aA
Dauguma Lietuvos politikų nesuvokia išprusimo bei kritinio mąstymo politinės reikšmės ir, kaip sovietmečiu, grūmoja juos kritikuojantiems intelektualams, tikėdamiesi jų lojalumo ir pataikavimo. Anot Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos katedros vedėjo profesoriaus Leonido Donskio, Lietuvoje sukerojo elgesio kodeksas, kuriuo skatinama ištikimybė "saviškiams".
Leonidas Donskis
© ELTA
"Vienas būdingiausių dalykų yra Lietuvoje egzistuojantis elgesio kodeksas, kuriuo pabrėžiamas lojalumas. Suprantu, jog daugelis organizacijų - ir verslo, ir politinių - brangina savo darbuotojų lojalumą, tačiau Lietuvoje lojalumo bruožas yra akivaizdžiai pervertinamas.

Saviškių garbinimas visose srityse turi liūdnų padarinių. Įsivaizduojama, jog politologai turi atlikti rūmų poetų funkciją. Socialiniai analitikai taip pat esą turi kalbėti malonius dalykus bei vardyti partijų "laimėjimus", - nuogąstavo filosofas.

Jo teigimu, Lietuvos politikams reikia tobulinti savo viešą kalbėjimą. Nesugebėjimas tinkamai reikšti minčių, be kita ko, atitolinąs juos nuo rinkėjų.

"Antras žalingas dalykas, kai neturima kalbėjimo įgūdžių, - tai, kad nusileidžiama gabiems demagogams. Lietuvoje dažnai matome neįkvepiančių pavyzdžių. Kažkokia "medinė" kalba, beprasmiai tekstai, nors tam tikrų demokratinių instinktų kalbėtojai lyg ir turi", - sakė L. Donskis.

ELTA: Viešoji erdvė - visuomenės politinio gyvenimo vieta. Ar Lietuvoje ji turininga, prasminga? Ar ji ugdo brandžius, atsakingus politikus bei rinkėjus?

L. DONSKIS: Tikroji viešosios erdvės svarba dar nėra iki galo įsisąmoninta, kaip ir kritinio, nepriklausomo proto vieta politiniame gyvenime.

Manau, dabartinė padėtis keisis. Kaip ir daugelis kitų transformacijas patiriančių politinių bendruomenių, esame atsidūrę politinių simuliacijų erdvėje. Išgyvename tokią būseną, kai kairė nėra kairė, o dešinė nėra dešinė. Šios fundamentalios politinės sąvokos, Vakaruose leidžiančios atlikti principinę politinę skaidą, Lietuvoje dažnai tėra žodžių ekvilibristika.

Minėta politinė skaida bei ją grindžiančios kairės ir dešinės sąvokos, manau, dar bus atkurtos. Kartu viešoji erdvė turėtų tapti autentiška politinių idėjų susidūrimo ir išbandymo vieta.

Šiuo metu vis dar esame eksperimentuojanti demokratija, todėl darome daug keistų viražų. Vienas keisčiausių dalykų - tai reikšmių atskyrimas nuo žodžių. Pirmasis toks kuriozas nutiko Rusijoje, kai fašistuojanti partija pasivadino liberalais demokratais. Lietuvoje antidemokratinė partija taip pat vadina save liberalais demokratais.

Šis reiškinys būdingas neautentiškai, simuliacinei viešajai erdvei. Reikia tikėtis, sąvokos dar įgis savo turinį, žodžiams grįš jų tikroji reikšmė ir prasidės idėjų kova, o ne mechaniškos iškalbos varžybos.

ELTA: Ar Lietuvos viešajai erdvei nėra būdingas tam tikras kalbos skurdumas, palyginti su kaimyninėmis šalimis - Lenkija ir Rusija?

L. DONSKIS: Manau, kad būdingas, ir to skurdumo esama nemažai. Tiesa, demokratijai kalbos ir kalbėjimo turtingumas nebūtinai padeda. Ko gero, didžiausi rusų literatūros perlai buvo sukurti baisiausioje epochoje - Nikolajaus I laikais, kai siautėjo politinė cenzūra.

Manau, Jūs teisingai apibūdinate padėtį - kalbėjimo, raiškos, retorinių gebėjimų atžvilgiu mes nusileidžiame ir Lenkijai, ir Rusijai. Pastarosios šalies politikai turi nelyginamai turtingesnę viešo kalbėjimo patirtį nei mūsų politikai. Rusijoje net ir tie politikai, kurie nelabai turi ką pasakyti, kalbėdami atrodo gerai.

Savo ruožtu Lietuvoje dažnai matome neįkvepiančių pavyzdžių. Kažkokia "medinė" kalba, beprasmiai tekstai, nors tam tikrų demokratinių instinktų kalbėtojai lyg ir turi.

Nesugebėjimas reikšti minčių pirmiausia turi liūdnų pasekmių politikams, nes atitolina juos nuo rinkėjų. Šie nebesuvokia, kas vyksta, - ar reikia pasikliauti tik asmens žavesiu ir šypsena, ar vis dėlto ieškoti idėjų? Antras žalingas dalykas, kai neturima kalbėjimo įgūdžių, - tai, kad nusileidžiama gabiems demagogams. Todėl politikai privalo tobulintis.

Kad nuvertinamas retorinis pasirengimas, gebėjimas kalbėti ir argumentuoti, tai, ką graikai vadino dialektika - ginčo menu, kad Lietuvoje niekaip neįsisąmoninama, jog politikas turi būti šiuo atžvilgiu pasirengęs, - tikrai liūdina. Ir padorumo, ir demokratinių instinktų turintys politikai šiomis aplinkybėmis prastai atrodo šalia gabių demagogų, kurie kalba gerai ir įtikinamai. Todėl reikia grąžinti deramą pagarbą kalbos menui, iškalbai ir apskritai - protui bei išsilavinimui.

ELTA: Per pastaruosius 5 - 8 metus viešoji erdvė neišvengiamai keitėsi. Kaip Jums atrodo, kokie tie pokyčiai - į gera ar į bloga?

L. DONSKIS: Manau, į gera. Vienu metu politikus ir politines partijas Lietuvoje buvo galima rinktis vadovaujantis kone mistinėmis nuojautomis. Kažkas siejo gėrio principą su Vytautu Landsbergiu, o blogio - su Algirdu Brazausku, arba atvirkščiai. Nuo tokių magiškų užkalbėjimų ir mistinių išgyvenimų pereita prie racionalesnių dalykų.

Tekstai, idėjos, viešas kalbėjimas ir idėjų susidūrimai turėjo tapti racionalesni, kad galų gale imtų aiškėti tam tikri kriterijai, leidžiantys spręsti, kuo verta pasitikėti. Pastaruoju metu esama argumentuotos partijų kritikos, kuri taip pat rodo, kad viešoji erdvė tampa racionalesnė.

Vis dėlto iki šiol Lietuvoje, kaip ir kitose nebrandžiose demokratijose, labiau pasikliaujama įvaizdžiais, viešaisiais ryšiais, o ne idėjomis. Tai rodo, jog dar daug ko reikia pasiekti.

Vakarų Europoje, kai kalbiesi su politikais apie švietimą arba socialines programas, visiškai aišku, kas turima omeny. Jie eina į rinkimus su idėjomis ir programomis. Lietuvoje "pardavinėjamos" ne idėjos, o šypsenos, pažadai ir įvaizdžiai.

Anksčiau ar vėliau teks nuo magijos grįžti prie racionalesnės kalbos - idėjų ir sąvokų. Kol kas esame pereinamoje fazėje, bet, lyginant su 1991 - 1992 metais, padaryta nemenka pažanga. Ji padaryta ir politologų, ir politikos komentatorių, ir gabesniųjų politikų dėka. Baigėsi partijų skaidymasis pagal požiūrį į praeitį ir patriotines veidų išraiškas.

ELTA: Kuo Lietuvos viešoji erdvė daugiausia skiriasi nuo Jungtinių Valstijų arba Vakarų Europos kraštų?

L. DONSKIS: Vakaruose, kaip ir Lietuvoje, nepatrauklūs politikai arba tie, su kuriais nedirba "įvaizdžio inžinieriai", turi mažai šansų pasiekti pergalių. Tačiau Vakaruose be programų ir idėjų, vien tik naudodamiesi įvaizdžiais, jie laimėti negali. Šiuo atžvilgiu Lietuvoje dar yra daug erdvės tobulėti.

ELTA: Pastaruoju metu kai kurie politikai ir visuomenės aktyvistai keikia filosofus, politologus, sociologus, istorikus, politikos apžvalgininkus, kurie kritiškai svarsto šalies politikos būklę. Esą profesionalai neturi vertinti politinio gyvenimo, turi jį tik aprašyti. Ką manote apie tai?

L. DONSKIS: Nemanau, kad kritika gali būti žalinga. Suprantu, jog politikams ir partijoms apmaudu girdėti skaudžią, kartais net triuškinamą kritiką. Tačiau tai greičiausiai tik laikinos reakcijos. Laikui bėgant partijos turėtų įsisąmoninti, kad kritika joms naudinga.

Jei kalbama apie užsakytus paskvilius, kurių tikslas - žeminti žmones, tai, žinoma, esu kategoriškai prieš. Tačiau kritika turėtų būti politikų branginama vien todėl, kad ji liudija, jog jie yra stebimi ir analizuojami, į juos kreipiamas racionalus dėmesys, jie nėra atsidūrę užribyje. O jei kritika kartojama, jiems reikėtų galvoti: "Gal ne kritikai kalti? Gal man kažkas negerai?"

Manau, daugelis Lietuvos politikų nėra radę racionalaus būdo bendrauti su politikos komentatoriais. Iki šiol kartais pasigirstantis politikų bambėjimas šiek tiek primena jei ne brežnevinius, tai bent jau Michailo Gorbačiovo laikus, kai atmosfera po truputį liberalėjo, bet partiniai bonzos dar grūmodavo režimo kritikams. Lietuvos partijų propagandininkai, grūmojantys politologams ir mėginantys juos pabarti, man primena būtent šią vėlyvojo sovietizmo elgseną.

Vakaruose svajojama sulaukti kritikos ir liūdima jos nesulaukus, nes, vadinasi, esi niekam neįdomus. Lietuvoje daugelis politikų nori būti tik giriami ir nesiteikia suprasti, jog kritikai nėra kalti dėl partijų išgyvenamų nuopuolių. Tai žmogiškos silpnybės išraiška: jei man sunku, kaltinsiu komentatorių, o ne save.

ELTA: Koks intelekto ir kultūros vaidmuo dabartinėje Lietuvos politikoje? Ko vertas mūsų politikų išprusimas ir kaip jie patys, Jūsų manymu, vertina kultūros ir proto vaidmenį?

L. DONSKIS: Yra politikų, kuriuos galima priskirti protingo pašnekovo tipui. Tai Andrius Kubilius, Eugenijus Gentvilas; galbūt "pirmajame ešelone" pavyktų rasti dar kelis inteligentiškus politikus. Šitie žmonės, be abejo, vertina kultūrą ir išsilavinimą, puikiai suvokia proto vaidmenį. Jie nori, kad Lietuva intelekto atžvilgiu Europoje būtų tarp lyderių, o ne tarp atsilikėlių.

Tačiau dauguma mūsų politikų išprusimo vaidmens nesuvokia. Jie žiūri į intelektinės sferos žmones maždaug taip, kaip Viduramžiais buvo žiūrima į rūmų poetus. Jų akimis intelektualai, analitikai yra savotiška puošmena - gyvenimo orchidėja. Jie nesuvokia, kad protas ir kultūra yra politiškai be galo svarbūs, nes jei politika negauna tam tikros idėjų pasiūlos, ji pradeda degraduoti. Kaip tik dabar Lietuvoje išgyvename tokį periodą. Lietuvos bėda - ne tiek politikos ir moralės santykis, kuris visais laikais yra sudėtingas, o akivaizdus idėjų neturėjimas.

Iš to plaukia nervinga partijų laikysena, kai nebežinoma, kas vyksta, ir viskas suvedama į charizmatinių asmenybių paieškas. Partijoms atrodo esą vertingi jauni, gražūs, daug užsienio kalbų mokantys asmenys. Tačiau kai visiškai nyksta idėjiniai ginčai, kai politiką ištinka idėjų krizė, viskas gali virsti gryna simuliacija. Tada, matyt, partijoms tektų pripažinti, jog tarp krizės priežasčių yra ir proto nuvertinimas.

ELTA: Proto nuvertinimo tendenciją esate minėjęs ir anksčiau. Kokios jos priežastys ir ką žada artimiausia ateitis?

L. DONSKIS: Vienas būdingiausių dalykų yra Lietuvoje egzistuojantis savotiškas elgesio kodeksas, kuriuo pabrėžiamas lojalumas. Suprantu, jog daugelis organizacijų - ir verslo, ir politinių - brangina savo darbuotojų lojalumą. Tačiau Lietuvoje lojalumo bruožas yra akivaizdžiai pervertinamas.

Saviškių garbinimas visose srityse turi liūdnų padarinių. Kaip minėjau, įsivaizduojama, jog politologai turi atlikti rūmų poetų funkciją. Socialiniai analitikai taip pat esą turi kalbėti malonius dalykus bei vardyti partijų "laimėjimus". Manoma, kad akademinės srities žmonės turėtų, kalbėdami gražius dalykus, "puošti" visokius sambūrius, nes jie yra mokyti, iškalbingi. Pabrėžiami reprezentaciniai, fasadiniai dalykai, visiškai nesuvokiant, kad gyvename tokiais laikais, kai ypatingą vaidmenį ima vaidinti idėjos ir intelektinis šalies potencialas.

Lietuva nėra ir niekada nebus tarp tų šalių, kurios gerai gyvena žaliavų dėka. Mes jų neturime, kaip neturime ir ypatingos politinės galios. Lietuva yra tarp tų valstybių, kurios gali tikėtis sėkmės tik savo kūrybingumo, švietimo sistemos, veržlumo ir kultūros laimėjimų pagrindu. Jei to nesuvoksime, patirsime tikrų tikriausią kultūrinę kolonizaciją.

Nesuvokiant humanitarinių ir socialinių mokslų svarbos, gali ne tik katastrofiškai sumažėti politinis raštingumas - o jis Lietuvoje jau yra sumažėjęs, - ne tik ištirpti kritinio mąstymo potencialas, bet ir visa šalis gali tapti vien "žaliavos tiekėja" stipresnėms visuomenėms ir kultūroms. Gyventume satelito gyvenimą Vakarų erdvėje: viskas atrodytų gerai, tačiau tame gyvenime būtume statistai, o ne kūrėjai.

Kultūrinė kolonizacija, kuri, be abejo, yra daug demokratiškesnė už politinę ar ekonominę kolonizaciją, mums tikrai gresia. Ji gresia ne todėl, kad pasaulį nori valdyti viena ar dvi šalys - tai neįmanoma, - bet todėl, kad kai kurios silpnesnės valstybės neturi savo idėjų, raidos vizijų, viešojoje erdvėje nesvarsto savo tikslų ir įgyvendina svetimus scenarijus. Tai, ką išvardijau, yra proto nuvertinimo pasekmė.

ELTA: Pernai po Prezidento rinkimų rašėte, kad visuomenę reikia šviesti. Kaip tai įsivaizduojate ir ko šiuo atžvilgiu dabar trūksta?

L. DONSKIS: Šlubuoja kai kurios švietimo grandys, pavyzdžiui, suaugusiųjų švietimas. Lietuvoje jis turi būti iš esmės tobulinamas, nes kitaip bus sunku likviduoti politinę mažaraštystę, apie kurią kalbėjome ir kuri savo ruožtu kelia grėsmę demokratijai.

Amerikos tėvai steigėjai - Bendžaminas Franklinas (Benjamin Franklin) ir Tomas Džefersonas (Thomas Jefferson) kartojo, kad demokratija neįmanoma be universitetų, kad jai reikia mokslo ir žinių. Demokratija nėra vien teisinės procedūros. Analfabetų šalis negali būti demokratinė.

Šiandienė ekonomika taip pat didele dalimi yra intelektinės kūrybos produktas. Švietimas yra kelias ir į ekonominę sėkmę. Taigi išsilavinusi visuomenė - Lietuvos gyvybinis interesas.

Lietuvoje yra daug apleistų žmonių. Mes patys sukūrėme naujas užribio žmonių kategorijas, ir tai nieko gera nežada. Su tais žmonėmis reikia dirbti - juk jie ne iš Marso atskrido, nenukrito iš dangaus. Juos į užribį stūmė Lietuvoje vykę socialiniai ir politiniai procesai. Tie žmonės yra gyvas priekaištas ir gyvas klausimas. Į tą klausimą turi būti atsakyta. Tikiu, kad švietimas yra vienas svarbiausių atsakymų.

ELTA
Kopijuoti, platinti, skelbti agentūros ELTA informacijas ir fotoinformacijas be raštiško agentūros ELTA sutikimo draudžiama.
Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Aštrumo ir atsarginių pasigedęs Jasikevičius: prastai žaidė abi komandos (57)

Kauno „Žalgiris“ spaudė iš paskutiniųjų ir buvo netoli tikslo, bet Stambulo „Fenerbahče...

Į Lietuvą iš JAV atskriejęs pranešimas atskleidė baisią tiesą apie verslininko laisvalaikį (171)

Vieno Vilniaus verslininko pomėgiai sudomino Jungtinių Amerikos Valstijų ( JAV ) pareigūnus –...

Sinoptikai patikslino, kiek tęsis įspūdinga šiluma: po jos – viskas staiga keisis ir subjurs (3)

Po pakankamai vėsios nakties, trečiadienio rytas Lietuvoje auš giedras ir sausas.

Mandagus Obradovičius: šitaip su „Žalgiriu“ kapojamės jau trejus metus (4)

Kauno „Žalgiris“ ir Stambulo „Fenerbahče “ Eurolygos ketvirtfinalyje ietis surėmė...

Laurinavičius: Zelenskio aplinkoje – Rusijos karinės žvalgybos veteranai (526)

Neįtikėtinai sėkmingas polittechnologinis projektas – taip Volodimiro Zelenskio pergalę Ukrainos...

Pasiaukojančiai kovojęs „Žalgiris“ turėjo pripažinti „Fenerbahče“ pranašumą (843)

Po dviejų Eurolygos atkrintamųjų mūšių Stambule serija persikėlė į Kauną. „Žalgiris“...

Griausmingos ovacijos „Žalgirio“ arenoje: Eurolygos čempionams plojo ir Valančiūnas (17)

Nors Kauno „Žalgiris“ šiuo metu iki kaklo pasinėręs į grumtynes dėl vietos Eurolygos...

Paviešintas klausimynas mokiniams supriešino tėvus: klausimas apie indaplovę diskriminuoja (286)

Nacionalinio egzaminų centro ( NEC ) svetainėje pateikiamas pavyzdinis klausimynas, kuriame – 32...

Eurovizinis Jurijaus Veklenko dienoraštis iš Madrido: ne veltui sakoma, kad ispanai yra viena temperamentingiausių tautų (30)

Šįkart mano eurovizinė kelionė buvo ypač emocionali ir įdomi. Neseniai grįžau iš Madrido , o...