Lietuva gyvena kaip Švedija 1990 m.: paaiškino, kodėl ištiko gero gyvenimo krizė

Ekonomistai taip pat dar kartais kalba apie atsigavimą, o politikai svarsto pagalbos bei paramos priemones, tačiau tampa akivaizdu, kad daugelis Vakarų valstybių ne atsigauna, o patiria seniai nematytą ekonomikos spurtą ir klestėjimą. Matomos rekordiškai augančios gyventojų pajamos, santaupos ir perkamoji galia, kurios niekaip nepasiveja pasiūla.

Krizės apraiškų jau sunku rasti

N. Mačiulis, komentuodamas terminą „gero gyvenimo krizė“, pripažino, kad iš dalies išeina ir šioks toks oksimoronas.

„Krizė mums asocijuojasi su tuo, kad vyksta kažkas blogo, didėja nedarbo lygis, mažėja pajamos, sunkiau nusipirkti kažkokių prekių ir paslaugų. Šiuo metu, aišku, politikai ir ekonomistai užsimena, kad mes vis dar esame pandemijos krizėje. Bet žiūrint į ekonominius rodiklius, tų krizės apraiškų tikrai jau labai sunku surasti.

Tiek žiūrint į Lietuvos makroekonominius rodiklius, nedarbo lygis sugrįžo į prieš krizę buvusį lygį beveik, užimtumas yra gerokai didesnis. Dirbančių asmenų yra gerokai daugiau, negu buvo prieš pandemiją. Atlyginimai nuo pandemijos pradžios išaugo penktadaliu, nekalbu jau apie NT kainų augimą, apie trim milijardais išaugusius gyventojų indėlius, išaugusias įmonių santaupas ir indėlius.“

Vis dėl ekonomistas akcentavo, kad nerimą nebent kelia auganti infliacija, mat kainų metinis augimas Lietuvoje pasiekė beveik 10 proc., o daugelyje Vakarų valstybių toks infliacijos augimas nematytas bent pastaruosius tris dešimtmečius.

Nerijus Mačiulis

© Asmeninio archyvo nuotr.

„Iš kur atsiranda infliacija? Mes turime tokią didelę paklausą, tokį didelį norą vartoti, pirkti kasdienines vartojimui, investicines prekes, energetinius išteklius, kurio nesugeba pasiūla pasivyti. Trūksta ir įvairiausių komponentų – puslaidininkių, žaliavų, dabar pradėjo trūkti energetinių išteklių.

Neužtenka elektros energijos, neužtenka dujų ir visa tai nuvilnija iki galutinių vartotojų prekių ir paslaugų kainų. Pagrindinė to priežastis, kad didžioji dalis vartotojų turi daug daugiau pinigų ir daug daugiau noro juos išleisti“, – nurodė N. Mačiulis.

Jis paaiškino ir kodėl taip galėjo atsitikti. Pasak ekonomisto, pirmą kartą istorijoje labai koordinuotai visose pasaulio šalyse centriniai bankai ir Vyriausybė dirbo tandemu.

„Centrinis bankas didina pinigų pasiūlą, sumažina palūkanas, Vyriausybė paima pinigus ir dalina. Didesnės socialinės išmokos, didesnės nedarbo išmokos, šiaip papildomos išmokos senjorams, studentams. Lietuvoje tai buvo labai akivaizdu, bet JAV dar daugiau išdalinta pinigų.

Tai gali atrodyti kaip ta sidabrinė kulka. Kodėl iki šiol niekas nepagalvojo? Jeigu kažkokia problema, socialinė, aplinkosauginė ar su sveikata susijusi, spausdiname pinigus ir dalinam gyventojams. <...>. Bet iš tiesų gyventojų pajamos nesumažėjo. Išeina toks paradoksas, kad politikų ir ekonomistų baimė pradžioje buvo didžiulė.“

N. Mačiulio teigimu, labai greitai paaiškėjo, kad gyventojai prisitaikė. Jie mažiau keliavo, mažiau išleido pinigų atostogoms, restoranams, koncertams, sporto klubams, bet vis tiek mažiau jų neleido.

„Jie pradėjo leisti pinigus pirkdami būstus ir baldus jų įrengimui.“

Tai, anot jo, leido ekonomikoms į priešpandeminį lygį sugrįžti labai greitai. Kartais per ketvirtį, o kartais ir per du ketvirčius.

„Praktiškai visos Vakarų valstybės gyvena geriau negu gyveno prieš pandemiją. Bet čia buvo du veiksniai. Vienas veiksnys buvo tas, kad gyventojai nenorėjo stabdyti savo gyvenimo, nepaisant tam tikrų ekonominių suvaržymų. Kažkur negalėjai išleisti pinigų, restorane ar kelionėje, bet leidai kitur.

<...> Aišku, kad tai padėjo išlaikyti tą ekonominį aktyvumą, pramonė veikė ir nesustojo. Ji apskritai yra precedento neturinčioje klestėjimo būklėje. Tą mes matome, bet tai labai greitai pavirto ir į pasiūlos trūkumą. Negali tiek pagaminti ir tiek atvežti prekių, kiek nori Vakarų valstybėse vartotojai.“

Taip pat pridūrė, kad prie to prisidėjo ne tik vartotojai, kurie neprarado pajamų, bet ir centriniai bankai ir Vyriausybės, kurios dar tais pinigais užverčia per įvairiausius kanalus.

„Taigi, ir turime tokią situaciją, kai vartotojų yra, dirbti norinčių yra mažiau, darbuotojų trūkumas yra rekordinėse aukštumose. Ir Lietuvoje, ir JAV daugiau negu kas antra įmonė sako, kad yra paruošta laisva darbo vieta, yra rekordinis atlyginimas, bet darbuotojų nėra.

Įmonės sugalvoja visokius triukus, nes nebesuvilioja net ir į pokalbį dėl darbo. Tokia situacija, kad yra pasiūlos krizė. Trūksta žaliavų, trūksta komponentų, trūksta prekių, trūksta laivų, trūksta konteinerių, trūksta darbuotojų, kurie dirbtų ir gamintų bei patenkintų tuos vartotojų poreikius.“

Vidutiniškai gyvename kaip švedai 1990 m.

Vis dėlto profesorius R. Lazutka teigė, kad tikrai yra kita gyvenimo pusė.

„Ypač jeigu kalbame apie Lietuvą, tai aš imu vadinti, kad apie dešimtmetį mes čia turėjome tokį aukso amžių. Iš tikrųjų, vidutiniai tie ekonomikos rodikliai augo. Pasižiūrėjau istorinius duomenis, tai dabar mes galime sakyti, kad gyvename vidutiniškai kaip švedai. Mūsų BVP vienam gyventojui maždaug atitinka 1990 m. Švedijos BVP vienam gyventojui lygį.

Tai, iš tikrųjų, geras buvo laikas. Pandemijos yra labai trumpalaikis dalykas ir pasekmės nėra visiškai aiškios, jeigu kalbame apie infliaciją. Gali būti labai sunkios pagirios, bet į ilgesnį laikotarpį žiūrint, tai taip, čia ir integracija į ES rinkas, ir į brangias rinkas mūsų gamintojams. Taip pat papildoma ES parama.“

Kita pusė, tęsė profesorius, kad ta gerovė pasiskirsto labai netolygiai. Jo teigimu, kai kalbama apie indėlių rekordus bankuose, reikėtų žiūrėti į pasiskirstymą.

„Aš kiek esu pasižiūrėjęs, tai pusė gyventojų teturi tik 10 proc. viso finansinio turto ir priešingai, 10 proc. turtingiausių turi 50 proc. Dar yra tyrimai, kurie rodo, ar žmonės galėtų apmokėti netikėtas išlaidas. 42 proc. gyventojų Lietuvoje atsako, kad ne. Ką reiškia netikėtos išlaidos? Tai yra 430 eurų.

Tai reiškia, kad 42 proc. gyventojų, jeigu jiems nulūžta dantis ar sugenda kokia nors buitinė technika, yra problema tai pasikeisti. Žinoma, kad yra didžiulė nelygybė ir dideli skirtumai. Kitose srityse, pavyzdžiui, švietimo, gyvenimo trukmės turime didžiulius skirtumus. Man atrodo, kad dėmesys kaip tik turėtų būti čia, nes jeigu nebus kokios nors krizės po smagaus vakarėlio, tai tikrai reiktų atkreipti dėmesį, kaip pasiskirsto visa ta gerovė“, – tikino R. Lazutka.

Romas Lazutka

© DELFI / Andrius Ufartas

N. Mačiulis liūdnai juokavo, kad visi vienodai gerai gyveno tik Sovietų Sąjungoje, o demokratinėse kapitalistinėse valstybėse yra didesni netolygumai.

„Sovietų Sąjungoje visi vienodai skurdžiai, o dabar atsiranda skirtumai dėl įvairių priežasčių. Taip nėra, kad pajamų nelygybė didėtų. Pavyzdžiui, minimalus mėnesinis atlyginimas didės nuo sausio sparčiau negu didėja vidutinis darbo užmokestis. Mažiausias pajamas gaunantys gyventojai pastaruoju metu vejasi. Senatvės pensijos per dešimtmetį atsiliko nuo atlyginimų augimo, dabar yra pakankamai greitai indeksuojamos ir didelės dalies pensininkų pajamos didėja.

Nuo kitų metų net ir tų, kurie neturi pakankamo stažo, pensijų šuolis bus labai reikšmingas. Tačiau aš pritariu, kad su minimaliu atlyginimu, su socialinėmis išmokomis pajamų nelygybės neišspręsi. Pavyzdžiui, NPD didinimas irgi padeda mažinant mokestinę naštą tiems, kurie uždirba mažiau, jų perkamoji galia didėja, jiems labiau kompensuoja tos infliacijos naštą“, – aiškino ekonomistas.

Pasak jo, ilguoju laikotarpiu taip, kaip klesti valstybė dabar, daugiausia dėmesio reikia ir skirti didžiausioms problemoms.

„Pavyzdžiui, švietimui. Kodėl mes pagal BVP vienam gyventojui pasiekėme virš 80 proc. gerokai ES vidurkio. Pagal individualias išlaidas, kiek gyventojai vartoja, <...>, mes pasiekėme 90 proc. ES vidurkio. Pralenkėme ne tik visas kaimynines šalis, bet ir Ispanija bei Portugaliją.

Tačiau, kai kalbame apie sveiko gyvenimo trukmę, atsiliekame 10-15 metų nuo ES vidurkio. Kai kalbame apie fizinį aktyvumą, tai dvigubai mažiau yra fiziškai aktyvių žmonių negu Skandinavijos šalyse. Kai žiūrime į moksleivių gebėjimų rezultatus, tai atsiliekame nuo visų kaimyninių valstybių, išskyrus Rusiją ir Baltarusiją. Šie rodikliai labiausiai turėtų badyti akis ir labiausia sulaukti dėmesio.“

Ekonomisto nuomone, ilguoju laikotarpiu šioje srityje atsiranda pajamų nelygybė, jeigu žmogus turi daug chroniškų ligų, serga, neturi išsilavinimo ir negali pakeisti profesijos.

R. Lazutka patikslino, kad turtinė nelygybė Lietuvoje nėra didelė ir ji yra nedidelė, nes buvo masinis butų dovanojimas „blokiniuose“ namuose.

„Jeigu lygintume su kitomis šalimis, daugumos žmonių turtas yra gyvenamas būstas, tai Lietuvoje ta turtinė nelygybė nėra didelė. Didesnė yra pajamų ir galimybių nelygybė labai didelė. Ką daryti? Pirmiausia, reiktų nustoti galvoti, kad jeigu kalbame apie nelygybės mažinimą, tai grįžtama į Sovietų Sąjungą.

Sovietų Sąjungoje lygybės nebuvo. <...>. Minimali alga buvo 70 rublių, vidutinė – 200, profesoriaus – 450. Dabar algų skirtumai Lietuvoje yra mažesni negu buvo Sovietų Sąjungoje. Pensija buvo minimali 30 rublių, maksimali – 130 rublių. Tai dabar „Sodros“ pensijos labai didesnės nelygybės neturi. Bet tai yra tik pavieniai skaičiai. Vakariečių tyrimai rodo, kad pajamų nelygybė Sovietų Sąjunga buvo didesnė negu Vakarų šalyse“, – teigė profesorius.

Taip pat įspėjo, kad turtinę ir pajamų nelygybę svarbu kontroliuoti dar ir dėlto, kad būtų išvengta daugelio socialinių problemų.

„Tai ir nusikalstamumo, psichinių ligų paplitimas.“