Lietuvoje vykstantys pokyčiai džiugina Europos Parlamento (EP) narį Leonidą Donskį. Šalis vakarietiškėja, nors žmonės dar yra pernelyg savikritiški, darosi reiklesni pareigūnams, aktyviai neria į viešus debatus. Tiesa, prieš kiekvienus rinkimus lyg grybai po lietaus dygstančios naujos partijos – anot jo, pramoginiai dariniai arba interesų gaujos – ir šposininkų ėjimas į politiką europarlamentarui atrodo mokesčių mokėtojų pinigų švaistymas.
Leonidas Donskis
© K.Kavolėlio nuotr.

Partijų veikloje L.Donskis tikisi daugiau atvirumo visuomenei – šviesi ateitis esą laukia tik tų politinių jėgų, kurios išnaudos socialinių tinklų ir modernių technologijų privalumus. Tradicines Lietuvos partijas europarlamentaras vadina pernelyg konservatyviomis. Kartu jis ragina keisti požiūrį ir į pačią visuomenę, kurios gyvenimą diktuoja globalizacija.

– Jau pustrečių metų dirbate EP ir turite puikią galimybę į Lietuvą žvelgti iš šalies. Kokia ji atrodo?

– Turiu iš karto atidėti į šoną savo, kaip lietuvio, natūralią jauseną, kaip Lietuvos žmogaus, kuris vertina savo šalį su tam tikru sentimentu ir visai kitaip nei šalį, kurios atžvilgiu yra nešališkas. Akivaizdu, kad ji labai keičiasi. Jei dabar neseki padėties Lietuvoje, jei joje negyveni arba seki viską iš šono, rizikuoji gana greitai iškristi iš proceso. Rašydamas apie Lietuvą, daug ką analizuodamas, jaučiu, kad ji labai keičiasi, ir jau yra temų bei klausimų, kurių net bijau imtis, nes tam būtina pabendrauti su žmonėmis ir gauti daugiau nuomonių.

Mano akimis, Lietuva labai vakarietiškėja, nepaisant, kad esame nepatenkinti kai kuriais dalykais ir hiperkritiški sau. Keičiasi žmonių, visuomenės santykiai su pareigūnais. Jie nėra tokie patys, kaip 1992 ar 1995 metais. Keičiasi požiūris į politikus, į pareigūnus, į spaudą. Nepaisant skausmingų dalykų, to, kas kelia įtampą, - o įtampą dar kelia dalykai, susiję su korupcija, teisėsaugos sistema, kuria daugelis žmonių nepatenkinti, - nepaisant tų dalykų, aiškiai matai, kad nėra klausimų, kurių Lietuvoje nebūtų galima aptarinėti ir aptarinėti labai kritiškai.

Patekti į britų ar prancūzų politinę klasę sunkiau nei į lietuvių. Bet iš to neseka, kad tos šalys neklysta. Lietuvoje demokratijos mechanizmai kartais suveikia geriau nei Vakarų Europoje. Esame normali šalis tarp normalių šalių.
Leonidas Donskis

Kalbant apie raiškos laisvę, nuomonės laisvę, viešų debatų lauką, man atrodo, viskas yra tvarkoje. Lietuva palieka labai atviros šalies įspūdį, šalies, kurioje debatuojama audringai apie viską be išimties. Puikiai matome, jog nėra tobulų šalių. Pirmiau atrodė, kad Vakarų Europoje absoliučiai viskas tobula, nes tai yra senos demokratijos šalys.

Patekęs į europinę politiką supratau galutinai, kad nesvarbu, kiek sistemai metų, kiek ji funkcionuoja. Taip, jei daug metų demokratijai, nuo to laimi politinė klasė, ji yra brandesnė, nes į ją sunkiau patekti. Patekti į britų ar prancūzų politinę klasę sunkiau nei į lietuvių. Bet iš to neseka, kad tos šalys neklysta. Jos kartais daro klaidų, įskaitant valdžių atskyrimo arba demokratinių sprendimų sferas, kurių Lietuva nedaro. Lietuvoje demokratijos mechanizmai kartais suveikia geriau nei Vakarų Europoje. Esame normali šalis tarp normalių šalių.

Matyt, čia yra kitoks klausimas. Ne muštis į krūtinę reikia ir kalbėti, kad mes, rytų europiečiai, esame fatališkai atsilikę nuo Vakarų, kas net nėra tiesa. Reikia kitaip žiūrėti. Reikia turėti nepriklausomų žurnalistų, nepriklausomą spaudą, pilietiškai aktyvių ir intelektualių žmonių sluoksnį, ypač studentijos, kuri, būdama neabejinga savo šaliai, ją stebėtų ir nuolat kvėpuotų į nugarą politikams.

Nekritikuojami politikai sugenda. Galią turintys žmonės sugenda visur, jei nėra demokratiškai kontroliuojami ir kritikuojami. Esminis klausimas – kiek yra žmonių, aktyviai dalyvaujančių viešoje erdvėje. Mano akimis, jų ne mažėja, o daugėja. Net tie, kurie fiziškai gyvena kitur, – tai matau per „Facebook" – yra labai neabejingi Lietuvai žmonės. Jie dalyvauja audringai, daug debatuoja. Man dėl to atrodo, kad Lietuvos gyvenime turinio randasi vis daugiau.

– Sakote, kad Lietuva vakarietiškėja. Bet ir mūsų valdžios darbotvarkė, ir paprastų žmonių interesai gerokai skiriasi nuo kai kurių kitų šalių. Euro zonos krizė, neramumai Sirijoje, artėjantys JAV prezidento rinkimai, atrodo, rūpi tik užsienio naujienų žurnalistams ir atitinkamų sričių ekspertams. Gal tik rinkimai Rusijoje sulaukė kiek didesnio dėmesio – nes tikriausiai buvo suprantamesni.

- Yra ta problema. Bet, man regis, Lietuvos išeitis yra pati natūraliausia – jei Europa taps tiek sava, kad pradėsime ja domėtis kaip savo natūralia erdve, jei galutinai pradėsime naudotis tuo, kad esame ES, NATO, Šengeno zonos valstybė, jei pradėsime žiūrėti į Europą ne kaip į išorinę jėgą, kuri turi lemti mūsų likimą. Prisipažinkime – mes iki šiol taip žiūrime. Europa yra kažkokia jėga, kuri lems mūsų likimą. Mes patys šiuo metu formuojame Europą ir esame dalis jos gyvybės. Jei išplėsime tą erdvę, mūsų požiūris keisis, mūsų perspektyva pasidarys daug platesnė.

Kitas dalykas - turime pradėti truputį kitaip žvelgti į pačią Lietuvą ir lietuvių tautą. Daugeliui žmonių Lietuva ir lietuvių tauta šiandien yra tokios pačios, kokios buvo XX a pr. Lietuva yra teritorinė sąvoka, lietuviai - tauta, fiziškai gyvenanti vienoje vietoje, skaitanti tą pačią spaudą, turinti tą pačią inteligentiją ir politinių herojų galeriją. Deja, realybė yra kitokia. Visų pirma net tiems, kurie labai nemėgsta globalaus pasaulio, teks taikytis su faktu, kad bus Lietuvoje lietuvių, kurie nebūtinai bus baltaodžiai, o, pavyzdžiui, metisai. Bet jie bus lietuviai, nes mylės šitą šalį, šitą kalbą, šitą kultūrą. Bus mišrių santuokų - ir jau dabar yra pakankamai daug, nes tai yra globalus pasaulis. Bus lietuvių, kurie dirbs kitoje šalyje, bet nuolat stebės padėtį, kad galėtų grįžti ir gauti poziciją Lietuvoje.

Nekritikuojami politikai sugenda. Galią turintys žmonės sugenda visur, jei nėra demokratiškai kontroliuojami ir kritikuojami. Esminis klausimas – kiek yra žmonių, aktyviai dalyvaujančių viešoje erdvėje.
Leonidas Donskis

Kai tragediją, kosminio masto katastrofą dalis mūsų politikų mato tame, kad dalis lietuvių atsiduria kitur, pradedu galvoti, kiek tų raudų ir atodūsių turi racionalią priežastį ir kiek yra nesusigaudymas dabarties realijose. Lietuvių tauta nebėra vien fiziškai vienoje vietoje gyvenantys lietuviai. Tai yra žmonės, gyvenantys pasaulyje. Lietuviai šiandien gyvena ir Amerikoje, ir Brazilijoje, ir Japonijoje, ir ES.

Į tai reikia žiūrėti kaip į normalų gyvenimo faktą, puikiai suvokiant, kad dalis jų nori ne tik grįžti, bet gal ir turi ambicingų planų, gal dalis tų žmonių atnaujins Lietuvos politiką ir kultūrą. Reikia nustoti žvelgti į XIX a. pab. lietuvio ar net smetoninės Lietuvos lietuvio akimis. Šiandien Lietuva yra kitokia, ji yra ES. Lietuviai tapo pasauline tauta, gyvenančia visur. Net neabejoju, kad Lietuva yra jungiamoji grandis, kuri sujungia lietuvių tautą. Bet fiziškai lietuviai gali būti ir kitur.

Jei šiandien pritaikai praėjusio amžiaus vidurio ar net pradžios kategorijas, kad paaiškintum pasaulį, išeina nesusipratimai. Dėl ko dabar liūdėti? Kad sienų nebėra, kad žmonės gali ieškoti darbo Vokietijoje, dirbti Briuselyje? Tai yra gyvenimo faktai. Dalis mūsų provincialaus požiūrio ateina iš to, kad bandome užmesti ant dabartinės tikrovės seną sąvokų, vaizdinių tinklelį, kuris nėra adekvatus.

Bet nepradėčiau dramatizuoti. Šitą suprasime, jei pasistengsime daugiau įsivaizduoti save kaip europinę valstybę, kuri yra neatsiejama nuo pačios Europos. Tada pradėsime žiūrėti ne tik iš lietuvių interesų lauko, bet iš europiečių apskritai. Kas naudinga Europai, naudinga ir Lietuvai. Tai daro mus saugesnius ir žada nepalyginamai geresnę ateitį lietuvių tautai. Jei žiūrime iš europiečių pozicijų, kitaip galime vertinti Azijos, Pietų Amerikos šalis. Dabar vis dar esame paskendę vietiniuose vertinimuose ir prarandame pasaulio visumą.

Tie, kurie nuoširdžiai manė, kad po Sąjūdžio lietuvių tauta niekada nebebus gyvybinga ir vieninga, mato, kad ji niekur nedingo. Yra lietuvių tauta, kuria puikią kultūrą, gyvena, Lietuva tikrai neprastėja.

– Ką galvojate apie istoriją dėl Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovų? Panašu, kad kažkas iš tiesų pasidalino su žiniasklaida informacija apie planuojamus veiksmus dėl "Snoro", bet atsakymas į šį klausimą nepateiktas, o viskas pavirto į politinį ir ambicijų karą.

– Taip, yra akivaizdus kovos laukas. Bet turiu prisipažinti, kad manęs nelanko niūrios mintys. Žiūriu į visą tą vaizdą ir bene pirmą kartą po daugelio mėnesių pajutau gerą jausmą, kad Lietuvoje vyksta demokratinė kova. Gana maloniai nustebau, kad žmonės, kurie man atrodė atėję iš šposininkų, muzikantų ir prodiuserių, - galima su jais sutikti, galima nesutikti, bet jie pajuto, kad parlamentas yra debatų laukas. Kad jame reikia daug debatuoti. Kad būtent tuose ginčuose gimsta jei ne tiesa, tai bent jau galimybė leisti visuomenei susivokti situacijoje ir pasirinkti. Man atrodo, kad tas demokratinis mūšio laukas vaidina labai teigiamą vaidmenį.

Po ilgos pertraukos prabilome apie valdžių padalijimo principą, kuris yra demokratijos esmė. Prabilome, kad ne visi klausimai priklauso Prezidentūrai. Kad yra teismai. Lygiai taip pat egzistuoja ir politinės atsakomybės laukas - ne vien teismai šitai gali spręsti. Pagaliau ir teismai neturi būti politizuoti, juos reikia apsaugoti nuo politikos. Atvirai prabilome apie kompetenciją ir atsakomybę, apie pareigūnų reputaciją. Lietuvoje tūkstančius kartų žmonės būdavo metami kaip musės. Kas kuo domėjosi? O šiandien – prašau, kilo tokia istorija, kuri, man atrodo, Lietuvą sustiprins valdžių padalijimo ir parlamento sąmonėjimo požiūriu. Tai yra teigiami procesai.

Galima įvairiai vertinti vieną ar kitą pareiškimą. Natūralu, kad dabar kraujas truputį įkaitęs, ir pareiškimai būna stiproki. Bet sveikinu patį procesą, nes vyksta ne klaninė ar pusiau mafijos kova kabinetuose, bet tiesiog demokratiškai mušasi ir aiškinasi. Visuomenė turi šansą susivokti. Žiūriu į tai be jokio niūrumo.

Kai tragediją dalis mūsų politikų mato tame, kad dalis lietuvių atsiduria kitur, pradedu galvoti, kiek tų raudų ir atodūsių turi racionalią priežastį ir kiek yra nesusigaudymas dabarties realijose. Lietuvių tauta nebėra vien fiziškai vienoje vietoje gyvenantys lietuviai. Tai yra žmonės, gyvenantys pasaulyje.
Leonidas Donskis

Man visai patinka, kas dabar vyksta Lietuvoje. Tai yra sunkūs demokratijos mokymosi procesai, sunki mokykla, bet be jos nieko nebus. Negalima ateiti į demokratinę politiką ir manyti, kad visą laiką būsi teisus bei populiarus, kad visą laiką tavo žodis bus paskutinis. Į ją einama pasiruošus bet kada pralaimėti, pasitraukti iš posto. Mūsų politikai turi mokytis šito sunkaus meno: garbingai pralaimėti, atsistatydinti, pripažinti, kad tavo oponentas buvo teisus.

Šitos demokratijos gramatikos dar reikia mokytis mūsų politikams, kuriems atrodo, kad jei jie neklydo prieš 15 metų, krizę spręsdami, neklysta ir dabar. Ne taip yra. Demokratinis politikas ginčijasi iki užkimimo. bet puikiai supranta, kad bet kada turi konsultuotis su savo jėgomis ir tuo pat metu būti atviras žurnalistams, atvirai komentuoti padėtį, analitiko, komentatoriaus, žurnalisto asmenyje matyti ne priešą, o demokratinio proceso partnerį. Tokių dalykų mums labai trūksta.

Mūsų politika man visada labiau priminė uždarų grupių žaidimus ar kovas, o ne atviresnį politikos procesą. Kas dabar vyksta, man suteikia vilties, kad Lietuvoje iš tikrųjų gimsta gana europietiška politika.

Kita vertus, norėtųsi, kad mūsų politikai mokėtų pripažinti savo klaidas, pavykus ar nepavykus reformoms, projektams. Šito nėra, visi jie yra teisūs iki galo, aplinkui yra tik priešai ir piktavaliai. Šitas pasaulio vaizdas yra infantilus, netinka demokratinei politikai, kai reikia mokėti pasakyti: ponai ir ponios, atleiskite, klydau, pasitraukiu ir linkiu sėkmės savo kolegai. Bet tikiu, jog tai, kas vyksta, sustiprins Lietuvą.

– Šalyje nemaža ir teisinio nihilizmo. Ne tik gyventojams, bet ir institucijoms nesinori vykdyti teismų sprendimų. Garliavos istorija, boteliai Nidoje – tik pora pavyzdžių. Algirdo Paleckio žodžiai, esą Sausio 13-ąją "savi šaudė į savus", pasirodo, tebuvo nuomonė.

– Geras ar blogas teismas, jis yra teismas. Pakartočiau žinomą romėnų posakį: dura lex, sex lex (lot. žiaurus įstatymas, bet vis tiek įstatymas). Esu pasiruošęs gerbti teismo ištarmę, net jei širdyje jaučiu, kad ji nebuvo artima tiesai. Kita vertus, tos kovos yra tokios aršios ir neretai institucijos Lietuvoje taip saugo munduro garbę, kad nėra suinteresuotos tiesa. Vyksta tam tikri instituciniai karai ir kai ne ieškoma tiesos, o vyksta informacinis ir psichologinis karas tarp stovyklų, šalis nuo to nelaimi.

Yra atvejų, kai nesuprasi, kas vyksta. Kas dabar galėtų paaiškinti visą Garliavos istoriją? Žmonėms kartais atrodo, kad neprincipingai elgiuosi, kai, būdamas senas komentatorius, Lietuvos gyvenimo analitikas, tomis temomis nerašau. Nemėgstu ieškoti juodos katės tamsiame kambaryje, kur jos greičiausiai ir nėra. Dalyvauti tokiame dumble negaliu. Arba aš informuotas, arba ne.

Rašydamas apie tai, ko nežinai, užsiimdamas spėlionėmis naudos nepadarysi jokios, o žalos dar gali padaryti. Jei turi balsą, kuris yra gerbiamas ir atpažįstamas, turi jį pasaugoti atvejui, kai neabejosi, kad žinai. Net jei klysi, turėsi informuotą nuomonę ir pateiksi ją diskusijoms. Bet jei pasikliauji tik piktomis susišaudančiomis pusėmis, tai yra problema.

Sutinku, kad čia yra problema. Institucijos yra institucijos. Jei joms nekvėpuosi į nugarą, jų nekritikuosi ir demokratiškai nedaužysi, jos savaime geros nepasidarys. Netikiu gerų žmonių legendomis ir mitais. Galios laukas yra galios laukas, jame genda visi, daugiau ar mažiau. Tik atvirumas ir demokratinė kontrolė padeda neišsigimti.

Mano viltis būtų tiriamoji žurnalistika, ne užsakomieji straipsniai, kur mėgina atsišaudyti. Priešingu atveju pačios institucijos, patarėjai, diplomatai mums nepasakys niekada. Jie ne tam egzistuoja, kad pasakytų viską, ką žino. Politikams ir biurokratams mokama už tai, ko jie nesako.

– Artėjant Seimo rinkimams tradiciškai pasipylė naujų partijų. Apie didžiąją politiką svajoja ir verslininkas Vladimiras Romanovas, ir prezidento Algirdo Brazausko našlė Kristina Brazauskienė, ir burleskos šokėja, ir būrys kitų pramogų pasaulio atstovų. Ar prognozuojate jiems sėkmę? Nejau rinkėjai nepasimokė iš Arūno Valinsko žvaigždžių partijos istorijos? Giriate kai kuriuos pramogų pasaulio atstovus, perėjusius į politiką, bet kažin ar visi naujokai suvokia, kur eina.

– Pritariu. Iš A.Valinsko partijos atsirado žmonių, kurie, atrodo, suaugo, subrendo. Nesvarbu, kas jie buvo. Ronaldas Reaganas kažkada irgi buvo aktorius ir, tiesą sakant, gana vidutinis, o tapo geru politiku. Niekada negali nukirsti šitos galimybės. Žmogus gali daug išmokti, jei turi demokratinius instinktus, jei nėra diktatoriškas, autokratiškas, yra atviras, mokosi.

Man visai patinka, kas dabar vyksta Lietuvoje. Tai yra sunkūs demokratijos mokymosi procesai, sunki mokykla, bet be jos nieko nebus. Negalima ateiti į demokratinę politiką ir manyti, kad visą laiką būsi teisus bei populiarus, kad visą laiką tavo žodis bus paskutinis. Į ją einama pasiruošus bet kada pralaimėti, pasitraukti iš posto.
Leonidas Donskis

Bet išties į politiką ateina atsitiktiniai žmonės arba kuriasi deriniai, kurių kitaip negu interesų gaujomis nepavadinsi. Pavyzdžiui, dabar sukurta V.Romanovo partija. Deja, ir K.Brazauskienės partija sunkiai nusipelno kitokio apibūdinimo. Tai yra kažkokie pramoginiai, lobistiniai deriniai, kurie vadina save politinėmis partijomis. Jie ne tik nesustiprina Lietuvos politinio gyvenimo, bet ir savotiškai daro žalą. Jie neretai iškreipia patį politikos procesą. Žmonės ir taip yra nusivylę partijomis, puola atiduoti balsus už tuos, kurie nuoširdžiai nesuvokia, kas yra parlamentas, vykdomoji valdžia.

Negi mokesčių mokėtojai turėtų savo pinigais apmokėti jų politikos abėcėlės pamokas? Kol jie išmoks perskaityti įstatymo projektą, praeis mažiausiai metai pusantrų, jau nekalbu apie įstatymų pataisų rengimą, kol perpras, kas yra parlamento komitetai ir jų veikla. Kitaip tariant, tai yra siaubingi nuostoliai.

Žinoma, iš to neseka, kad reikia mechaniškai atleisti visas klaidas ir kvailystes, kurias daro mūsų geresnės partijos. Manau, kad politika turėtų keistis visoje Europoje. Partijos, kurios visiškai atsitveria nuo gyvo visuomenės gyvenimo, ypač dabar, socialinių tinklų, "Facebook", "Twitter" epochoje, nuo gyvų procesų, komunikacijos, darosi uždaros, negyvos. Lietuvoje, kaip ir bet kurioje Europos šalyje, išliks ir ateitį turės tik tos partijos, kurios turės socialinio sąjūdžio formą ar bruožą. Izoliuotos nuo visuomenės procesų partijos, kurios reikalingos tik kaip valdžios ėmimo instrumentai per rinkimus, yra atgyvenusios. Jei partijos nesuvoks savo naujų galimybių ir uždavinių. kaip socialinio sąjūdžio, politinės laboratorijos, kurioje mėginama suvokti, kas vyksta visuomenėje ir ko nori žmonės, bet kuri iš jų biurokratizuosis, taps uždaru dariniu.

Net nesu tikras, ar galų gale nesibaigs tuo, kad galutinai susimaišys šou pasaulis ir politika. Tai būtų blogas scenarijus, nes tuomet pradėtume rinkti tik garsenybes, ateinančias iš sporto ir šou pasaulio.

– Gal tuomet reikėtų dvipartinės sistemos, kad marginalinės partijos pagaliau mirtų natūralia mirtimi, o naujos nebebūtų dirbtinai kuriamos? Kita vertus, tradicinėmis vadinamos Socialdemokratų partija ir Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai yra bene uždariausios – pakliūti į jų viršūnes naujam žmogui nėra lengva.

– Pati dvipartinės sistemos idėja nėra bloga. Problema, kad dvi stipriausios mūsų partijos tam netinka. Jos tikrai per daug uždaros, per daug konservatyvios, ir būtų ypatingai prastas dvipartinės modelis. Labai ilgai jos buvo pagrįstos autoritetine sistema, susijusia su vienu asmeniu. Jos nėra tokios liberalios, kaip liberalų partijos, kurias galima kritikuoti už daugelį kitų nuodėmių, bet kurios yra tikrai atviresnės, neturi tvirtai užfiksavusios vieno asmens, bent jau Liberalų sąjūdis ir liberalcentristai, be kurio nebūtų partijos. O kai taip buvo, partija irdavo iš vidaus.

Netikiu gerų žmonių legendomis ir mitais. Galios laukas yra galios laukas, jame genda visi, daugiau ar mažiau. Tik atvirumas ir demokratinė kontrolė padeda neišsigimti.
Leonidas Donskis

Nesu tikras, ar mūsų megapartijos nesuvalgys kitų partijų. Jos pačios dar gali keistis. Mėginimas iš Tėvynės sąjungos padaryti ir krikdemų, ir nacionalistų partiją nepasisekė. Gintaras Songaila, Kazimieras Uoka atskilo, dalį tų žmonių teko šalinti. Vadinasi, nei sutaikyti Tėvynės sąjungą su smetoniniais tautininkais, nei leisti, kad jie veiktų kaip krikdemai, nepavyko, teko pasirinkti.

Socdemai neabejotinai turės atsinaujinti, ir gali tai padaryti tokių sąjūdžių, kaip "Naujoji kairė", kurie yra jaunatviški, intelektualūs, dėka. Kol jie to nepadarys, visą laiką taip ir liks žmonių atmintyje LDDP.

Problema slypi net ne dvipartinėje sistemoje, o tame, kad tos mūsų dvi partijos yra neaiškios, o kokios yra dabar, netinka.

Manau, kad Lietuvai centro jėgos, gera centro dešinė, gera viena ar dvi liberalų partijos yra tikrai reikalingos. Būtų pakankamai prasminga turėti gerą žaliųjų partiją. Jos yra intelektualios, neabejingos žmogaus teisėms, iš dalies patinka kairiųjų liberalų elektoratui, o Lietuvoje neturime kairiojo liberalizmo. Mūsų liberalai yra daug dešinesni nei Vakarų Europoje.

Matau nišų, kurių tikrai neužpildo mūsų partijos. Matant socialdemokratus, kuriems darbininkai ir profsąjungos nėra prioritetas, arba Tėvynės sąjungą, kuriai humanitariniai mokslai, istorija ir tradicijos kartais nėra prioritetas, susimąstai, ar galima jomis patikėti.

– Jus galima pamatyti naujame Giedrės Žickytės filme "Kaip mes žaidėme revoliuciją", kuris nukelia į daugiau nei 20 metų praeitį. Atrodo, kad tais laikais ne tik politinė, ekonominė situacija, bet ir žmonės buvo kitokie. Jau užaugo nauja, nepriklausomos Lietuvos karta. Ar jie, atsidūrę panašioje kritinėje situacijoje, kartotų savo tėvų elgesį?

– Neabejoju, kad tai tikrai įvyktų. Ne dėl to, kad norėčiau pasakyti žmonėms patinkantį tekstą. Aš juk pedagogas, pakankamai patyręs. matau savo studentiją. Neabejoju - tarp šitų jaunų žmonių, mano buvusių studentų ir jaunų kolegų, yra tiek daug padorių, drąsių ir taurių žmonių, kad jie net akimirkai nesuabejotų. Neabejoju, kad lietuviai iš užsienio grįžtų ginti tėvynę. Masiškai grįžtų. Iš Anglijos, Airijos ir Ispanijos lietuviai grįžtų arba dalyvauti masiniuose judėjimuose, arba tiesiogiai ginti tėvynę.

Žmonėms būdinga nostalgiškai žvelgti į praeitį, ypač mano kartos žmonėms arba dar vyresniems, kurie išgyveno stiprias akimirkas Sąjūdžio metais. Taip jau yra: ypatingų būsenų – kai esi įsimylėjęs ar užgriūna sukrėtimai - tokie, kaip kova už tėvynę, kurie sukrečia visą sielą, negali pamiršti ir viskas, kas vėliau vyksta su tavimi, atrodo proziška, nereikšminga. Bet taip nėra. Yra kiti žmonės, reikia su jais bendrauti, kad suvoktum, jog jie nėra blogesni už tave.

Laimė, mano profesija – dėstytojo profesija mane išmokė su pagarba, atidumu ir visų pirma smalsumu žvelgti į jaunesnius už save. Mačiau tiek puikių žmonių Lietuvoje, kad man net hipotetiškai tas klausimas nekyla. Man atrodo, kad tą klausimą kelia žmonės, kurie niekaip negali nuvyti minties, kad geriausia, kas buvo, yra praeityje. Taip nėra. Kiekviena karta yra laiminga savaip.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Pirmą kartą pas darbdavius atėję jaunuoliai nesikuklina: vardija neadekvačias sumas (497)

Pirmojo darbo ieškančių jaunuolių lūkesčiai dažnai būna nepamatuoti, o algos jie tikisi...

Naktis Vilniuje: 135 km/val. greičiu lėkęs vairuotojas ir dešimtys kitų skraidančių erelių (89)

Naktį iš penktadienio į šeštadienį Vilniaus kelių patruliai surengė įprastinį reidą....

Skandalų poveikis partijų reitingams – netikėtas

Nors socialdemokratus ir liberalus krečia skandalai, dėl kurių buvo galima tikėtis didelių...

Tragiškos avarijos liudininkas: baisiu greičiu pralėkė „Bentley“, iš paskos - „Subaru“ papildyta (9)

Spalio 21-osios naktį, apie 1.55 val., Raseinių rajone, kelio Vilnius-Kaunas-Klaipėda 172 km,...

Apklausa: „valstiečių“ reitingas – žemiausias po rinkimų, vis ryškėja kitos žvaigždės (125)

Valdančioji Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga ( LVŽS ) reitingų lentelėje užima...

Jūrmalos rudens grožis per fotomenininko objektyvą (3)

Daug gražių rudens akimirkų šiuo metu galima stebėti didžiausiame Latvijos kurorte Jūrmaloje....

Sužinokite, kurios rūšies svogūnai naudingiausi sveikatai (3)

Patiekalų, kuriuos gaminant naudojami svogūnai, receptuose retai kada nurodoma kokios rūšies...

Iškėlė versiją, kodėl dingo baikeris: viskas prasidėjo dar vasarą (550)

Mįslingai dingusio baikerio Aivaro Kilkaus draugai ir artimieji surėmė pečius su policijos...

Išskirtines grumtynes D. Saboniui dar ilgai primins randas ant veido (15)

Domantas Sabonis itin skambiu pasirodymu debiutavo Indianos „Pacers“ klube, o jau antrame sezono...

Tikimybė, kad atrasime ateivių pėdsakus, yra (99)

Prieš savaitę praėjęs penktadienis ir dar 13-ta diena – puikus metas pasvarstyti apie tai, kas...