Vilniuje vykusiame intelektualų forume Rusijos tematika, kurį organizavo Rytų Europos studijų centras (RESC), viešėjęs M. Menkiszakas mano, kad Kremlius vienu metu žaidžia kelis geopolitinius žaidimus. Ir neramumų krečiama Ukraina – toli gražu ne vienintelis trofėjus šiame žaidime. Ant stalo, tik kiek kitokiu statusu, esą guli ir Lenkija bei trys Baltijos šalys – Lietuva, Latvija ir Estija.
Rytų Ukrainos V. Putinui nereikia – jam reikia kelių Ukrainų
M. Menkiszakas DELFI teigė, jog tai, kas įvyko Ukrainoje, buvo visiškai netikėta tarptautinei bendruomenei. Esą visi laukė jau įprastų Kremliaus žingsnių, tarkim, per dujų kainas ar maisto produktų embargą. Ir visi taip manę, akivaizdu, suklydo.
„Manau, beveik visiems stebėtojams tai, kas įvyko Kryme, dar prieš metus atrodė jei ne fantastišku, tai labai menkai tikėtinu variantu. (…) Dominavo įsitikinimas, kad Rusija pernelyg suinteresuota glaudžiais santykiais su Vakarais, ypač ekonominiais santykiais su Europa, kad imtųsi tokių radikalių veiksmų, kaip kitos valstybės teritorijos aneksija. Juo labiau – Europoje.
Kai jau palaipsniui, nuo praėjusių metų pavasario, vystėsi Ukrainos krizė, atrodė, kad Rusija labiau naudos ekonominius įrankius prieš Ukrainą. Jų Rusija ir ėmėsi vasarą, įvesdama dalinį embargą (Ukrainos produkcijai – DELFI)“, - kalbėjo RSC specialistas.
Pasak jo, dalis ekspertų netgi manė, kad Kremlius leis Ukrainai pasirašyti Asociacijos sutartį su Europos Sąjunga (ES). Pagrindinis motyvas tokiai teorijai buvo Viktoras Janukovyčius ir jo režmias.
„Kai kurie manė, kad (Rusija – DELFI) leis Ukrainai pasirašyti Asociacijos sutartį su ES. Žinodama, kad V. Janukovyčiaus valdžia neketina šios sutarties realiai pritaikyti, ir jos pasisakymas iš tiesų nieko nelemia, nereiškia Ukrainos priartėjimo prie ES. Bet pasirodė, kad Rusija tai traktuoja kur kas labiau principingai ir yra nusiteikusi veikti labai agresyviai, traktuodama Ukrainą kaip absoliutų savo politikos prioritetą“, - tęsė M. Menkiszakas.
Eksperto nuomone, Rytų Ukrainos V. Putinui nereikia. Tai tiesiog per brangu.
„Manau, kad Rusijos tikslas nėra kitų Ukrainos dalių aneksija. Kodėl? Visų pirma, dėl to, kad tai stipriai padidintų kainą pačiai Rusijai. Ypač vidaus ekonomikoje, bet ir sociopolitinėje srityje. Jau dabar Krymo aneksijos ekonominiai padariniai pradeda kelti įtampą Rusijos visuomenėje.
Žmonės sunerimę, nes jų regionų administracijos informuoja, kad, pavyzdžiui, biudžetininkai gaus sumažintas algas dėl finansinių Krymo prijungimo padarinių. Ir tai tie žmonės, kurie yra iš esmės lojalūs valdžiai, kurie toliau pozityviai nusiteikę V. Putino atžvilgiu. O tai (Krymo aneksijos padariniai – DELFI) kelia nepasitenkinimą – remdami V. Putino politiką, jie nėra pasirengę tiesiogiai patirti ekonominius tokios politikos padarinius. Ir V. Putinas tai žino“, - aiškino M. Menkiszakas.
Pasak jo, Rusijos lyderio planas – kur kas sudėtingesnis nei paplitusios versijos apie rytinių regionų aneksiją ar bent jau Ukrainos prezidento rinkimų sužlugdymą.
V. Putinas ir vis didesnis kiekis Rusijos atstovų naudoja terminą „Novorossija“. Taigi dirbtinai kuriama šios Ukrainos dalies tapatybė. Propagandiniais metodais kuriamos istorinės, socialinės, psichologinės šios Ukrainos dalies atsiskyrimo tezės. Tam, kad de facto privesti prie Ukrainos valstybės skilimo į dvi dalis. Sukuriant faktiškai Rusijos strategiškai kontroliuojamus pietryčius, autonominę, Kijevo nekontroliuojamą sritį, tokią didelę Padniestrę. O per šį regioną galima veikti visą Ukrainą ir padaryti, kad visa Ukraina, įklimpusi vidiniame konflikte, nebūtų pajėgi integruotis į Europos erdvę“, - dėstė M. Menkiszakas.
Jo žodžiais, siekiama ilgam užkirsti kelią Ukrainos suartėjimui su ES, o įvykiai šalies pietryčiuose – „tik įrankis“.
Žvilgsnis V. Putino akimis – Europa jau yra pakankamai silpna
Pernai rudenį M. Menkiszakas paskelbė savo įžvalgas apie Rusijos geopolitinius planus. Tada Ukrainoje buvo santykinai ramu, o kalbas apie Viktoro Janukovyčiaus nuvertimą, Krymo aneksiją ir „žalių žmogeliukų“ desantą Ukrainos teritorijoje kone visi būtų pavadinę kliedesiais. Tada M. Menkiszakas rašė, kad V. Putino „didžiosios Europos“ vizijos įgyvendinimas atidedamas – iki to momento, kada, „kaip mano Maskva, nusilpusi ES bus pasirengusi sutikti su Rusijos postulatais“.
Ar šis momentas jau atėjo? M. Menkiszakas tuo neabejoja – V. Putino akimis, ES atrodo pakankamai susiskaldžiusi ir silpna.
„Eurazijos sąjunga – asmeninis, prioritetinis V. Putino politinis projektas. Taigi, iš rusiškos perspektyvos žvelgiant, mėginimas torpeduoti Ukrainos dalyvavimą šiame projekte – o tai buvo suvokiamas galimas Asociacijos sutarties pasirašymas – yra sąlyginės raudonos linijos peržengimas. Iš rusiško situacijos vertinimo žvelgiant – tai agresyvi Rusijos gynyba nuo geopolitinės Vakarų ekspansijos.
Kita vertus, tokia aštri reakcija buvo galima būtent dėl to, kad Kremlius ir jam pavaldžios tarnybos detaliai analizavo, stebėjo debatus Vakarų šalyse, ES šalyse narėse. (…) Manyta – ir tebemanoma – jog Vakarai negali pernelyg aštriai reaguoti į tokius Rusijos veiksmus. Būtent dėl to, kad Vakarai santykinai nusilpę. Dėl to, kad jie – labiau nei Rusija – nori išlaikyti ekonominius santykius ir bent jau naudoti Rusijos žaliavas. Dėl to, kad yra susiskaldymas Vakarų valstybėse, ir Vakarai nėra pasiruošę konfliktui su Rusija. Bijo konflikto. Taigi Rusija turi turi ir psicholiginę, ir faktinę persvarą. Rusija pasiruošusi patirti nuostolių, net rimtų nuostolių. O Vakarai nėra pasiruošę nuostoliams, kuriuos patirtų pasipriešindami tokiai politikai“, - kalbėjo DELFI pašnekovas.
Negana to, anot RSC Rusijos departamento vadovo, ES reakcija į įvykius Ukrainoje Kremliuje interpretuojama kaip įrodymas, kad Europos šalių elgseną pavyko nuspėti pakankamai tiksliai.
„Rusija manė, kad dėl jos politikos neabejotinai bus neigiami padariniai iš Vakarų. Bet tai bus laikinos ir ribotos pasekmės. Taigi sankcijos bus – bet silpnos ir ribotos, o Vakarai nepajėgs mesti Rusijai iššūkio. Ir kol kas panašu, kad tokia prognozė didele dalimi pasitvirtino“, - konstatavo M. Menkiszakas.
Nori atskirti nuo ES Lenkiją ir Baltijos šalis
RSC eksperto teigimu, V. Putinas turi aiškią pasaulėžiūrą į posovietines valstybes. Kiekviena iš jų patenka į atskirą zoną. Baltijos šalys ir Lenkija – ne išimtis.
„Svarbiausia valstybė – Ukraina. Po to – grupė valstybių. Ukraina, Baltarusija ir Rusija, kurios sudaro „vienos rusų tautos“ branduolį, de facto – etnokultūrinę bendriją. Didžiąją Rusiją. Po to – Kazachstanas, jau turime Eurazijos sąjungos branduolį. Toliau – po Sovietų Sąjungos griūties NVS sudėtyje atsidūrios valstybės. Dar toliau – Baltijos šalys, kurios nepriklauso šiam „integraciniam ratui“, bet kita vertus, jos vis dar nėra traktuojamos kaip „visiškas užsienis“. Jos suvokiamos kaip regionas, kuris dar visiškai neseniai buvo vienos valstybės dalimi. Ir Rusija negali susitaikyti ne tiek su šių valstybių nepriklausomybe, kiek su tuo, kad negalės su jomis turėti glaudžių ekonominių, socialinių ir kt. ryšių. Kitas ratas – Centrinė Europa, buvusios sovietinio bloko valstybės, laikomos „tradicinėmis partnerėmis“. Po to – visi kiti“, - aiškino M. Menkiszakas.
M. Menkiszako nuomone, Kremliaus tikslai Baltijos valstybėse ir Lenkijoje aiškūs. Ir taikoma ne tik į pavienes valstybes, bet ir į jų pozicijas visoje ES.
„Rusija veikia laipsniškai, mėgindama atkurti savo įtaką kiekviename iš ratų. Pradėdama nuo pagrindinio. Nemanau, kad dabar Rusijos tikslas būtų kokia nors tiesioginė agresija prieš Baltijos šalis ar Centrinę Europą. Tačiau Rusija neabejotinai suinteresuota, kad mūsų valstybės netaptų tvirta Vakarų dalimi. Kad karine prasme būtų išlaikoma neformali „buferinė zona“ šioje Europos dalyje, kad ten nebūtų dislokuoti amerikiečių ar kiti NATO kariai. Kad šios valstybės ir toliau būtų priklausomos nuo rusiškų energetinių išteklių importo. (…) Kad nebūtų negrįžtamų geopolitinių pokyčių, kurie neleistų tolesnėje perspektyvoje mėginti atkurti Rusijos įtakos zoną, apimant ir šias valstybes“, - tęsė pašnekovas.
Pasak jo, visiškai neseniai buvo galima stebėti „skaldyk ir valdyk“ politikos pavyzdį, kai Rusija spaudė ES dėl kiaulienos embagro: dėl kiaulių maro pritaikytą draudimą vežti mėsą norima taikyti tik Lenkijai ir Baltijos šalims, bet ne likusiai ES. „Tai bandymas skaldyti, kurti zonas ES viduje, regionalizuoti Europos Sąjungą į „labiau ir mažiau integruotas“ sritis“, - įsitikinęs M. Menkiszakas.
Lenkijos ekspertas neatmeta galimybės, kad Baltijos šalyse ir Lenkijoje gali būti bandoma, pavyzdžiui, destabilizuoti politinę situaciją. Esą Ukrainos pavyzdys rodo, kad tam lengvai gali būti pasitelkta rusakalbių mažuma, žinoma, didesnį svorį turinti Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje.
„Manau, kad reikia tikėtis, jog Rusija aktyviai išnaudos rusų, rusakalbes mažumas. Tam, kad kurti šalyse vidinius įrankius su Rusijos interesais nesutampančių veiksmų blokavimui. Ar tai ekonominiai, ar kariniai, ar politiniai veiksmai. Ir Rusija mėgins aktyviau šiais įrankiais naudotis, mobilizuoti šias bendruomenes aktyviam Rusijos politikos rėmimui. O taip pat – ekonominis, politinis spaudimas, mėginimai suskaldyti. Tai yra tie įrankiai, kurių iš Rusijos galime tikėtis“, - sakė M. Menkiszakas.
Pašnekovo teigimu, didžiausias viltis Europoje V. Putinas sieja su Vokietija – esą laukiama, kad ekonominiai interesai šioje šalyje nusvers politinius principus, o tai įtvirtins Kremliui taip reikalingą ES susiskaldymą.
„Jis pirmiausiai sieja viltis su Vokietija. V. Putinas mano, kad Vokietija natūraliai turi savo interesus, kurie nesutampa su JAV interesais. Ir kad Vokietijos, kaip valstybės, besilaikančios ant prekybos ir taikaus bendradarbiavimo, interesas yra strateginis susitarimas su Rusija, kuris privestų prie šio Vokietijos-Rusijos bendradarbiavimo panaudojimo kuriant tai, ką V. Putinas mato kaip „didžiąją Europą“, bendrą Eurazijos erdvę. Erdvę, kurioje Rusija, viena vertus, turėtų įtaką Europos politikai ir iš to bendradarbiavimo gautų naudos. O iš kitos pusės – Europa negalėtų daryti įtakos Rusijai, jos vidaus ar užsienio politikai. Tiesiog tiektų technologiją ir finansines priemones, de facto remiančias Rusijos galybės atstatymą“, - sakė M. Menkiszakas.
Anot jo, pastaruoju metu V. Putinas patyrė „tam tikrą nusivylimą Vokietijos politika“, bet vis dar puoselėja viltis, kad Vokietija pripažins Ukrainą ir postsovietinę erdvę Rusijos įtakos zonos dalimi mainais į ekonominę naudą.