Daugiausiai aistrų virė dėl Darbo partijos kontroliuojamų ministerijų – nė vienas politikas, paminėtas kaip pirmasis šios partijos kandidatas į ministro postą, šio posto neužėmė. L. Bielinio nuomone, tai parodo D. Grybauskaitės norą neprileisti prie aukštų postų Darbo partijos elito.

Lemiamas žodis – A.Butkevičiaus

L. Bielinio nuomone, toks triukšmingas Vyriausybės formavimas vertintinas teigiamai.

„Manau, kad tai yra gerai. Mes matėme gana intensyvią atranką. Su kritika, kiekvieno galimybių, reputacijos analize. Taip ir turi būti renkama Vyriausybė. (...) Blogiausiai, mano galva, yra tada, kai Ministrų kabinetas be jokių klausimų patvirtinamas visu sąrašu, net nesusimąsčius dėl personalijų. Tai būtų savotiškas buldozeris. Kada yra daug klausimų, kada yra abejonės, kada yra ginčijamasi ir keičiamasi – tai nėra blogai. Priešingai. Tai yra reali praktinė atranka, kuri leidžia iš tikrųjų realiai atrinkti, įvertinti ir viešai klasifikuoti kiekvieno kandidato į ministrus galimybes. Todėl ši Vyriausybė, kaip ją bekritikuotų, atrinkta taip kruopščiai, kaip nei viena iš kitų Vyriausybių nebuvo atrenkama. Atmetimas buvo ne tam, kad atmesti, o todėl, kad kažkas neatitiko tam tikrų kriterijų. Netgi tokių, iš šalies žiūrint, ir juokingų – kaip anglų kalbos kriterijus“, - DELFI teigė VDU profesorius.

Anot jo, faktas, jog į Vyriausybę nepateko nė vienas iš pirmųjų Darbo partijos kandidatų, rodo prezidentės požiūrį ir siekį, kad šios partijos politinis elitas aukštų postų neužimtų.

„Turime suvokti, kad D. Grybauskaitė turėjo savo strategiją. Jos požiūris į partijos atstovus, kurie yra griežtai partiniai, buvo negatyvus, kaip mes supratome. Ji priėmė Darbo partijos atstovus tik tuomet, kai jie neatstovavo aktyviai Lietuvos politikoje dalyvaujančiam elitui. Tokiu būdu ji realizavo savo tikslus, ir Darbo partija, ta aktyviąja prasme, nedalyvauja Vyriausybėje“, - tęsė L. Bielinis.

Pašnekovo nuomone, lemiamas žodis Vyriausybės formavime vis dėlto teko A. Butkevičiui.

„Pagrindinis atrankos iniciatorius buvo ne D. Grybauskaitė, o premjeras, kuris ir vykdė šitą kandidatų pasirinkimą, derinosi su visomis politinėmis partijomis. Mano galva, netgi tai, kad D. Grybauskaitė atmetinėjo (kandidatūras – DELFI), iš dalies buvo naudinga ir galbūt net reikalinga premjerui kaip savotiška pagalba, iki galo užbaigiant Vyriausybės formavimą“, - sakė L. Bielinis.

Kultūros ministro beieškant: „Laba diena. Viso gero“ ir 4 atmesti kandidatai

Didžiausios aistros virė dėl kultūros ministro kandidatūros. Vyriausybės formavimo eigoje A. Butkevičius ir prezidentė Dalia Grybauskaitė nepritarė net keturioms kandidatūroms.

Pirmoji viešai aptarinėta kultūros ministro kandidatūra – renginių organizatorius Tadas Rimdžius – premjerui netiko. Tokio paties likimo sulaukė ir aktorius bei prodiuseris Juozas Gaižauskas. Atrodė, kad Darbo partija įtikino A. Butkevičių, jog geras kandidatas – rašytojas ir etiketo specialistas Giedrius Drukteinis. Tačiau oficialiu kandidatu į ministrus jis pabuvo mažiau negu parą – A. Butkevičius jo kandidatūrą atmetė jau kitą dieną.

Premjeras buvo įvardijęs ir savo favoritę – esą buvusi Lietuvos ambasadorė UNESCO Ina Marčiulionytė būtų puiki kultūros ministrė. Kad I. Marčiulionytė yra tarp kandidatų – patvirtino ir V. Uspaskichas. Tačiau ji pati pareiškė net nesulaukusi tokio pasiūlymo.

Galiausiai tarp kandidatų liko du Darbo partijos elito atstovai – Kęstutis Daukšys ir Šarūnas Birutis. K. Daukšys, kaip ir kiti kandidatai, buvo pakviestas pokalbiui su prezidente. Tačiau išvakarėse, komisijos, sprendusios dėl partijos lyderių teisinės neliečiamybės posėdyje, viešumon iškilo K. Daukšio, 2006 m. ėjusio ūkio ministro pareigas, įsakymas, kuriuo jis didelės vertės europinę paramą skyrė įmonėms, galimai finansavusioms Darbo partijos juodąją kasą.

K. Daukšys po pokalbio su prezidente tarė plačiai nuskambėjusią frazę „Laba diena. Viso gero“, o jau kitą dieną paaiškėjo, kad jo kandidatūrai nepritarta. Tuomet D. Grybauskaitė pasirašė dekretą dėl Vyriausybės patvirtinimo be dviejų ministrų pavardžių, o kultūros ministru paskirtas Š. Birutis.

Žemės ūkio ministro ieškojo ir pas konservatorius

Žemės ūkio ministro paieškos tiek neužsitęsė. Pirmiausiai viešumon iškilo Rytis Šatkauskas, Kauno tarybos narys. Tačiau jis oficialiu pretendentu į Vyriausybę netapo.

Antras kandidatas į ministro postą – Mindaugas Kuklierius – sukėlė didžiulį politinį triukšmą. Mat Darbo partija nutarė į Vyriausybę siūlyti konservatorių, Andriaus Kubiliaus Vyriausybėje ėjusį viceministro pareigas.

Nors pats M. Kuklierius pareiškė sutinkantis vadovauti šalies žemės ūkiui, jo kandidatūrą jau kitą dieną atmetė A. Butkevičius. Taip buvęs kandidatas į ministrus veikiausiai gerokai pablogino savo politinės karjeros perspektyvas.

Visiems priimtiną kandidatą pavyko rasti gana greitai. Darbo partijos atstovas Vigilijus Jukna buvo paskirtas ministru be didesnių abejonių dėl jo kompetencijos ar praeities.

„Darbiečių“ elitas į ministrus netinka?

Tik vienas Darbo partijos elitui priklausantis politikas – Š. Birutis – tapo ministru. Tuo tarpu didžiausios aistros virė, kuomet prezidentei netinkamos pasirodė Viktoro Uspaskicho artimai aplinkai priklausančios kandidatės į švietimo ir mokslo bei socialinės apsaugos ir darbo ministres – Virginija Baltraitienė ir Loreta Graužinienė.

D. Grybauskaitei pareiškus, kad jų kandidatūroms nepritaria, Darbo partija iš pradžių atrėžė kandidatų nekeisianti. Tačiau galiausiai V. Baltraitienę ir L. Graužinienę pakeitė kur kas mažiau žinomais politikais. Švietimo ir mokslo ministru tapo Dainius Pavalkis, o socialinės apsaugos ir darbo – Algimanta Pabedinskienė.

Beje, dar viena kandidatūra buvo atmesta: Svetlana Kauzonienė netapo oficialia pretendente į socialinės apsaugos ir darbo ministrės vietą. Iš pradžių atrodė, kad A. Butkevičius jos kandidatūrai pritaria, tačiau tą pačią dieną žiniasklaida priminė, kad ši moteris dirbo ūkio ministro pareigas Algirdo Brazausko Vyriausybėje ėjusio V. Uspaskicho patarėja ir kuravo europinės paramos skirstymą. Ar šis faktas nulėmė, kad į Vyriausybę pasiūlyta ne S. Kauzonienė, o A. Pabedinskienė – politikai nutyli.

Netikėta „tvarkiečių“ rokiruotė

Du ministrų portfelius gavusi partija „Tvarka ir teisingumas“ taip pat pakeitė vieną kandidatą į ministrus. Oficialiai vidaus reikalų ministru siūlytas ir didesnių priekaištų nesulaukęs Remigijus Žemaitaitis buvo netikėtai pakeistas kitu kandidatu.

„Tvarkiečių“ lyderis Rolandas Paksas tuomet nurodė, kad šis sprendimas priimtas dėl parlamentaro Juliaus Veselkos mirties. Esą R. Žemaitaitį nutarta siūlyti Ekonomikos komiteto pirmininku – šis postas buvo numatytas J. Veselkai.

Galiausiai vidaus reikalų ministru tapo Dailis Alfonsas Barakauskas. Taip jis gana netikėtai sugrįžo į politinį elitą – šis „tvarkietis“, dirbęs ankstesnės kadencijos parlamente, į Seimą išrinktas nebuvo. Aukštu septintuoju numeriu partijos sąraše įrašytas politikas nesulaukė pakankamo rinkėjų palaikymo ir nusirito net į tryliktąją vietą.

Kitas „Tvarkos ir teisingumo“ kandidatas – vienas partijos lyderių Valentinas Mazuronis – be didesnių problemų tapo aplinkos ministru.

Socdemų ir LLRA kandidatams – jokių kliūčių

Tuo tarpu socialdemokratų ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) kandidatai Vyriausybės nariais patvirtinti be jokių kliūčių.

LLRA atstovas Jaroslavas Neverovičius – pirmas ir vienintelis pasiūlytas kandidatas į energetikos ministrus – tiko ir A. Butkevičiui, ir D. Grybauskaitei.

Patys socdemai iš pradžių teikė ne baigtinį kandidatų į ministrus sąrašą. Kiek nusivylęs galėtų jaustis Julius Sabatauskas – ilgametis Seimo narys, pagarsėjęs per R. Pakso apkaltą, buvo vienas iš dviejų kandidatų į teisingumo ministrus, tačiau šią kėdę užėmė iš ambasadoriaus Estijoje posto į vidaus politiką sugrįžti nutaręs Juozas Bernatonis.

Nors viešojoje erdvėje abejota, ar D. Grybauskaitei priimtinos finansų ir ūkio ministrų kandidatūros – Rimantas Šadžius ir Birutė Vėsaitė, abu šie politikai ministrais buvo patvirtinti. Kaip ir Juozas Olekas, Vytenis Andriukaitis, Rimantas Sinkevičius ir Linas Linkevičius.

Vienintelis socdemų kluptelėjimas įvyko pačioje Vyriausybės formavimo pradžioje. Rimtu pretendentu į finansų ministrus laikytas Lietuvos banko Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento direktorius Vilius Šapoka tėškė antausį formuojamai Vyriausybei. „Tokioje Vyriausybėje dirbti nenoriu“, - šiais žodžiais jis pabaigė kalbas apie savo kandidatūrą.