų valdžios požiūrį į veteranus apmaudžiai kalbėjo J. J. Komaras.

AK veteranai tikina, kad rengiant Susitaikymo deklaraciją Vyriausybės atstovai jiems, kaip buvusiems karo dalyviams, žadėjo priedus prie pensijos, kokius gauna VR nariai. Tačiau neseniai jiems neoficialiai esą pasakyta, kad „nėra palankios situacijos Seime“, tad pensijų klausimas kol kas negali būti išspręstas.

Visų nesutaikysi?

Apie tai, kad AK veteranams galėtų būti skirtos valstybinės pensijos, nenori net girdėti ir dalis VR veteranų. „Jie nori turėti tokį patį statusą kaip ir mes, nori, kad jiems valstybė mokėtų pirmo laipsnio pensijas, kad jie galėtų statytis savo paminklus Lietuvoje. Aš negaliu atleisti civilių žudynių. Turėtų būti pripažinta, kad AK Lietuvoje buvo visiškai ne Lenkijos kariuomenės dalinys, o „samozvancų“ (apsišaukėlių – red.) kompanija. Jie specialiai žudė žmones, jų tikslas buvo užimti visą Lietuvą“, – „Panoramai“ kalbėjo vienas iš VR veteranų, nors per pokalbį kelis kartus pabrėžė, kad jis žurnalistams „nieko nesakys“, nes negavo tam VR karių veteranų sąjungos vadovybės įgaliojimų.

Tai tik vienas pavyzdys, kad Susitaikymo deklaracija nesulaukė visuotinio veteranų pritarimo. Su tam tikru nepasitikėjimu apie santarvę su AK veteranais kalba net ir jos šalininkas A. Paulavičius: „Susitaikyti buvo labai sunku, bet kito kelio nebuvo. Mes esame paskutiniai Europoje iš kariavusių pusių, kurios ištiesė rankas susitaikymui. Aš visą laiką žinojau, kad lenkai vis dar dairosi į Vilnių ir turi savo tikslų Vilnijos krašte, bet mes žengėme tokį žingsnį, kad visiems būtų lengviau“.

Istorikas Arvydas Anušauskas mano, kad visuotinis susitaikymas nėra įmanomas. „Visuomenėje visada yra asmenų ar grupių su kitokia nuomone. Tos Susitaikymo deklaracijos pasirašymas, nepaisant to, kad tą padarė visuomeninės organizacijos, galbūt daugiau yra valstybių, strateginių partnerių – Lietuvos ir Lenkijos – pozicija, kalbėjimas, kad praeitis neturi daryti įtakos dabarčiai. Bet ar tai sutaikys absoliučiai kiekvieną abiejų visuomenių narį? Na, žinoma, ne. To nebuvo ir niekada nebus, nes žmonės yra skirtingi, taip pat skirtinga ir jų patirtis. Pagaliau, tokio visuotinumo niekas niekad ir nesiekė“, – „Panoramai“ sakė istorikas.

„Žinau, kad yra žmonių, kurie nusistatę prieš susitaikymą. Tokių žmonių buvo, yra ir bus, bet reikia stengtis, kad nesutarimų būtų kuo mažiau. Mes, lenkai ir lietuviai, esame tikintys žmonės ir turime vadovautis principu, kad mums kaltės atleidžiamos taip pat, kaip ir mes jas atleidžiame savo kaltininkams. Nebėra kaip nubausti kaltųjų. Tų, kurie šaudė žmones, jau nebėra. Tad nieko daugiau nelieka, kaip tik susitaikyti ir atleisti“, – kviečia W. Pacyno.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Nemaloni staigmena abiturientams: gerokai šoktelėjo populiariausių studijų kainos (46)

Didysis studijų kainų šuolis įvyko dar 2009 metais. Kelerius metus kainos nekito, vėliau ėmė...

Medikams nesuvokiamas Verygos ministerijos sprendimas: tarsi laiko mašina nubloškė į praeitį (390)

Šių metų rugsėjį vaikų ugdymo įstaigose sviestas , kur įmanoma, keičiamas aliejumi arba...

Panevėžio skandalas įsibėgėja: STT apklausė Urbšį domino sociologinių tyrimų pirkimas (5)

Tai DELFI patvirtino pats Seimo narys nepartinis Povilas Urbšys , ką tik išėjęs iš apklausos...

Tautvydas Marčiulaitis. Ko jie čia grįžta? (11)

Nors visi puikiai žino, kad Lietuvoje gyventi neįmanoma ir valstybė jau tuoj išnyks, nes...

Paskelbta, kada prasidės paraiškų namų elektrinėms rinkimas, kokia parama (26)

Energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas, Seime pristatydamas grandiozinį „žaliosios“...

Niekam nebereikalingas senienas prikelia „iš numirusiųjų“: skirtumai prieš ir po stebina (1)

Natūralaus ąžuolo stalviršis virtuvėje – apie tokią prabangą pasvajoja turbūt ne vienas....

Apsilankymas baseine priminė sovietų laikus: ar tai verta 28 eurų? (12)

Š. m. birželio 10 d. lankėmės viename Lietuvos vandens pramogų parke. Turėjome dovanų kuponą...

Lenkų siūlymas kelia įtarimų: Juknevičienė perspėja, kad taip siekiama padėti Kremliui (78)

Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) netikrina kandidatų anketų, ar jie teisingai nurodė savo...

Emmanuelis Macronas griežtai pamokė paauglį prezidentas sulaukė kritikos už arogantiškumą (29)

Internete sparčiai plinta vaizdo įrašas, kuriame Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas...

Prancūzo patarimas: jei Cristiano Ronaldo kviečiasi į svečius papietauti – neikite (17)

Garsus Prancūzijos futbolininkas, 37-erių Patrice'as Evra davė interviu ITV Sport televizijai ir...