Legendiniam kalbininkui kalbos laisvamaniai primena Leniną

Kodėl garsiam kalbininkui, buvusiam radijo ir televizijos laidų vedėjui kalbos laisvamaniai primena Leniną? Ko įstojęs į universitetą nemokėjo kalbininkas Antanas Smetona? Apie tai – DELFI interviu su A. Pupkiu.

– Kai telefonu tarėmės dėl interviu, atsisveikindamas padėkojau žodžiais ačiū labai. Juos ištaręs išsigandau – juk esate ne viename interviu sakęs, kad kalbinis nemokšiškumas Jus varo į pasiutimą. Ar dažnai tenka dėl tokių dalykų pasiusti?

– Ačiū labai – abu žodžiai lietuviški, jei ačiū iš tiesų lietuviškas. Čia tik žodžių tvarka nelietuviška – anglai ir rusai taip sako, dėl to ir į mūsų kalbą atėjo. Niekur tarmėse taip nevartojama – tik labai ačiū ir panašiai. Tai nėra Dievo piršto reikalaujanti klaida, ir geroje kalboje tai gal būtų tik smulkmena.

© DELFI / Tomas Vinickas

O dėl visokių kalbos negerumų niekad nebūna smagu – tokia mano, kaip kalbininko praktiko, duona, esu prie to pripratęs. Daugiausia žeidžia visiškas abejingumas kalbos dalykams, mojimas į viską ranka. Atsimenu, vienam Seimo nariui dešimtis kartų kalbininkai siuntinėjo raštelius, kad reikia kirčiuoti biudžEtas, o jis po šiai dienai sako biUdžetas. Arba iš tribūnas aiškina, kad „gyvename pakankamai blogai“. Šitaip parodoma, kad daliai visuomenės elito į kalbos dalykus tiesiog nusispjaut.

– Kas dabar Jums kelia nerimą lietuvių kalboje?

– Šiaip pastaruoju metu mes tarsi nusiteikę, kad viskas lietuvių kalboje lyg ir gerai. Kartais vyresniosios kartos kalbininkai paunkščia, kad blogai, kad didžiuliai pavojai kyla lietuvių kalbai. Aš nemanyčiau, kad lietuvių kalbai bent artimiausius dešimtmečius ar šimtmetį grėstų išnykimo pavojus.

Jeigu, žinoma, visas lietuvių jaunimas išsivažinės, liks tik seniai, jiems teks mirti kaip paskutiniams prūsams. Kalbos likimas daug priklauso ir nuo kalbą vartojančių žmonių skaičiaus. Lietuvių kalba bus dar ilgai vartojama ir dėl to, kad dabar smarkiai dirbama su naujosiomis technologijomis. Ir jei kalba bus elektroninėje terpėje, Europos Sąjungos teisės aktuose, savaime aišku, išnykimo pavojus negrės.

Kas žino, kas bus po 100 metų. O šiaip turėtume suprasti, kad kalba su kiekviena karta kas kokia 20 metų gana ryškiai kai kuriose srityse pasikeičia. Nieko čia ypatinga – kalba – gyvas organizmas, ji keičiasi taip pat kaip žmogus. Gal senoji karta labiau linkusi būti konservatyvesnė, tai natūralu, o jaunimas gal nori laisviau ar savičiau šnekėti.

© DELFI / Tomas Vinickas

Antra vertus, dabar Lietuvoje madinga žiūrėti, kaip kas kitur daroma. Pastaruoju metu yra nuomonių ir mėginama rašyti sociolingvistikos darbus, kur įrodinėjama, kad kalbos negalima norminti taip kaip anksčiau, reikią jai pačiai leisti laisvai plėtotis. Bet tai, kas praktikuojama kitur, ne viską raidiškai galima pritaikyti pas mus. Antra vertus, ir užsieniuose ne vienur apsižiūrima, kad reikia grįžti prie senųjų vertybių. Lietuvoje susiėjo būrelis sociolingvistų ir kitų specialybių žmonių, teigiančių, kad kalbai nereikia norminimo, bent tokio, kuris buvo iki šiol, kad jos nereikia ugdyti, prižiūrėti. Einama iš kalbos išorės, o ne iš kalbos vidaus, jos struktūros, kuri turi ir savo logiką, ir vidinius poreikius atlikti ne tik komunikacinę funkciją, bet ir daugelį kitų funkcijų. Primygtinai skleidžiama nuomonė, kad visa kalbos norminimo ir priežiūros sistema einanti iš komunistinės praeities. Atsakyčiau Vaižganto žodžiais – žmogus pasidarė šalia balutę ir visam pasauliui šaukia, kad čia jau naujas, kažkelintasis pasaulio stebuklas.

Mano supratimu, ši nauja srovė, beje, pagal Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą paskelbusi sociolongvistinių straipsnių, tuoj pat pradėjo reikalauti: keiskime Kalbos komisiją, mes ateiname. Žodžiu, kuo patys kvepia, tuo kitus tepa: tuoj pat leiskit perimti jai Kalbos komisiją, švietimo ir mokslo reikalus. Leninas su tokiais pat šūkiais ėjo – paimti telegrafą, paštą ir taip toliau. Iš viso šito bruzdesio nebent galėčiau pasidaryti išvadą, kad tie šūkavimai galėtų paskatinti kiek kitaip pasižiūrėti į kai kurias kalbos normas, norminimo strategiją ir taktiką – ar nepribrendo reikalas kai kurias normas kiek pašvelninti, į kai ką pažiūrėti naujomis akimis. Žodžiu, reikia imtis kitų metodų – kitas laikas, kita tvarkybos strategija. Kalbos komisija ta kryptimi dabar jau ir pradėjo eiti.

– Skaičiau, kad pats ilgai mokėtės taisyklingai kalbėti... Vadinasi, gimtoji kalba nėra įgimta duotybė?

– Reikia visiems suprasti, kas yra bendrinė kalba ir kaip ji visuomenėje funkcionuoja. Pirmiausia kalbame apie tarminę kalbą ir regioninius dialektus. Antra vertus, yra bendrinė kalba. Ji iš pradžių kiek dirbtinai kurta, norminta aukštaičių vakariečių kauniškių (suvalkiečių) ir prūsų lietuvių tarmės pagrindu. Bet dabar bendrinė kalba jau visai savarankiška kalbos atmaina, su savo tarminiais pagrindais sutampa tik maža dalimi, nuo jų labai nutolusi, ir kalbėti apie suvalkietišką bendrinę kalbą būtų visiška nesąmonė.

Bendrinės kalbos mokomės visi, kam ji nėra gimtoji kalba ir kurios reikia visuomenės reikaluose. Šiuo metu dar nėra daug žmonių, kam bendrinė kalba būtų prigimtinė: toks žmogus turi būti gimęs bendrine kalba kalbančių tėvų šeimoje. Apie visiškai susiformavusią kalbą galima kalbėti tada, kada ja kalba trys kartos – seneliai, vidurinė karta ir jaunoji karta. Bet vis tiek bendrinės kalbos reikia mokytis, nes tai kultūrinė, visą tautą vienijanti kalba. Jos moko mokyklose, jos turi mokyti radijas, televizija, žiniasklaida. Aš tą supratau gana anksti – bendrinė kalba ne ta kalba, kurią aš atsinešiau iš namų, dėl to turėjau mokytis. Ir dabar jos tebesimokau ir iš to patiriu didelį džiaugsmą.

– Kalbininkė Irena Smetonienė yra pasakojusi, kai atvažiavus studijuoti į Vilniaus universitetą laukė pirmas krikštas iš Jūsų. Esą pareiškėte, kad jei ir ketvirtame kurse taip kalbės, neišlaikys egzamino. Žemaitė Smetonienė ėmė klausytis, kaip kalbama bendrine kalba, ir ją neblogai išmoko. Apie Jūsų reiklumą sklando legendos: kiek studentų per egzaminus esate „pavijęs“?

– Tos legendos yra juokai. Aš labiau prisimenu ne Smetonienę, o Antaną Smetoną, kuris kilęs iš Kauno ir neturėjo tarmės. Miesto tarmė ne tai, kas bendrinė kalba. Žmogus sėdo, dirbo ir dabar puikiausia tartimi kalba, gerai kirčiuoja. Norint galima visai nesunkiai išmokti. Tokių žmonių žinau daug. Neseniai vienoje interneto svetainėje buvusi studentė parašė: aš ją už kirčiavimą vijęs tris kartus, bet dabar ji dėkinga, nes kirčiavimo bėdų niekada nekyla.

Man nepatikdavo tik visiški apsileidėliai, tie tinginiai, kurie į akis meluodavo ir nedirbdavo. Visi, kas dirbdavo, neturėjo jokių bėdų. Atsimenu atvejų, kai pirmakursis antrakursis ateina laikyti skolos, o mes dirbam kartu su diplomantais. Studentas išeina, o diplomantai sako: „Dėstytojau, kokius jūs paprastus klausimus užduodate, tai visiškai elementaru, o jie neatsako“.

Legendas kūrė tie, kurie beraščiai ir tinginiai. O kiti žinojo, kad noriu pagrindų, ne smulkmenų, ir kad dar žinotų, kur galima pasitikrinti, kur ką rasti.

– Neseniai parašėte monografiją „Juozas Balčikonis ir didysis „Lietuvių kalbos žodynas“. Ko nežinome apie J. Balčikonį?

© DELFI / Tomas Vinickas

– Balčikonis – viena iš žymiausių XX a. kultūros figūrų, už jį žymesni kalbininkai buvo gal tik Kazimieras Būga ir Jonas Jablonskis. Balčikonis dirbo jau po Jablonskio mirties. Jo kalbos interesai buvo labai platūs, jis buvo ir pedagogas, taip pat vertėjas, ir, sakyčiau, gana savotiškas – vertė iš anglų, vokiečių, prancūzų kalbų. Išvertė Haufo, Anderseno, Pero ir kitų pasakas – jos ypatingos todėl, kad jose ne tiek stengiamasi laikytis originalo, kiek rašyti, anot kai kurių ano meto literatų, piemenų kalba. Tai yra ta kalba, kuri nebuvo užteršta slavų kalbų, kuri buvo savita ir išlaikyta kaime. Šios pasakos išverstos labai lietuviškai, jų kalba davė pagrindą mokytis kalbos jaunajai kartai ir turbūt jau daugelis kartų išaugę su Balčikonio verstomis pasakomis. Jie iš pasakų mokėsi lietuviškai reikšti mintis.

Balčikonis dar žinomas kaip tautosakininkas, yra išleidęs „Druskininkų dainas“, buvo žymus kalbos kultūros darbininkas. Vis dėlto jo viso mokslinio gyvenimo šerdis buvo didysis „Lietuvių kalbos žodynas“. Balčikoniui niekada nebuvo svetimi žodyno dalykai. Bet redaktoriumi jis tapo po gana ilgų perturbacijų, nes į redaktoriaus postą pretendavo kitas žmogus – jaunasis kalbininkas Pranas Skardžius. Paskui Skardžius visą gyvenimą negalėjo Balčikoniui atleisti, kodėl Balčikonis redagavo šitą žodyną, o ne jis.

Knygoje, remiantis unikalia archyvine medžiaga, rašoma, kaip buvo sudaryta žodyno redakcija, pasakojama, kaip buvo renkami žodžiai iš raštų ir gyvosios kalbos. Apibūdinama, kaip buvo kuriami žodyno rengimo principai, kaip jis rašytas, kaip redaguotas. Pateikta daug duomenų, kaip išėjusį žodyną sutiko visuomenė ir sovietinė valdžia, kokius pragarus per sovietinę cenzūrą reikėjo pereiti žodyno redaktoriui.

Darbe daroma išvada, kad pagal pirmuosius du tomus, kurių rengimo principus sudarė Balčikonis, kiek pakeistus ir patobulintus, buvo parengti ir išleisti visi 20 didžiojo žodyno tomų. Tuo Balčikonis išlieka didis lietuvių kalbotyroje.