Tačiau tai, bene, vieninteliai šalių panašumai, kurie regimi iš strategijų, numatančių vystymąsi iki 2030-ųjų. Visi kiti aspektai verčia manyti, kad Lietuvoje gyventi gera.
Beje, strategijas 2030 turi ir Kenija, Kazachstanas, tuo tarpu dauguma Europos Sąjungos šalių savo ateitį linkusios planuoti iki 2020 metų.
Lietuviai turi tapti sumanūs
Lietuviškojoje pažangos strategijoje „Lietuva 2030” nurodoma, kad pokyčiai turi vykti visuomenės, ekonomikos ir valdymo srityse. Pasak strategijos, šios gyvenimo sritys turi būti sumanios: sumani visuomenė, sumani ekonomika ir sumanus valstybės valdymas.
Pavyzdžiui, dokumente rašoma, kad sumani visuomenė yra tokia, kurios nariai laimingi, geba priimti vieni kitų idėjas, yra solidarūs bei politiškai brandūs.
Ekonominėje srityje pageidaujama, jog iki 2030-ųjų Lietuva sugebėtų sukurti lanksčią ir pasaulyje konkuruoti gebančią ekonomiką, grindžiamą žiniomis, inovacijomis, verslumu, socialiniu atsakingumu bei „žaliuoju“ augimu.
Sumaniu valdymu apsibrėžiamas visuomenės poreikius atitinkantis ir geros kokybės paslaugas užtikrinantis valdymas, į kurį įeina ir kompetentinga, kryptingus strateginius sprendimus priimanti valdžia.
Strategijoje įvardyti rodikliai, kuriuos Lietuva norėtų pasiekti iki 2020 ir 2030 metų. Pavyzdžiui, pagal strategijoje iškeltus tikslus, pagal laimės, konkurencingumo, demokratijos, korupcijos suvokimo indeksus Lietuva turėtų būti ne žemesnėje nei dešimtoje vietoje Europos Sąjungoje, nors vienas Lietuvos universitetas iki 2030 metų turėtų būti tarp geriausių 300 pasaulio universitetų, 60 proc. gyventojų turėtų didžiuotis savo tapatybe.
Prie šalies stiprybių dokumente įvardijami gamtos ištekliai, turtinga istorinė patirtis ir kultūros paveldas, profesinės ir kvalifikacinės galimybės, aukšta darbo kultūra, stabili teisės sistema, gera informacinių technologijų ir skaitmeninė infrastruktūra. Kaip problemos nurodytos tapatybės krizė, stereotipų galia, emigracija, visuomenės uždarumas, tolerancijos ir pasitikėjimo trūkumas, rūpesčio vienas kitu ir supančia aplinka stoka, silpnas tikėjimas šalies sėkme.
Somaliečiai vystys e-ekonomiką be interneto
Somalilando „Nacionalinė vizija 2030” konstruojama ant penkių pagrindinių piliorių: ekonominio vystymosi, infrastruktūros vystymo, gero valdymo, socialinės plėtros ir aplinkos apsaugos.
Beje, Somalilando diaspora yra pagrindinis investicijų šaltinis šioje Afrikos valstybėje. Skaičiuojama, kad emigrantai pinigais paremia apie 40 proc namų ūkių visame Somalilande.
Infrastruktūros srityje ši Afrikos valstybė, skirtingai nei Lietuva, vis dar kalba apie kelių tiesimą arba jų tvarkymą. Šiai šaliai vienas iš prioritetų yra nutiesti asfaltuotą kelią tarp didžiausių miestų bei keliais sujungti prie Raudonosios jūros įsikūrusį Berberos uostą su Etiopija, Pietų Sudanu, Uganda ir Kenija.
Somalilandas taip pat planuoja vystyti e-ekonomiką, e-vyriausybę ir e-mokymąsi. Tačiau problema, su kuria susiduria – lėtas ir brangus internetas.
Šioje šalyje beveik 99 proc. namų ūkių naudoja akmens anglies energiją, tuo tarpu dyzeliniai elektros generatoriai daugeliui gyventojų yra per brangūs. Problemų Somalilandui kyla ir dėl gyventojų aprūpinimo vandeniu – tik mažiau nei pusė gyventojų turi prieigą prie geriamojo vandens.
Jaunimo nedarbas ir emigracija – galvosopis Lietuvai ir Somalilandui
Gero valdymo srityje Somalilandas turi penkis tikslus: įtvirtinti demokratiją, teisės viršenybę, pritaikyti vadybos principus viešajame valdyme, užtikrinti šalies saugumą ir tarptautinį bendradarbiavimą.
Tiesa, tarptautinė bendruomenė nepripažįsta Somalilando kaip nepriklausomos valstybės ir siekia vientiso Somalio. Somalilando teritorija buvo britų protektoratas – 1960 m. birželio 26 d. Somalilandas paskelbė nepriklausomybę, o liepą susijungė su buvusia italų Somalio kolonija ir suformavo Somalio valstybę.
XX a. pabaigoje Somalyje prasidėjo pilietinis karas, nacionalinė vyriausybė žlugo, tad 1991 m. Somalilandas atsiskyrė.
Lietuvoje jaunimo nedarbas taip pat yra vienas aukščiausių Europos Sąjungoje ir praėjusiais metais siekė 32,9 proc., kai Europos Sąjungos šalių vidurkis trečiąjį ketvirtį buvo 21,2 proc.
Emigracija Lietuvai irgi yra tapusi dideliu iššūkiu.
Tačiau, be šių dviejų bendrų skaudulių, Somalilandas dar stokoja adekvačios švietimo, sveikatos apsaugos sistemos, šioje šalyje trūksta geriamojo vandens, prastos sanitarinės sąlygos. Kaip problema, įvardijamas ir skurdas, maisto stoka, neatsparumas gamtos stichijoms, prastas apgyvendinimas, trūksta įvairių programų vyresniems ir pažeidžiamiems žmonėms.
Somalilando „Nacionalinėje vizijoje 2030” skelbiama, kad 1991 m., kai šalis paskelbė nepriklausomybę, visoje valstybėje beveik nebuvo jokių mokyklų, o esą šiuo metu apie 200 tūkst. žmonių mokosi pradinėse ir vidurinėse mokyklose bei 16-oje universitetų. Tačiau apie pusę šalies populiacijos yra neraštinga, neraštingumas didžiausias tarp moterų.
Tuo tarpu Lietuvoje yra 14 valstybinių universitetų ir 8 nevalstybiniai, studentai mokosi ir kolegijose. 2011 m. rudenį Lietuvoje buvo 410 tūkst. mokinių ir apie 180 tūkst. studentų, tačiau švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius yra teigęs, kad 2012 m. mokinių skaičius nebesieks 400 tūkst. Tiesa, neraštingumas Lietuvoje nėra problema.
Lūšnynų milijonierių Somalilande nėra
Sveikatos srityje Somalilandas skundžiasi ypač dideliu kūdikių ir motinų mirtingumu, šalyje išplitusios tokios ligos kaip AIDS, maliarija ir tuberkuliozė, nuo kurių neretai mirštama. Prie miestų įsikūrę lūšnynai, kuriuose glaudžiasi benamiai arba imigrantai, tad Somalilandui aktuali gyventojų aprūpinimo būstu problema.
Somalilando ūkio vystymuisi, kaip minėta, trukdo geriamojo vandens trūkumas, be to, šalyje nėra nuolatinių upių ar ežerų, o lietaus vanduo yra ribotas.
Maža to, dar prieš penkiasdešimt metų didžiojoje Somalilando dalyje augo medžiai, krūmai ir savaninė žolė, tuo tarpu dabar dėl populiacijos didėjimo ir kintančio klimato žemė tapo nualinta, pažeista erozijos ir nebetinkama žemės ūkiui. Žuvų ištekliai prie Somalilando krantų taip pat senka dėl nelegalios žvejybos, kurios šalis nesugeba pažaboti.
Lietuva sprendžia visiškai kitas problemas
Skirtingai nei Afrikoje įsikūręs Somalilandas, Lietuva sprendžia visiškai kitokias problemas – pas mus mokyklose norima sukurti tinkamą mokymosi aplinką, kurti mokyklose laboratorijas, sveikatingumo erdves, ugdyti sveiką lietuvių gyvenseną, skatinti mažiau vartoti alkoholį, narkotikus, mažiau rūkyti, stiprinti ligų profilaktiką.
Lietuvai svarbu, kad visuomenė viešumoje diskutuotų apie tautinę savo tapatybę, kad stiprėtų piliečių istorinė savimonė ir savigarba bei kad aukštosiose mokyklose būtų įtvirtinti plataus humanitarinio ugdymo pagrindai.
Mūsų šalyje kalbama apie tokias problemas kaip kritiško piliečių mąstymo ugdymas, norima, jog žiniasklaida taptų pilietiškai atsakinga.
Strategijoje „Lietuva 2030” taip pat rašoma apie ryšių su užsienio lietuviais stiprinimą, šeimos instituto įtvirtinimą, socialinės atskirties mažinimą, ekologinės savimonės ugdymą, turtingos kultūrinės terpės formavimą.
Sumanią ekonomiką ketinama kurti formuojant teigiamą verslo įvaizdį, supaprastinant reguliavimą, kuriant paprastą mokesčių sistemą, stiprinant socialinę verslo atsakomybę.