Įsakymas telefonu dėl mobilizacijos buvo perduotas rugsėjo 17 d. popietę. Nuo kuklių taikos meto pajėgų – 22,5 tūkst. karių Lietuvos kariuomenė per 20 valandų smarkiai ūgtelėjo – susirinko apie 90 tūkst. rezervistų. Tai dar buvo ne riba – į karą su ginklu turėjo stoti per 125 tūkst. Lietuvos karių.
Taip paskutinį kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje - 1939-ųjų rugsėjį atrodė ginkluotųjų pajėgų mobilizacija, nors pratybomis pridengti kariuomenės didinimo procesai pradėti vykdyti dar tų metų rugpjūtį, artėjant Antrojo pasaulinio karo pradžiai.
Anuomet pašaukta 20 proc. daugiau, nei reikėjo, nes manyta, kad dalis rezervistų gali neatvykti, o mobilizacijos greitis buvo svarbiausias veiksnys.
Juk viskas vyko tokiu principu: sulaukiama telefono skambučio, skelbiama mobilizacija, pranešamas, koks planas – kiekvienam numatyta atskira spalva ir tada buvo lapeliais per paštą valsčiuose šaukiami rezervistai. Netrūko ir kuriozų, nes karininkų atvyko 102 proc. – dalis jų sužinojo apie mobilizaciją dar negavę lapelių ir jų nesulaukę atvyko į dalinius.
Panaši situacija pasikartojo ir po daugiau nei 8 dešimtmečių, 2022-ųjų vasario 24-ąją, kai Rusija pradėjo atvirą invaziją į Ukrainą. Dabar, kai Ukrainai trūksta karių, tuo gal ir sunku patikėti, bet tomis kritinėmis dienomis ukrainiečiai – vyrai ir moterys, jauni ir seni, jau tarnavę ir nieko bendro su kariniu gyvenimu neturėję žmonės masiškai plūdo užsirašyti savanoriais ginti savo šalį. Tomis kritinėmis dienomis Kyjive likę ar į sostinę atvykę užsienio žurnalistai, pavyzdžiui, iš „The New York Times“ stebėjosi tokia narsa prieš, regis, neišvengiamą mūšį.
Ukraina iškart patyrė ir suprato, ką reiškia atviras karas – jau nesislapstant už žaliųjų žmogeliukų ar separatistų, kaip 2014-ųjų kovą, o totalinis, kuris smogia visai šaliai, ne tik karinėms pajėgoms.
Kaip tokiu atveju turi veikti visa šalies valdymo sistema? Nuo aukščiausios iki savivaldos, nuo didelių, kritiškai svarbių institucijų iki nevyriausybinių organizacijų, nuo centro iki pasienio, nuo visuomenės informavimo iki psichologinių operacijų, kas už ką atsakingas, kaip ir iš kokių išteklių organizuoja – visa tai teko prisiminti, o daugumai – išmokti ir prisitaikyti gyvenant karo sąlygomis.
Šios pamokos – neįkainojamos, būtent todėl Lietuvoje jau antrą kartą šiemet vyko dar vienos mobilizacinės pratybos. Juk ukrainiečiai nevengia kartoti: jei krisime mes, tai tada ateis jūsų eilė. O ar mes tam pasirengę ne vien žodžiais, bet ir iš tikrųjų, jei išsipildytų blogiausi scenarijai?
Pašaipas apie karą pakeitė realus pasirengimas
Būtent blogiausiems scenarijams mobilizacinėse pratybose ruoštasi šiemet. Mat nors dar prieš 2022-ųjų vasario 24-ąją netrūko politikų ir kitų veikėjų, kurie ginčijosi dėl to, ar Lietuvoje esą nepagrįstai gąsdinama karu, šokas dėl to, kas visgi įvyko sietinas pirmiausiai su pasirengimu blogiausiam: o kas, jei tai vis dėlto įvyks?
Kai juokiamasi ar juo labiau bandoma kaltinti žiniasklaidą, esą ši kursto paniką dėl karo grėsmės, retai kalbama apie tai, kaip valstybė, jos institucijos ir piliečiai realiai pasirengę blogiausiam.
Nes kai blogiausia nutinka, t.y. kai ant daugiabučių namų pradeda kristi salvinės ugnies sistemų „Grad“ ir „Uragan“ paleistos raketos, tada jau būna vėlu, nes raketos taikinių nesirenka - šluoja ištisus kvartalus, kuo galėjo įsitikinti įvairių tautybių ir pažiūrų gyventojai Ukrainos miestuose.
O kad tam reikia rengtis visai valstybei, ne tik kariuomenei – be juokų, rimtai ir blaiviai, ne vien dėl varnelės, regis, suprasta ne taip jau seniai.
Šių metų pavasarį, kaip ir žadėta, buvo surengtas pirmas ambicingiausių pratybų ciklas – pratybose „Perkūno griausmas“ tikrintas šalies kariuomenės bei už šalies gynybą atsakingų institucijų ir sprendimų priėmėjų pasirengimas tam atvejui, jei Lietuvai tektų veikti karo metu.
Komendanto valanda, kariai gatvėse, rezervistų mobilizacija – visa tai ir dar daugiau buvo matoma Lietuvoje, nors didžioji ir net svarbesnė šių mokymų dalis iš viso liko nematoma visuomenės akims, nes buvo slapta, ji vyko ne miestuose ar poligonuose, o vadavietėse. Būtent čia priimti sprendimai, klaidos, išmoktos pamokos parodys, kaip šalis realiai pasiruošusi gintis.
Tačiau jei „Perkūno griausmas“ buvo labiau orientuotas į karinius dėmenis, o ir ten identifikuotos pastabos, tai buvo akivaizdu, kad tokiame kare, kokį kariauja Rusija, neišvengiamai tektų dalyvauti ir likusiai visuomenės daliai – nori ji to ar nenori. Todėl pratybose „Vyčio skliautas“ reikėjo patikrinti ir valstybės civilinių institucijų mobilizacinės sistemos būklę, testuoja išteklių būklę pasirengiant šalies gynybai ir vykdant gyvybiškai svarbias funkcijas kritiniu momentu.
„Kai organizuojame, pratybas turime žiūrėti į blogiausią scenarijų ir būti tam pasiruošus. (...) Drąsiai pasakysiu: tie laikai, kai pratybas organizuodavome dėl varnelės, kad atlikta, padaryta, kad susitvarkėme ir problemų nėra, tie laikai jau praėjo“, – tinklalaidėje „Su kuo kariausim“ sakė vienas pratybų organizatorių Nacionalinio krizių valdymo centro (NKVC) vadovas Vilmantas Vitkauskas.
Jo teigimu, pratybos „Vyčio skliautas 2024“ išsiskyrė masiškumu ir kompleksiškumu: šimtas institucijų bei nevyriausybinės organizacijos, tokios, kaip „Caritas“, Maltiečiai, „Maisto bankas“, Raudonasis kryžius turėjo per trumpą laiką įvykdyti dešimtis užduočių.
Žiūrėta, kaip institucijos ir savivaldybės padidinto streso ir papildomo krūvio sąlygomis geba organizuoti darbą, koordinuoti veiksmus, kaip geba priimti sunkius sprendimus, kai reikia pasirinkti prioritetus ir dar užtikrinti sąveiką bei veiksmų suderinamumą su kariuomene, netrukdyti jai vykdyt tiesioginės funkcijos – ginti šalį. Ir ne vieniems.
Todėl kitas svarbus dalykas, kurį reikėjo užtikrinti, tai Paramą priimančios šalies (PPŠ) funkcijos. Nepaisant Lietuvos sprendimų priėmėjų ir sąjungininkų NATO kartojimų, kad karo atveju šalis neliktų viena, o kolektyvinės gynybos principas būtent tai ir reiškia, kad įsižiebus indikatoriams pagal naujuosius Aljanso gynybos planus į Lietuvą būtų permetami papildomi sąjungininkų pajėgumai, viešumoje netrūksta ne tik abejonių dėl tokio sprendimo ir jo greičio, bet ir suvokimo – ką tai reiškia.
O tai reiškia ne šiaip eilines pratybas, kai sąjungininkai treniruojasi Lietuvoje ir keliuose pasirodo daugiausiai bataliono dydžio karinės vilkstinės – vien numatytas Vokietijos divizijos permetimas taptų išbandymu šalies kelių, tiltų infrastruktūrai, eismo reguliavimui, savivaldybėms, kuriose būtų išskleistos šalies gynybai parengtos pajėgos.
O kur dar amerikiečiai, kiti sąjungininkai ir karo atvejui mobilizuota Lietuvos kariuomenė – visam tam reikia sklandžių procesų, planavimo ir vėlgi – pasirengimo netikėčiausiems, blogiausiems scenarijams.
Kam ir kas būtų sunkiausia?
Anot V. Vitkausko, pagal scenarijų, iki karo likus 35 dienoms, prieš pradedant vykdyti PPŠ funkcijas, darbą pradėjo Jungtinis priimančios šalies koordinavimo komitetas. Iš pirmo žvilgsnio gremėzdiškai ir biurokratiškai skambanti struktūra turėjo užtikrinti, kad dar prieš paskelbiant mobilizaciją, kuri neišvengiamai trikdytų įprastą gyvenimo ritmą valstybėje, turėjo organizuoti sklandų uostų, oro uostų, kelių, transporto koridorių parengimą eismui.
„Tai jau yra atgrasymas, manant, kad sutelkimas atgrasys oponentą. Bet scenarijus buvo toks, kad atgrasymas nesuveikė ir tada, šeštą ryto paskelbta mobilizacija“, – teigė V. Vitkauskas. Susirinkęs komitetas gavo 62 skirtingas užduotis ir turėjo greitai, per vieną dieną imituojant 10 dienų, priimti greitus, koncentruotus sprendimus.
Karas Ukrainoje tęsiasi jau ne vienerius metus ir dabar gali būti sunku prisiminti, kiek daug visko įvyko vien pirmosiomis atviros invazijos dienomis, o ukrainiečiams teko spręsti gyvybės ir mirties užduotis kasdien, kai šalies likimas kybojo ant plauko, rusų kariams siautėjus sostinės prieigose.
„Buvo intensyvu, bet toks ir buvo tikslas: patikrinti, ar institucijos geba susidoroti su krūviu, ar geba rasti sprendimus“, – pridūrė NKVC vadovas.
Paraleliai vyko ir daug atskirų procesų, kuriuos sprendė mobilios valdymo grupės prie ministerijų ir kitų institucijų, o VMOKui (valstybės mobilizacinių operacijų centrui) įvertinus, kad sprendimai nėra pakankami, tekdavo įsikišti, ieškoti kitų sprendimo būdų, norint, kad viena ar kita kritinė funkcija būtų užtikrinta.
„Mobilizacijos tikslas yra tas, kad gyvybiškai svarbios funkcijos būtų užtikrintos, kad gyvenimas tekėtų kiek įmanoma natūralia vaga, kad kariuomenei nereikėtų blaškytis, rūpintis civiline dalimi, nesudaryti jiems trikdžių, kad kariuomenė galėtų ruoštis kariniam konfliktui, o visuomenė padėtų“, – klasikinę, kone vadovėlinę mobilizacijos prasmę įvardijo NKVC vadovas.
Realybėje, žinoma, ne viskas vyksta taip, kaip aprašyta vadovėliuose, numatyta planuose ar atžaista pratybose. Veikia įvairūs veiksniai – techniniai, žmogiškieji, nenumatytų situacijų, atsiradę dėl priešiškos veiklos. Taip išryškėja trūkumai, spragos, toks ir turėtų būti pratybų tikslas, o ne pademonstruoti, kad viskam pasirengta, kaip anksčiau – ar migrantų antplūdžiui, ar pandemijai.
Institucijų savikritiškumas, nusiteikimas, savo išteklių, gebėjimų, vadybos įsivertinimas – tiek dėl žmonių skaičiaus, tiek dėl relokacijų, anot V. Vitkausko ir buvo dar vienas pratybų „Vyčio skliautas“ išskirtinumų. Greitai buvo suvokta, kad milžiniško krūvio visi vienodai atlaikyti negalės, o tai reiškia, kad ir visų poreikių institucijos tenkinti negalėtų – kai ką tektų atidėti arba iš viso atsisakyti.
Pavyzdžiui, gyventojams neatsitiktinai rekomenduojama apsirūpinti maisto ir vandens atsargomis 72 valandoms, t.y. trims paroms – teoriškai po to galima būtų tikėtis savivaldybės, po savaitės – centralizuotos valstybės paramos aprūpinant maisto produktais.
Tai nereiškia, kad visur viskas taip ir veiktų vienodai – karo padėtis Ukrainoje rodo, kad kai kuriuose miestuose, ypač pafrontėje arba tiesioginės ugnies linijoje atsidūrusiose gyvenvietėse greitai ima trūkti produktų, o Kyjive ir kitur tiekimo grandinės galiausiai būna stabilizuojamos.
Bet tam sklandžiai turi veikti logistikos sistemos, o atsargoje reikia turėti ir iš karto vartojimui parengtų maisto produktų, ne tik grūdų ar kruopų, kaip sovietmečiu įprastuose normatyvuose. Ne tik dėl patogumo – vargu ar daug eilinių miesto gyventojų žinotų, kaip efektyviai panaudoti grūdų maišą, bet ir dėl transportavimo.
„Išmoktas pamokas dar nagrinėsime, bet jau dabar aišku, kad institucijos pripažįsta, ko negali, ko trūksta, todėl dabar svarbu tas pamokas išmokti, trūkumus taisyti“, – teigė pašnekovas ir atvirai įvardijo tris sektorius, kuriems buvo sunkiausia.
Pirmiausia tai buvo transporto sektorius, už kurį tiesiogiai atsakinga susisiekimo ministerija. Teoriškai arba popieriuje, regis, viskas turėtų būti sklandu – yra ir planai ir transporto priemonės, viskas turėtų veikti sklandžiai, jei, pavyzdžiui, tektų vykdyti evakuaciją.
Diversinių grupių ir 5-osios kolonos grėsmė
Bet ką reiškia tokio miesto, kaip Vilnius evakuacija – autobusais, traukiniais ar kitomis priemonėmis, jei, pagal pratybų scenarijų, šalyje jau veikia diversinės grupės, netgi vadinamosios 5-osios kolonos veikėjai – priešui talkinantys Lietuvos piliečiai?
Kad pastarųjų būtų beveik neabejojama, net jei retai kas iš valstybės pareigūnų ar kitų sprendimų priėmėjų juos viešai dabar įvardytų. Šiaip ar taip Lietuva jau turi patirties tiek iš tarpukario, tiek iš kelių dešimtmečių senumo įvykių su autonomijas paskelbusiais subjektais šalies viduje, kuriems valstybė turėjo parodyti jėgą – ginklu ar teisinėmis priemonėmis, t.y. tiesioginio valdymo įvedimu.
Bet viena yra ant ribos balansuojantis nesiskaitymas su valstybės institucijomis, visai kas kita – priešo ardomoji veikla. Nesileisdamas į detales V. Vitkauskas pripažino, kad būtent diversinės operacijos – tokios, su kuriomis nuo karo pradžios dar 2014-ais, o ypač 2022 vasarį susidūrė ukrainiečiai turėjo didžiausią poveikį pratybų „Vyčio skliautas“ dalyviams.
„Mūsų infrastruktūros bėdos ir sutrikimai bei pažeidimai sietini su diversijų grėsme ar operacijomis ir turėjome problemų.
Ir čia yra tos Ukrainoje išmokos pamokos, šis veiksnys yra labai svarbus, nes tai yra ne tik kibernetinės atakos, bet ir fiziniai veiksmai, skirti pažeisti kritinę, ypač energetinę, uostų, oro uostų, kelių, kuro saugyklų infrastruktūrą, tokio faktoriaus negalima ignoruoti“, – pažymėjo V. Vitkauskas.
Transporto sektoriui tai gali reikšti kelionių iš taško A į tašką B paralyžiavimą, spūstis, kurios trukdo kariuomenės ir sąjungininkų judėjimui, reikalingos pagalbos vėlavimą, taikinių koncentraciją.
Ar tai būtų susprogdintos kuro saugyklos, blokuoti keliai ar tiesiog elementarus vairuotojų trūkumas – vienoje ar kitoje savivaldybėje numatyti vairuotojai dieną X gali tiesiog ir nepasirodyti, nes bus įbauginti, išvykę, pabėgę ar dėl kitų priežasčių negalės vykdyti užduočių.
Energetikos sektoriuje tai reiškia atsparumą tiek nuo kibernetinių, tiek nuo kinetinių išpuolių, todėl būtina įsivertinti, kokie yra alternatyvūs šaltiniai, koks yra darbo organizavimas, prioretizavimas, numatyti prioritetus dėl galimų sutrikimų ir ribojimų taip, kad nekiltų panika.
Tuomet gali kilti problemų ir su viešuoju saugumu – jei šalyje jau taikos metu ir taip trūksta policijos pareigūnų, gydytojų, medikų, tai galima įsivaizduoti, kas būtų mobilizacijos ir karo atveju, kai mobilizavus dalį personalo kariuomenės reikmėms, vienose vietovėse tiesiog nebūtų, kas dirba.
Tam reikėtų mobiliųjų komandų, kam vėlgi – reikia transporto, darbo organizavimo apsunkintomis sąlygomis, kai veikia geriausiu atveju tik priešo diversinės grupės, o blogiausiu – ir savižudžiai dronai.
Kas, kaip ir ką kalbės
Galiausiai neatsiejama nuo krizės yra komunikacija, nes visi geriausi planai, priemonės ir ištekliai yra beverčiai, jei krizė sprendžiama chaotiškai, nekomunikuojant su visuomene, bauginant, nepagrįstai raminant arba ją klaidinant neaiškiomis, viena kitai prieštaraujančiomis žinutėmis.
Tai Lietuvoje jau turėjo tapti aišku pandemijos ir migrantų krizių atveju, kai valstybės institucijos iš pradžių ramino, kad esą nieko baisaus nevyksta, nieko netrūksta, visko užtenka, o tada, krizėms įsisiūbavus, institucijų atstovai netgi kėlė sąmyšį, kartais varžėsi tarpusavyje, kas geriau pasirodys prieš kameras, po kelis kartus savaip ir skirtingai interpretuodami sprendimus.
„Savalaikiškumas yra svarbiausias dalykas komunikacijoje“, – pripažino V. Vitkauskas, pažymėjęs, kad strateginėje komunikacijoje krizių metu svarbu laikytis bazinių dalykų, kurie įtvirtinti ir naujame civilinės saugos įstatyme, kur numatytas vaidmuo NKVC.
„Yra penkios pagrindinės taisyklės: reikia pasakyti, ką žinome, ko nežinome, ką institucijos daro, ką visuomenė turėtų daryt ir koks bus kitas žingsnis, ką visuomenė turės daryti“, – teigė pašnekovas. Paprastai kalbant – kaip visa tai paaiškinti, kad galėtų suprasti 9 metų berniukas, nepultų į paniką, kaip būta pandemijos atveju.
Būtent Sveikatos apsaugos sistema, anot V. Vitkausko, pratybose pasirodė bene geriausia – ar dėl išmoktų pamokų per kovido pandemiją, ar dėl turimų kompetencijų, nusiteikimo, noro ieškoti sprendimų. Esą net jei būta iššūkių dėl medicinos personalo mobilumo, spragų, susijusių su atsargomis, nė viena iš šalies 14 pagrindinių ligoninių pratybose negavo neigiamo įvertinimo.
Žinoma, karo atveju, kaip rodo Ukrainos pamokos, gali būti visko – juk viena yra žmonių evakavimas iš Ukrainos, kuri turi per 500 km sieną su Lenkija, visai kas kita – penkis kartus mažesnę ir pavojingesnę sieną su Lenkija turinčios Lietuvos atvejis.
Net jei apklausos rodo, kad tų, kurie mėgintų palikti šalį sumažėjo iki penktadalio, o tai gali būti nuolat kartojamos komunikacinės žinutės, kad lengvai pasitraukti pro Suvalkų koridorių nebus paprasta, pasekmė, dalis žmonių gali vargiai ar iš viso nenutuokti, kokiam rezervui jie priskirti.
Juk pasienyje įvesta kontrolė reikštų, kad dalis sugalvojusiųjų išvykti, ypač mobilizaciniuose sąrašuose esantys asmenys būtų apgręžti – apie tai kol kas viešai kalbėti vengiama.
Antra vertus, visuomenėje sklandantys, įsišakniję ar platinami teiginiai, netgi kitai apie tai, kaip visi iš šalies pradėtų bėgti vos tik pakvipus karu, anot V. Vitkausko atremiami pratybose (ir ne tik) pademonstruota šalies gyventojų valia padėti.
Pašnekovas išskyrė nevyriausybinių organizacijų vaidmenį pratybose – tai yra tie patys, dažniausiai savanoriaujantys šalies piliečiai, kurie nepaisant nieko, eikvojo savo laiką ir jėgas pratybose, reikšmingai prisidėdami prie šalies mobilizacijos.
„NVO buvo didelės pagalbininkės tokiose situacijose, jos parodė, kad ne tik institucijos ar biurokratai sprendžia, o ir žmonės pasiruošę vieni kitiems padėti, kad jie akumuliuoja didesnę paramą, įkvepia“, – teigė V. Vitkauskas.