Ši nuostata galioja iki šiol.

Santuokų sudarymo tvarka numatyta Lietuvos civiliniame kodekse: draudžiama tuoktis tėvams su vaikais, įtėviams su įvaikiais, seneliams su vaikaičiais, tikriems ir netikriems broliams su seserimis, pusbroliams su pusseserėmis, dėdėms su dukterėčiomis, tetoms su sūnėnais.

Kada meilė tarp pusbrolių – kraujomaiša, o kada – legalus kelias į santuoką? Remiantis kodeksu, civilinę santuoką gali sudaryti gali jau antros eilės pusbroliai, tačiau bažnyčioje gali tuoktis tik trečios eilės giminaičiai.

Beje, už artimus santykius, kurie negali būti registruojami, nėra baudžiama. Vis dėlto, artimų giminaičių santykiai laikomi kraujomaiša, kuri gali turėti tiek psichologinių, tiek fiziologinių pasekmių.

Vedybos su vaiko krikštamote – irgi kraujomaiša

„XIX amžiuje, pagal tuo metu galiojusį katalikų bažnyčios reglamentą, 2 ir 3 giminaičių karta galėjo tuoktis, – sako Istorinių ir genealoginių tyrimų instituto vadovė Kornelija Liukpetrienė. – Pirma negalėjo, nes buvo laikoma artima giminystė, o trečia galėjo. Nėra aišku, kodėl bažnyčia antros ir trečios eilės giminystės nebelaikė kaip pavojingos dėl kraujomaišos.“

Geneologės teigimu, istorijoje yra buvę įvairių taisyklių. Pavyzdžiui, vyras negalėdavo vesti savo vaiko krikštamotės, o moteris – krikštatėvio. Tai buvo laikoma kraujomaiša. „Yra buvęs toks atvejis, kai vyras su popiežiaus leidimu vedė brolio dukrą, savo dukterėčią. Jam tuo metu buvo 70, jai – 40. Tačiau viskas buvo padaryta dėl turto. Jis buvo senbernis, aklas, tad šeima, norėdama išsaugoti turtą, sudarė santuoką“, – pasakojo K. Liukpetrienė.

Kraujomaiša ir artimos giminystės santuokos dažniau pasitaikydavo tarp kilmingesnių asmenų, tačiau ir tarp valstiečių pasitaikydavo visko. „Jie žemėvaldos neturėjo, bet dirbdami bajorui turėdavo žemės plotelį, todėl stengdavosi rinktis merginą iš to paties kaimo, kad ta žemėvalda susilietų“, – teigė Istorinių ir genealoginių tyrimų instituto vadovė.

Pusbrolių tuoktuvės įmanomos ir iš meilės

Istorikė ir genealogė Agata Zarunskaitė DELFI pasakojo, kad jos praktikoje tokių klientų, kurie kreiptųsi norėdami išsiaiškinti – giminaičiai jie ar ne – nepasitaikė.

„Pusbrolių tuoktuvės iš meilės įmanomos, tačiau dažniausiai tai darydavo dėl finansinių priežasčių arba šeimoje būdavo senmergė, kurią norėdavo ištekinti“, – tokių santuokų priežastis vardijo genealogė.

Jos teigimu, sudarinėdama giminės medžius ji dažnai pastebi pusbrolių ir pusseserių santuokas.

Kas yra kraujomaiša?

„Tai gali būti ir psichologinis reiškinys, ir juridinis terminas“, – teigia psichoterapeutas Olegas Lapinas.

„Kraujomaiša kaip juridinis terminas yra nepastovus, jis keičiasi priklausomai nuo kultūros ir šalies. Ilgą laiką Vakarų Europoje tarp aristokratų buvo normalu tuoktis su pusseserėmis ar pusbroliais. O šiais laikais tai nepriimtina, nors iki šiol kai kurie eskimai gali tuoktis ir su broliais bei seserimis“, – kultūrinius skirtumus dabartiniame pasaulyje įvardijo O. Lapinas.

Kraujomaišos baimės priežastis, anot psichoterapeuto, apsigimimų baimė. „Maišyti genus visada sveikiau“, – tvirtina pašnekovas.

Galima ir psichologinė kraujomaiša. „Tai kai žmogus savo vaiką traktuoja kaip meilužį ar sutuoktinį net jei nėra lytinių santykių. Sūnus gali jaustis kaip slaptas mamos mylimasis, dukra – tėčio meilužė. Tai tokia psichologinė rolė, kurioje nėra lytinių santykių, tačiau, kaip ir visur kitur, yra švelnumas, flirtas, sąjungos prieš kitą sutuoktinį, net meilės trikampiai“, – vardija psichoterapeutas.

Jo teigimu, psichologinė sąjunga pastebima susilpnėjus ryšiui tarp tėvų: „Jie jaučiasi apleisti ir vienas iš būdų su tuo susitvarkyti – sudaryti emocinę sąjungą su vienu iš vaikų.“

Gėdos jausmas ir ligos

Artimų genų „sumaišymas“ kelia ligų ir apsigimimų riziką. „Jei genetiškai nešate ypač retą kokios nors ligos geną, tikėtina, kad ir jūsų vaikai turės ligą. Ji iš slapto pavidalo išeis į atvirą“, – įvardijo O. Lapinas.

Pašnekovas pasakoja, kad Austrijoje XIX-XX a. buvo paplitusi ypač reta kraujo liga, kuri buvo susijusi su masiškomis vienos giminės tarpusavio vedybomis. „Kažkas panašaus vyko ir tarp britų aristokratų. Buvo tokių ligų, kurios persekiodavo giminę dėl itin artimų santuokų“

Ką išgyvena asmenys, jaučiantys jausmus artimam giminaičiui? „Gėdą. Tai slepiama, išgyvenama kaip kokia paslaptis, kartais jaučiama kaltė, – kalbėjo O. Lapinas. – Jei tai įvyksta dar nesąmoningam amžiuje, kai mažas brolis jaučia jausmus mažai sesutei, tai gali nepalikti jokių pasekmių.“

Vis dėlto, anot psihoterapeuto, tai nėra dažnas reiškinys.