Tokios šių laikų aktualijos kaip skyrybos, pakartotinės santuokos, įvairios įvaikinimo praktikos, reprodukcinių technologijų naudojimas neišvengiamai kelia klausimus apie jų įtaką vaikams ir suderinamumą su vaiko teisėmis bei žmogiškuoju vaikų orumu.
Lietuvoje neseniai vyko tarptautinė konferencija „Europos ateitis, šeima ir prigimtinės žmogaus teisės“. Kalbamės su viena renginio pranešėjų – vaikų teises ir interesus JAV ginančios organizacijos „Them Before Us“ (liet. Jie prieš mus) įkūrėja ir knygų autore Katy Faust.
Viena labiausiai aptarinėjamų temų šiuo metu yra šeimos politika. Siekiantys šeimos teisės liberalizavimo – o šiomis dienomis tai paprastai siejama su seksualinių mažumų siekiu savo santykius prilyginti vyro ir moters šeimai – remiasi prielaida (arba net tikinimu, jog tai įrodyta), kad anksčiau išvardinti pokyčiai vaiko gerovės netrikdo. Jūs išsamiai nagrinėjote šias temas ir pati turite asmeninės patirties, kadangi jus augino lesbietė mama ir jos partnerė. Ar tokia prielaida teisinga?
– Gimiau ir kurį laiką augau su mama ir tėčiu. Kai jie išsiskyrė, abu rūpinosi manimi gyvendami atskirai. Tai vadinama dalijimasis tėvyste.
Mano mama po skyrybų daugiau nei 30 metų gyvena su kita moterimi. Tačiau, mano patirtis nėra dvi mamas turėjusios mergaitės liudijimas. Greičiau tai pripažinimas, kad galima ir mylėti gėjų bendruomenę, ir palaikyti tradicinę santuoką ir šeimą, nes joje ginamos vaikų teisės.
Supraskime: kai „vyras“ ir „žmona“ tampa pasirinktinomis santuokos apibrėžties kategorijomis, tėvystės įstatymuose sąvokos „mama“ ir „tėtis“ taip pat įgyja tokią pasirinktiną reikšmę. Tačiau vaikų širdyse mama ir tėtis niekada nėra pasirinktinos kategorijos. Vaikai visada trokšta jų abiejų.
Homoseksualių asmenų santuokose vaikų teisė būti mylimiems, pripažintiems ir artimai susijusiems su savo mama ir tėčiu yra pažeidžiama. Todėl kalbant apie santuoką ir šeimą, prioritetas gali būti teikiamas arba tikrosioms vaikų teisėms, arba menamoms seksualinių mažumų teisėms, bet ne abiem vienu metu.
Darote perskyrą tarp skirtingų meilės ir santykių formų toleravimo ir skatinimo visuomenėje? Pakomentuokite, ką tai reiškia praktiškai.
Gindami vaikų teises mes iškeliame į viešumą įvairiose žmonių sugyvenimo formose vaikų patiriamą žalą. Pavyzdžiui, kokia ji būna skiriantis abipusiu sutikimu, vaikui atsidūrus naujoje šeimoje su patėviu ar pamote ar augant praktikuojančių daugpatystę namuose. Žinoma, kalbėdami apie tai mes susiduriame su priekaištais, kad skyrybos, sugyvenimas ir daugpatystė yra laisvas žmonių pasirinkimas, į kurį turi teisę kiekvienas.
Be abejo, laisvoje visuomenėje suaugusiems asmenims leidžiama laisvai apsispręsti dėl savo kuriamų santykių. Tačiau teisinga visuomenė skatins vienintelį tokį suaugusiųjų santykį, kuris nieko negalėtų atimti iš tokioje šeimoje augančio vaiko. Kad ir kaip valstybė formuluotų šeimos teisę, santuokoje gyvenančių tėvo ir motinos šeima nusipelno specialaus pripažinimo, apsaugos ir skatinimo, nes tai yra vienintelis santykis, galintis sujungti du asmenis, į kuriuos vaikas turi prigimtinę teisę – savo mamą ir tėtį.
Apsvarstykime tokią situaciją: jeigu lesbiečių pora augina vienos jų biologinį vaiką ir biologinė mama numiršta, kas geriausia vaikui? Jei vaikas prisirišęs prie mamos partnerės, ar jis negalėtų likti su ja, užuot apsigyvenęs su biologiniu tėvu? Tokiais atvejais argumentuojama dėl partnerystės įstatymo būtinumo, kad vaikas galėtų likti su mamos partnere. Ar tokie argumentai jus įtikina?
Visų pirma, turime pripažinti, kad ne tai yra šios istorijos pradžia. Istorijos pradžia buvo momentas, kai suaugę asmenys (biologinė mama, biologinis tėtis ir (arba) moteriškos lyties partnerė) nusprendė atskirti vaiką nuo biologinio tėvo. Būtent tą akimirką su vaiku buvo pasielgta neteisingai.
Vaikai turi prigimtinę teisę į savo mamą ir tėtį. Jie išgyvena netektį, kai juos atskiria nuo mamos ar tėčio, kokia bebūtų to priežastis: skyrybos, vaiko atsisakymas, vaiko pradėjimas donorystės būdu. Atskirti vaikus nuo biologinių tėvų niekada neturėtų būti lengvas sprendimas.
Be to, kadangi statistiškai artimais giminystės ryšiais nesusiję suaugusieji yra mažiau prisirišę, įsipareigoję ir mažiau linkę saugoti vaikus, neturėtų būti paprasta vaikus susieti su tokiais biologiškai svetimais žmonėmis.
Todėl prieš suteikiant tėvystės teises iš kiekvieno artimais giminystės ryšiais nesusijusio suaugusio asmens turėtų būti reikalaujama sudalyvauti įsivaikinimo procese, ir tai turėtų būti taikoma tiek heteroseksualioms įsivaikinti siekiančioms poroms, tiek patėviams ar tos pačios lyties sutuoktiniams, pretenduojantiems į su tėvyste susijusias pareigas. Tėvystės teisės neturėtų būti automatiškai suteikiamos su vaiko biologiniu tėvu romantiškais santykiais susijusiam suaugusiam asmeniui.
Tad jei anksčiau minėtame scenarijuje biologiškai su vaiku nesusijusi moteris atlaikytų įsivaikinimo proceso išbandymus, jos ryšys su vaiku turėtų būti pripažįstamas šeimos netekties ar iširimo atveju. Tokie sprendimai galimi nekeičiant santuokos sampratos ir tėvystės įstatymų.
Tokios situacijos kaip jūsų paminėta yra išimtinės, tačiau jomis dažnai remiamasi, siekiant pateisinti visišką teisinių santuokos ir tėvystės normų sunaikinimą jas išplečiant. Ignoruojama taisyklė, kad susituokusių motinos ir tėvo namuose ginamos vaikų teisės, vaikai gali pasikliauti patikimiausiais suaugusiaisiais savo gyvenime ir jiems suteikiama išskirtinai reikšminga biologinė tapatybė. Vien dėl šių priežasčių viešojoje politikoje tokia šeima nusipelno išskirtinės padėties.
Ar tikrai taip svarbu, kas įsivaikina vaiką? Argi nėra svarbiausia tai, kad jis įvaikintas? Gal bet kokiu atveju vaikas turėtų būti dėkingas už tai, kad yra gyvas ir mylimas?
Supraskime, jog joks suaugęs asmuo neturi teisės įsivaikinti. Tai vaikai, kurie neteko tėvų, turi teisę būti įvaikinti. Tokie vaikai turėtų patekti į namus, kuriuose galėtų patirti vaiko vystymuisi būtiną motinišką ir tėvišką meilę ir kuriuose jie galėtų mėgautis santuokos stabilumu.
Vaikams, patyrusiems šeimos netekties skausmą, ypatingai reikia tiek mamos, tiek tėčio meilės, kuri padėtų jiems vėl pajusti psichologinį stabilumą.
Neteisingai elgiamės su vaikais, jei įsivaikinimą suprantame kaip būdą suaugusiesiems „gauti vaikus“, o ne rasti geriausius tėvus vaikams, kurie jų neteko.
Be to, neturėtume tikėtis iš įvaikinamų vaikų dėkingumo. Tokie vaikai nešioja savyje žaizdas, kurios gali ir niekada neužgyti.
Kita šiuolaikinės šeimos problema yra surogatinė tėvystė. Kuo skiriasi įtėviai nuo surogatinių tėvų? Gal skirtumo nėra, jei vaikas auga mylinčioje šeimoje?
Įvaikinti ir surogatiniu būdu pradėti vaikai turi šį tą bendro: jie yra netekę savo tėvų – genetiniu arba (ir) gimties požiūriu. Abiejose situacijose vaikas lieka sužeistas.
Tačiau šioje vietoje panašumai ir baigiasi. Įvaikintus vaikus auginantys asmenys siekia atitaisyti vaiko patirtą žalą. Įtėviai nedalyvavo biologinių tėvų sprendime palikti vaiką, jie kaip tik siekia sušvelninti biologinių tėvų sukeltą skausmą. Tuo tarpu vaikai, gimę pasitelkus reprodukcines technologijas (surogatinę tėvystę, spermos ar kiaušialąsčių donorystę), yra auginami suaugusiųjų, kurie sukėlė žalą vaikui.
Vaiką auginančių asmenų sprendimas dėl biologinio tėvo nebuvimo daro psichologinę žalą tokiam donorystės būdu pradėtam vaikui. Deja, tokių tyrimų nėra daug. Pasiremsiu tyrimu (angl. My Daddy’s Name Is Donor, liet. Mano tėtis vardu Donoras), kuriame lyginami įvaikintų ir spermos donorų vaikų pasiekimai. Nepaisant to, kad įvaikinti vaikai augo be abiejų biologinių tėvų, jiems sekėsi geriau nei vaikams, pradėtiems naudojant spermos donorystę ir augusiems su vienu iš biologinių tėvų.
Tačiau ir šiems vaikams sekėsi prasčiau, lyginant su biologinių tėvų šeimose augusiais vaikais. Apibendrinant galima teigti, kad įvaikinimas apsaugo vaikų teises, reprodukcinės technologijos jas pažeidžia. Teisinga visuomenė rūpinasi našlaičiais, o ne iš anksto pasmerkia kai kuriuos vaikus neturėti tėvų.
Keičiant teisinį šeimos, kuri, anot jūsų, yra esminė vaiko gerovės sąlyga, apibrėžimą argumentuojama, kad tai neišvengiama istoriniu požiūriu. Su tuo nesutinkantys vadinami senamadiškais. Ar sutinkate, kad tik laiko klausimas, kada visame pasaulyje bus įteisinti įvairūs šeimų modeliai?
Prigimtinės teisės nepaisyti neįmanoma. Prigimtinė teisė ir socialiniai mokslai patvirtina, kad turėti mamą ir tėtį yra prigimtinė vaikų teisė, nes vaikams reikia ir mamos, ir tėčio, jie jų nusipelno.
Nėra nei šiuolaikiška, nei pažangu elgtis su vaikais kaip su prekėmis, kurias gali įsigyti bet kuris pasiturintis asmuo. Tačiau būtent tokiomis prekėmis ir laikomi vaikai valstybėse, kuriose buvo pakeista santuokos samprata, o reprodukcinėms technologijoms užsidegė žalia šviesa.
Kad ir kaip įstatymu apibrėžiama santuoka ir tėvystė, mamos ir tėčio netekties skausmo neįmanoma panaikinti jokiomis teisinėmis priemonėmis, kaip neįmanoma ištrinti vaiko siekio būti pripažintam ir mylimam tiek tėčio, tiek mamos.
Tad iš tikrųjų valstybės ir visuomenės turėtų savęs paklausti, ar jų įstatymais bus ginamos vaikų – pažeidžiamiausių jų piliečių – teisės.
Tradicinę šeimą ir santuoką ginančios organizacijos visada rėmėsi gerai žinomais faktais ir statistika. Visuotinai sutariama, kad vaiko klestėjimą maksimaliai užtikrina jo augimas susituokusių biologinių tėvų namuose. Visą gyvenimą trunkančios vyro ir moters santuokos svarbą patvirtina prigimtinė teisė ir sveikas protas. Penkios didžiosios pasaulio religijos taip pat skelbia šią amžiną tiesą.
Pabandykime išklausyti ir išgirsti gyvenimo istorijas tų vaikų, kurie augo „šiuolaikinėse šeimose“ ne todėl, kad buvo netekę mamos ar tėčio, bet todėl, kad prioritetas buvo suteiktas ne jų teisėms, o suaugusiųjų troškimams.
Organizacija „Them Before Us“ yra sukaupusi daugybę tokių vaikų liudijimų. Savo istorijomis yra pasidaliję ir išsiskyrusių tėvų vaikai, ir spermos ar kiaušialąsčių donorystės būdu pradėti vaikai, ir homoseksualių tėvų vaikai. Jų pasakojimai yra publikuoti neseniai JAV išleistoje knygoje
„Them Before Us: Why we need a global children’s rights movement“ (liet. Jie prieš mus: kodėl reikia pasaulinio vaikų teisių gynimo judėjimo). Prasminga su jomis susipažinti, kad pasaulis suprastų, kokią kainą sumoka vaikai, kai ignoruojamos jų teisės augti šeimoje.
Nors vienašališkose medijose tokių vaikų patirtys paprastai ignoruojamos, tačiau tų žmonių gyvenimai dėl to nesikeičia, mamos ar tėčio netektis palieka randus visam laikui. Tai – tokia netektis, dėl kurios reikėtų gedėti, o ne ją šlovinti tariamo progreso vardu.
Dėkoju už pokalbį.
