Sociologas Ignas Zokas aiškina, kad daugelyje rajonų reali demografinė padėtis apgailėtina. Jo nuomone, Lietuva patekusi į stiprių sūkurių zoną: jaunimą susiurbia Vilnius ir užsienis.
Kalbėdamas apie emigraciją, „Nordea“ banko vyriausiasis ekonomistas Ž. Mauricas pateikia kone standartinį pavyzdį.
„Žmogus iš Panevėžio arba Šiaulių, turi nuosavą namą, du naujus automobilius, materialiai apsirūpinęs ir šneka, kaip Lietuvoje blogai – visi emigruoja, mūsų vaikai emigravę, mes patys gal emigruosime. Daug tokių žmonių. Tačiau jie turi objektyvių priežasčių skųstis: dažniausiai jų gautos pajamos nebūna tvarios, žmonės nejaučia saugumo ir visuomenės paramos, net jei kažkur aukščiau bambos iššoka, galvoja, kad gali būti laikina, gal atims, gal kas. Tokius dalykus reikėtų tvarkyti“, – pasakojo Ž. Mauricas.
Vis dėlto Ž. Mauricas lieka optimistas ir nelinkęs pritarti demografei Vladai Stankūnienei, kuri situaciją Lietuvoje apibūdina kaip „demografinį išsivaikščiojimą“ .
Pasak Ž. Maurico, panašios mintys buvo girdimos ir Airijoje: net po 14 narystės ES metų Airija kentėjo nuo stiprios emigracijos. Tuomet sukurtas folkloras, kad paskutinis emigravęs žmogus išjungtų šviesą. „Buvo manoma, kad Airija taps visiška provincija tarp Jungtinės Karalystės ir JAV, apskritai bus pamirštas kraštas, kuriame gyvens elfai ir lakstys kelios palaidos avys. Panašų paveikslą mes mėgstame paišyti Lietuvoje. Iš tiesų nesiimant veiksmų tai galimas scenarijus“, – pripažįsta Ž. Mauricas.
Ekonomisto aiškinimu, pats savaime gyventojų skaičius nėra labai svarbus. Štai Islandija, turinti apie 300 tūkst. gyventojų, gyvena labai turtingai ir pasiturinčiai. Be to, beveik trys milijonai Lietuvoje nėra labai mažai.
„Iššūkis, kad keičiasi demografinė struktūra, emigruojant daugiausia dirbantiesiems, jaunimui, kyla klausimas, kas išlaikys pensinio amžiaus žmones, jaunimo emigracija gali turėti neigiamų pasekmių ekonomikos augimui“, – jaunų darbingo amžiaus žmonių emigracijos pasekmes vardija pašnekovas.
Jo teigimu, airiai visų pirma pripažino, kad tai didžiausia šalies problema ir ėmėsi visų priemonių, kad migracijos srautą kreiptų į kitą pusę. „Manau, ir Lietuvai laikas tai pripažinti“, – įsitikinęs Ž. Mauricas. „Kodėl Lietuvoje didžioji dalis emigruoja – mano manymu, dėl labai prastų lūkesčių dėl šalies ateities. Didelė dalis jaunimo, su visa pagarba jam, nelabai žino, ko nori gyvenime ir paprasčiausiai seka tam tikras madas. Dabar mada emigruoti, nebūti Lietuvoje, nesieti su Lietuva savo ateities. Ta mada gali skaudžiai atsiliepti“, – perspėja ekonomistas.
Ž. Maurico nuomone, emigraciją labiau skatina ne objektyvios ekonominės priežastys, o valdžios pareiškimai. Kaip blogus pavyzdžius jis mini šauktinių kariuomenės įvedimo komunikavimą, paskelbtą ir paskui atšauktą Mokesčių inspekcijos pranešimą, kad reikės deklaruoti „PayPal“ sąskaitas, visuomenę suskaldžiusį socialinį modelį.
Jis atkreipia dėmesį, kad Estijoje fiksuojama teigiama migracija – daugiau atvykstančių nei išvykstančių. Nors Lietuvos ir Estijos ekonomikos nedaug skiriasi, Lietuvoje kasmet dingsta po vieną procentą gyventojų.
„Mes nesugebame susitvarkyti šalies viduje, nesugebame nubrėžti tam tikrų lūkesčių, krypties, valstybės vizijos. Lietuviai bėga ne iš Lietuvos – lietuviai bėga nuo lietuvių, čia didžiausia bėda. Panašu, kad niekas nesiima to dalyko keisti, sutelkti visuomenės“, – mano ekonomistas.
Pasak Ž. Maurico, per krizę daugiausia emigravo bedarbiai, gaunantieji labai mažas pajamas, tačiau praėjusiais metais kryptis pasikeitė: emigravo vyresni, dalis jaunimo, vilniečiai. „Kodėl jie emigruoja. Mano vertinimas, kad jie, įdėję daug pastangų ir darbo kurti savo gyvenimą čia, nemato grįžtamojo ryšio ir vizijos. Čia verta paminėti valdžią, kuri didžiąja dalimi užsiima visuomenės skaldymu, netgi patyčių toleravimą. Žmonės tokioje visuomenėje gyventi nebenori, jie nori gyventi matydami šalies viziją, gyventi ten, kur gerbiamos žmogaus teisės“, – sakė „Nordea“ banko vyriausiasis ekonomistas, šį aspektą laikantis didesne problema už ekonominę.
Persilaužę taptume Airija
Jei Lietuvai nepavyks pakartoti Airijos sėkmės, gal mūsų laukia Moldovos kelias? Ši skurdžiausia Europos valstybė žinoma ir dėl milžiniškos emigracijos.
„Lyginti su Moldova gal nekorektiška, čia pats blogiausias variantas, bet, manau, iš dalies panašumų yra. Moldova taip pat įstrigusi neapibrėžtumo stadijoje, neturi aiškios vizijos, aišku, jų problemos gerokai aštresnės. Moldovoje emigracija didžiausia iš visų buvusių NVS valstybių“, – teigė Ž. Mauricas.
Vis dėlto jis išlieka optimistas. „Mes turime geresnes verslo sąlygas, tačiau nepersilaužiame. Kada persilaušime, situacija gali kardinaliai pasikeisti. Esu optimistas – jei Lietuvoje persilaužimas įvyks, labai tikėtina, būsime kaip airiai, tada imigrantų neatsiginsime – tiek reimigruojančių, tiek imigruojančių iš kitų valstybių – Ukrainos, Baltarusijos“, – dėstė pašnekovas.
Ekonomistas siūlo imtis kardinalių sprendimų. Pirmas – kardinaliai didinti darbo užmokestį „į rankas“, pertvarkyti „Sodrą“, mažinti įmokas „Sodrai“, uždirbantiems minimalų atlyginimą taikyti nulinio gyventojų pajamų mokesčio tarifą. Jis taip pat ragina šalį ekonomiškai liberalizuoti, padaryti antruoju Singapūru, antraip šalyje „liks pensininkai ir valdininkai“.
„Tačiau vyrauja mąstymas, kad viskas išsispręs savaime, susidaro įspūdis, kad valdžia čia nemato iššūkio ir netgi kartais neprieštarauja, kad jaunimas emigruoja, gal dėl to, kad nekeltų bangų“, – svarsto Ž. Mauricas.
Sociologas: daugelyje rajonų situacija apgailėtina
Kaip niekas kitas tuštėjančią Lietuvą stebi apklausas atliekantys sociologai.
„Daugelyje rajonų reali demografinė padėtis apgailėtina, o perspektyva dar niūresnė. Jeigu oficiali statistika rajonuose fiksuoja tam tikrus jaunų žmonių skaičius, kurie galbūt pas tėvus deklaravę gyvenamąją vieta, mūsų, tyrėjų, vertinimu de facto ir tie nedideli nuošimčiai yra ženkliai aptrupėję“, – sako rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanijos „Spinter tyrimai“ vadovas I. Zokas.
Jo nuomone, demografine prasme Lietuva patekusi į stiprių sūkurių zoną. Vienas toks jaunimą siurbiantis sūkurys yra Vilniaus miestas. Kitų sūkurių centrai yra ne Lietuvoje ir mūsų šalį veikia išcentrine jėga, pasireiškiančia įvairaus stiprumo emigracijos pliūpsniais.
„Neseniai praėję savivaldos rinkimai leido dar kartą pažvelgti ne į Lietuvos, o į konkrečių rajonų bėdas – jos, deja, labai panašios. Vienas didžiausių žmonių nuogąstavimų – kas bus su mūsų miestu ar rajonu... Jaunimo nebėra, lieka vieni pensininkai. Ir ši tema ne mažiau svarbi nei maži atlyginimai ar pensijos“, – sako sociologas.
Jo pastebėjimu, atotrūkis tarp Vilniaus ir likusios Lietuvos tik didėja. Gyvenimo kokybės prasme kažką pasiūlyti galbūt gali Kaunas ir Klaipėda, tačiau gyventojų skaičiaus prasme tai – žiauriai nukraujavę miestai.
I. Zoko pastebėjimu, Vilnius šiame kontekste laikosi neblogai ir tikėtina, kad jo perspektyvos šviesios. Pašnekovo manymu, Vilnius ir toliau stiprės, tarsi siurblys siurbdamas regionuose nors ir nebe taip gausiai, bet vis dar užauginamą jaunimą.
„Tačiau atmetus visas niūrias emocijas, kurias kelia sodybų tuštėjimo metas Lietuvos regionuose tiesiogine prasme, tokį Vilniaus „parazitavimą“ vertinčiau vienareikšmiškai teigiamai, nes, visų pirma, jis tarnauja kaip buferis lietuvybės išsaugojimui, kad Lietuvoje turime ir turėsime kažką modernaus ir savo, kur norės dirbti ir kurti jauni žmonės“, – geras sostinės perspektyvas mato I. Zokas.
„Jei kažkada sumani vietinės tarybinės valdžios politika stiprinant regioninius centrus neleido sulaužyti Lietuvos demografinio stuburo masiškai importuojant rusakalbius, kaip tai nutiko Latvijoje ir iš dalies Estijoje, tai šiandien, mano nuomone, Vilniaus kaip stipraus ir europiniame lygmenyje sugebančio konkuruoti miesto susiformavimas garantuos lietuvybės išsaugojimą moderniame pasaulyje. Turėdami savą įcentrinę jėgą, mažiau išteklių iššvaistome emigracijai“, – mano jis.
Sociologo teigimu, mes tikrai nesame imigrantams atvira tauta, todėl išvykstančių emigrantų niekada nepakeis imigrantai. I. Zokas prognozuoja, kad gyventojų paprasčiausiai mažės, pirmiausia periferijoje, o ilgesnėje perspektyvoje tiek rajonų paprasčiausiai neliks – jie bus priversti stambėti, jungtis.
Pasak I. Zoko, jau dabar matyti rajonai lyderiai, kurie atranda savo specializaciją, stipriai dirba pritraukdami investicijas. „Bet ne paslaptis, kad yra daug ir tokių vietovių, kur vienintelis verslo planas jaunam žmogui gali būti „taškas“ arba išvežiojamoji pilstuko prekyba. Tokių vietovių perspektyvas nesunku įsivaizduoti“, – kalbėjo „Spinter tyrimų“ vadovas.