Kreipimesi į šalies vadovą, kurį Eltai taip pat pavyko gauti, V. Landsbergis pabrėžia, kad Ž. Vaičiūnas rizikuoja susiderėti su Baltijos šalimis dėl dokumento, kuris ne tik pažeistų Lietuvos interesus, bet ir galiojantį „antiastravinį“ įstatymą.
„Trišalis 2018 m. susitarimas neįleidžia Astravo elektros į Baltijos šalis. Tad saugokime ir ginkime jį, neleiskime jo keisti blogesniu. Energetikos ministras atnešė kitokį ir norėjo apgauti. Paskui jis ar jie sugalvojo, kad tai, kas buvo sutarta 2018 m., o dabar griaunama, yra „netvaru“. Tvarumui reikia pasitikėjimo – pacta sunt servanda. Mes negalime įtikinti tų, kuriems rublis yra svaresnis už žodį ir gyvybę. Jie eina paskui rublį“, – liepos 21 d. siųstame laiške prezidentui teigia V. Landsbergis.
Profesorius pažymi, kad Ž. Vaičiūnas pats turėtų pasitraukti, bet jei nesiryš, tai turėtų padaryti G. Nausėda.
„Skubiai atgaivinkime savo užšaldytas elektrines, nutieskime trūkstamus laidus, nusipirkime akumuliatorių ir prisijunkime prie Vakarų. Jeigu broliai latviai prisijungs prie mūsų, tai juos mes išlaisvinsime nuo prekeivių šantažo. O mums reikia išsilaisvinti nuo „derybininkų“, kurie jau ne mūsų. Lietuvos derybininkai bus tie, kurie grumsis išsaugoti veikiantį susitarimą, o ne jį pakeisti kitu, blogesniu. Ž. Vaičiūnas gali dar ištaisyti savo klaidas, priimdamas sprendimą pasitraukti nuo vadovavimo gėdingoms „deryboms“. Patarkite, kodėl ne“, – rašo profesorius.
„Jei jis nėra laisvas apsispręsti, sprendimą keisti derybininką gali priimti prezidentas. Tai padarytų mus laisvesnius“, – sako V. Landsbergis.
Profesorius pažymi, kad pakeisdama derybininką Lietuva pasiektų geresnių rezultatų.
„Tada būtume labiau pasiruošę caro atvykimui prie Astravo potencialios atominės bombos. Jei žinotų, kad nei lietuviai, nei lenkai neprekiaus kažkieno nešvaria energija, ir užkrato prekeiviai neturės Kruonio savo rezervams“, – teigia V. Landsbergis.