– Kaip ir kada sužinojote apie Juozo Lukšos žūtį?
– O-o... Čia jau vėl atskira ilga istorija...
– Papasakokite...
– Aš pasilikau Reutlingene ir dirbau VLIK'e iki Charleso J. Kersteno atvykimo į VLIK'ą. Tai buvo 1953 m. rugpjūčio mėnesį. Ir tai buvo labai didelis lūžis mano gyvenime.
Kongresmenas parodė dėmesio
Kerstenas buvo JAV kongreso atstovas nuo Viskonsino valstijos ir jis buvo pasiryžęs ištirti Baltijos valstybių užgrobimo bylą. Jis siekė nuodugniai dokumentuoti tą klausimą ir atitinkamai paveikti didžiąją politiką, kad Amerikos vyriausybė būtų įpareigota Baltijos valstybių okupacijos bylą kelti tarptautiniuose forumuose. Buvo sudaryta vadinamoji Kersteno komisija ir ji pradėjo plataus masto apklausinėjimus žmonių, kurie galėjo kompetentingai paliudyti sovietinės prievartos bei aneksijos faktus.
Kerstenas atvyko į Reitlingeną susitikti su VLIK'o vadovybe. Drauge su juo atvyko jo žmona, dukra ir dar du kiti palydovai. Marytė Kižytė buvo viena iš jų. Ji tada buvo Amerikos lietuvių tarybos (ALT'a) informacijos centro direktorė, gyveno Niujorke. Ji labai daug prisidėjo prie darbo tos grupės žmonių, kurie vykdė tą Kersteno siekį ištirti Baltijos šalių okupaciją.
Manęs paprašė, kad Kersteno atvykimo proga apsirengčiau tautiniu kostiumu ir su gėlėmis sutikčiau ponią Kerstenienę. Taip pat pasakyčiau keletą žodžių Kerstenui atvykus. Buvo suruošta iškilminga vakarienė jo garbei. Ir galbūt todėl, kad aš mokėjau angliškai, mane pasodino šalia jo.
O ponas Kerstenas buvo nepaprastas žmogus. Jis gebėjo domėtis kitų žmonių gyvenimu. Jam turbūt kieno nors buvo pasakyta, kad esu Juozo žmona. Šiek tiek jis apie mane žinojo. Ir ėmė klausinėti. Pasakiau, kad esu medikė, bet dirbti kaip medikė negaliu, kadangi nesu Vokietijos pilietė. Šiuo metu dirbu VLIK'e. Sužinojęs, kad esu medikė, gal ne tą patį vakarą, bet vėliau, man pasakė: „Bet Amerikoje mums labai trūksta medikų. Ar jūs nenorėtumėte atvažiuoti į Ameriką?“ Aš atsakiau: „Man labai patinka mano profesija. Labai norėčiau turėti galimybę dirbti pagal profesiją. Bet nežinau kaip.“
Pateko į VIP apartamentus
Reutlingene Kerstenas išbuvo keletą ilgų dienų. Ir kiekvieną kartą, kai tik mes kur nors susitikdavom, jis vis sakė: „Nijole (jis tardavo „Nijola“), aš turiu pagalvoti kaip padaryti, kad galėtum atvykti į Ameriką.“ Aš jam atsakydavau: „O, tai būtų labai gerai. Bet aš nežinau ar tai įmanoma.“ Aš turėjau tuberkuliozę, nors ji buvo sustabdyta. Ir aš norėjau, kad jis apie tai žinotų. Kadangi į Ameriką įvažiuoti leisdavo tik praėjus 5 metams po to, kai gydytojai nustatydavo ligą esant sustabdytą. Apie mano emigraciją negalėjo būti nė kalbos.
Kerstenų viešnagės metu susidraugavau su jų dukra. Man buvo tada 27-eri, o jai buvo 23-eji metai. Nors buvo už mane jaunesnė, bet mes gana artimai susidraugavome. Kadangi aš buvau jauniausia iš tos visos grupės ir galėjau su ja bendrauti. Labai įdomi, labai šilta mergaitė. Jos vardas buvo Mary, bet ją nuo mažens vadino Tito. Broliai taip praminė, taip ir liko. Niekas jos nevadino Mary.
Pagaliau atėjo laikas Kerstenams važiuoti toliau. Kongresmenas turėjo susitikti su latvių ir estų politiniais egzilio vadovais bei liudininkais. Kelionė driekėsi į Miuncheną. Dieną prieš tai, Tito atlekia pas tėvą ir sako: „Tėti, ar mes negalėtume į tą kelionę kartu pasiimti ir Nijolę?“ Atsakė, žinoma, galime pasiimti. Ir kviečiame. Ir jie mane pasiėmė. Išvykome visa grupė – Kerstenas, jo žmona, Tito ir aš, taip pat Marytė Kižytė. Prie mūsų prisijungė ir Antanas Rudis. Į Miuncheną vežė mus amerikiečių kareiviai dviem mašinomis.
Kersteną Miunchene sutiko labai iškilmingai: darė paradus, labai gražiai priėmė. Apgyvendino vadinamuose VIP (very important persons) hoteliuose. Anksčiau jie priklausė aukštiems nacių pareigūnams. Kai Bavarija pateko amerikiečių valdžion, tie viešbučiai vokiečiams nebuvo grąžinti, juos naudojo amerikiečiai.
Mane paskyrė į kambarį kartu su Maryte Kižyte. Kiekvieną vakarą iki vėlumos jie diskutavo, planavo tolesnius darbus. Ir kiekvieną vakarą man Kerstenas kartodavo: „Nijole, aš vis mąstau kaip rasti galimybę atvykti tau į Ameriką ir dirbti pagal profesiją“. Aš pasakydavu tiktai „ačiū“. Ką gi kitą būčiau galėjusi pasakyti?
Viza per kelias valandas
Ir štai vieną rytą, buvau ką tik atsikėlus, kažkas pasibeldžia į duris. Atidarau. Stovi Kerstenas. „Nijola, come here“, – sako. Praneša, kad šiąnakt atėjo žinia, jog Niujorke mirė Marytės Kižytės mama. Marytei apie tai dar nebuvo pranešta. O jis man sako: „Ar tu nenorėtum, kaip daktarė, palydėti Marytę į jos mamos laidotuves?“ Man buvo toks staigus klausimas, aš valandėlei sumišau. Pagalvojusi minutę atsakiau: „Taip, žinoma, galėčiau palydėti.“
Mane tučtuojau nuvežė į konsulatą. Kerstenas paaiškino kas atsitiko. Skubiai užpildžiau visas reikalingas formas. Jie man tikrai iš visos širdies padėjo. Tada pargabeno atgal į viešbutį. Marytei jau buvo pranešta apie įvykį. Tą pačią dieną po pietų, mažoje, jaukioje koplyčioje prie Miuncheno, buvo aukojamos Mišios už Marytės mamos sielą.
Po Mišių prie tos kopytėlės atvyko žmonės iš JAV konsulato. Su gėlėmis. Sakė, tai pirmas kartas konsulato praktikoje, kad viza būtų išduota per kelias valandas. Mane pasveikino, įteikė gėlių. Ir aš jau turėjau savo rankose JAV vizą. Ne emigrantės, bet viešnios.
Įžvelgia Dievo pirštą
Buvau tikra, kad netrukus skrisime į Niujorką. Tačiau Marytė Kižytė buvo labai labai reikalinga Kerstenui. Ji nutarė neskristi į savo mamos laidotuves, pasiaukoti ir dirbti su Kerstenu drauge per likusį jo viešnagės Europoje laiką. Marytė pasitikėjo, kad jos broliai viską padarys, kad mama bus labai gražiai palaidota.
Štai taip aš, nudriskusi pabėgėlė, patekau į laivą „SS America“ ir per Atlantą plaukiau su kongresmeno Kersteno šeima bei jo palydovais iš Europos į Jungtines Amerikos Valstijas. Drauge su mumis keliavo ir baroniene von Guttenberg, labai gera Kerstenų draugė. Jos vyras buvo vienas iš antinacių veikėjų, parašęs knygą „Holding the stirrup“ (Laikant vadžias). Bet jis žuvo.
Atplaukėme į Niujorką. Niekada to nepamiršiu. Nebūčiau pagalvojusi, kad toks žmogus kaip Kerstenas, kuris yra kongreso narys, plačiai žinomas ne vien Amerikoje, bet ir pasaulyje, pirma galvotų apie tokius nereikšmingus bendrakeleivius, kaip aš. Jis norėjo būti tikras, kad aš saugiai praeisiu pro patikrinimo tarnybas ir man nekils jokių problemų. Jis praleido su manimi ištisas dvi valandas, nekreipdamas dėmesio į tai, kad jo laukė daugybė žmonių, įskaitant žurnalistus iš įtakingų laikraščių, žurnalų, radijo stočių. Dėl ko gaišo? Dėl nudriskusios pabėgėlės iš Lietuvos.
Neturiu žodžių apsakyti to žmogaus kilnumui ir didžiadvasiškumui. Jam nerūpėjo, kad jį apsups korespondentai, klausinės, rašys apie jo nuveiktus darbus. Bet jam nebaigtas darbas buvo užtikrinti, kad saugai pereičiau Amerikos sieną. Tai buvo Kerstenas.
O man tai – Dievo pirštas. Kažkokia Dievo valia, kuri norėjo, kad taip įvyktų.
Dirbo kaip šiaučiai
– Atvykote į Ameriką su turistinė viza ir nebeišvykote?
– Tas pats Kerstenas per Kongresą išrūpino vadinamąjį billį, specialų potvarkį, kuris mane apsaugojo ir suteikė teisę negrįžti atgal, ieškotis darbo Amerikoje.
Gyvenau Niujorke pas Marytę Kižytę. Apsilankiau Mount Vernon ligoninėje netoli Niujorko. Ten irgi savotiškas stebuklas atsitiko. Mane priėmė daktaras Kelly, tos ligoninės direktorius. Jam papasakojau, kad jau keli metai nešiojuosi kišenėje savo diplomą, negaliu pagal profesiją dirbti. Norėčiau įgyti praktikos, išlaikyti egzaminus, pasirinkt kokią nors specialybę. Jis pasižiūrėjo į mane ir pasakė: „Žinote, mes jau keleri metai moterų nepriimam. Kadangi „internshipas“ yra labai sunkus darbas. Moterys paprasčiausiai neišlaiko fiziškai. Dėl nemigo naktų, dėl didelio fizinio krūvio. Bet jūs esate stipri europietė. Aš jums padarysiu išimtį.“
Iš tikrųjų dirbti reikėdavo nepaprastai daug - 129 valandas per savaitę. Tokia buvo „norma“ tais laikais. Tik paskui priėmė įstatymą, kuris darbo savaitę apribojo 80-čia valandų. Ir aš buvau vienintelė moteris tarp vyrų iš Meksikos, Filipinų, buvo grupė amerikiečių ir t.t. Ir tik vėliau atsirado dar viena mergina iš Islandijos – Kristin Jonsdottir. Ją irgi priėmė kaip „tvirtą europietę“. Tad buvome dvi. Su ja atvyko ir vienas islandas. Kadangi buvome tik trys europiečiai, mes labai draugavom ir laikėmės kartu. Bet dirbom kaip šiaučiai.
Sužinojo iš Kersteno
– Norėčiau grįžti prie savo klausimo...
– Jūs norite klausti apie Juozą, kaip aš sužinojau apie jo žūtį...
– Vadinasi, išvykote į Ameriką nieko nežinodama apie jo likimą?
– Nieko nežinodama... Buvo praėję treji metai nuo jo išvykimo ir niekas nieko negalėjo pasakyti kas su Juozu atsitiko.
Gavau rezidenciją patalogijos srityje, turėjau mažesnį darbo krūvį, sustiprėjo sveikata. Bet metai ėjo, o apie Juozą neturėjau jokios žinios.
Atėjo 1956-ieji. Tada buvau pas Marytę. Staiga vieną dieną skambina Kerstenas: „Nijole, norėčiau atvažiuoti ir tau kai ką pasakyti“. Ir jis specialiai atskrido iš Milwaukee susitikti. Jis išnagrinėjo įvairių žmonių liudijimus, ypač buvusio sovietų armijos pulkininko Burlickio, kuris vėliau pasiprašė politinio prieglobsčio Jungtinėse Valstijose ir tapo disidentu. Pulkininkas Burlickis jam liudijo apie sunaikinimą grupės žmonių, kurie amerikiečių žvalgybos buvo nuleisti į Lietuvą. Sovietai apie tai viską žinojo. Ir kad vienas iš jų, kurio slapyvardis buvo Miškinis, buvo vienas svarbiausių, kurį komunistai norėjo sugauti. Gyvą ar negyvą.
Kerstenas iš pradžių nesuprato, kad čia buvo kalbama apie Juozą. Ir tik paskui, labiau įsigilinęs į visą tą reikalą, jis priėjo išvados, kad Miškinis turėjo būti Juozas. Nežinau, gal jis ir iš kur kitur kokių nors žinių turėjo. Bet Kerstenas man pasakė: jis įsitikinęs, kad Burlickis paliudijo kaip Juozas buvo apsuptas. Nežinau ar jis pasakė, kad jis buvo išduotas ir likviduotas.
Tai štai iš Kersteno aš ir sužinojau, kad Juozo gyvo jau nėra. Ir tai buvo jau 1956 metais. Buvo praėję šešeri metai, kaip mes išsiskyrėm, kaip jį perėmė amerikiečių žvalgyba. Ir penkeri metai – po jo mirties.
Amerika
– Ir kada aplankėte vietą, kurioje jis žuvo?..
– Tai buvo 1991 metais, kada pirmą kartą, po nepriklausomybės atstatymo, atvykau į Lietuvą. Buvo praėję 40 metų nuo jo žūties ir 35-eri metai kai sužinojau apie jo likimą. Tada susipažinau su Juozo broliu Antanu ir mes drauge nuvykome į tą vietą. Tada buvo pastatytas baltas kryžius. Ir tada sužinojau apie Pečiulaitį, kuris buvo šalia Juozo, kai jis buvo nušautas. Pečiulaitis išliko gyvas.
Paskui aš kiekvienais metais rugsėjo pradžioje vykau į Lietuvą... Vienais metais net tris kartus buvau nuvykusi. Kaune, Karininkų ramovėje, 2006 metais buvo surengtas nepaprastai gražus jo 55-ųjų žūties metinių minėjimas. Dar prieš tai dar – 2001 m rugsėjy – jo 50-ųjų metinių proga Kauno dramos teatre buvo pastatytas Povilo Mataičio spektaklis „Ir iš Tavo kraujo kelsis Lietuva...“ Buvo nuostabus spektaklis. Po jo susipažinau su P. Mataičiu. Jis man dėkojo, nes daug medžiagos ėmė iš Juozo laiškų knygos. Man sakė: „Būtumėte padariusi didelę klaidą, jeigu būtumėte neleidus paskelbti šių laiškų.“
– Ačiū, daktare Nijole.
– Negalėjau miegoti aną naktį... Kai pradedi apie tai kalbėti, kai vėl viską iš naujo prisimeni...
– Dalykai labai dramatiški...
– Gal man atsitiko kitaip negu daugumai žmonių. Kodėl – nežinau. Tokia buvo Dievo valia. Aš pati to nenorėjau. Nesukūriau sau tokio gyvenimo. Ir net galvoj to neturėjau. Štai du Niksono laiškai. Ir kas – Kerstenas to pasiekė. Jis ir mano mamą ištraukė, kada ji sugrįžo iš Sibiro. Niksonas per tuos garsiuosius virtuvės debatus (Kitchen Debate) su Chruščiovu įteikė sąrašą žmonių, norinčių susijungti su savo šeimomis Amerikoje. Tarp jų buvo ir mano mama. Ir mes susitikome po 22 išsiskyrimo metų! Sakykite, kuris Lietuvos prezidentas ar viceprezidentas ką nors darytų dėl jūsų mamos? O man tai ir yra tikroji Amerika. Todėl aš Ameriką ir myliu.
– Kokios tautybės buvo Kerstenas?
– Man rodos, jis buvo vokiečių kilmės. Bet jis buvo gilus katalikas. Per atsotogas jie mane nuolat kviesdavosi į svečius. Kerstenai turėjo labai gražią šeimą – keturis sūnus ir tą Tito. Visi tapo advokatais. Kaip ir Kerstenas. Jie turėjo didelę teisės firmą Milwaukee. Ir dabar jie ir dar atvažiuoja manęs aplankyti, nors jau visi esam arti saulėlydžio. Jie kažkodėl mane mėgo. Nežinau kodėl. Aš juos laikau savo broliais. O Kerstenas ir jo žmona man buvo kaip tėvai.
– Sunku Jūsų nemėgti...
– Gal kitiems taip atrodo. Nežinau. Aš pati savęs tai nelabai mėgstu...