Rusija, tokia, kokia yra dabar, ir toliau kels pavojų kaimyninėms šalims, tarp kurių ir Baltijos šalys. Vilčių, kad dabartinė „rusiška matrica“ pasikeis, anot L. Ševcovos, nėra.

– Kokioje situacijoje šiuo metu vidaus ir išorės politikos prasme atsidūręs Kremlius?

– Klausimą būtina vertinti bendrame geopolitiniame kontekste. Kokia yra esmė momento, kuriame atsidūrė ne tik Kremlius, bet ir viso pasaulio, įskaitant ir Vakarus santvarka.

Dabartinį momentą galėčiau pavadinti istorine pauze, kai Vakarai kaip civilizacija, įskaitant ir Europą bei JAV, prarado trajektoriją. Tai panašu į laivą, praradusį judėjimo kursą, kuris ima sukti ratus, ir tuo pačiu tai yra situacija, kai neliberalios valstybės, tarp kurių aktyviausia, agresyviausia ir dinamiškiausia yra Rusija, mėgina pasinaudoti šia pauze ir užpildyti tarptautinį geopolitinį vakuumą, atsiradusį dėl to, kad Vakarai nustojo judėti ir mėgina rasti kelią, kuriuo galėtų judėti toliau.

Ši situacija yra labai pavojinga, kur kas pavojingesnė nei Šaltojo karo metais. Tada egzistavo žaidimo taisyklės, kurių dabar nėra. Ne tik todėl, kad jas sugriovė V. Putinas, bet ir todėl, kad Vakarai neteko ambicijų, polėkio ir sugebėjimų paisyti šių principų.

Atsidūrėme istorinėje pauzėje, kuri itin dramatiškai veikia tas šalis, kurios stengiasi žaisti pagal aiškias žaidimo taisykles. Europą apėmusi krizė, ES nežino, kaip susitvarkyti su daugybe problemų, nežino, kur link judėti, ir t.t. Pirmą kartą per ilgus metus JAV susitraukusios į savo kiautą mėgina atsisakyti pasaulinės lyderystės.
Dabartinį momentą galėčiau pavadinti istorine pauze, kai Vakarai kaip civilizacija, įskaitant ir Europą bei JAV, prarado trajektoriją. Tai panašu į laivą, praradusį judėjimo kursą, kuris ima sukti ratus, ir tuo pačiu tai yra situacija, kai neliberalios valstybės, tarp kurių aktyviausia, agresyviausia ir dinamiškiausia yra Rusija, mėgina pasinaudoti šia pauze ir užpildyti tarptautinį geopolitinį vakuumą, atsiradusį dėl to, kad Vakarai nustojo judėti ir mėgina rasti kelią, kuriuo galėtų judėti toliau.

Vis dėlto aiškėja, kad pasaulis nėra pasirengęs gyventi be kokios nors stimuliuojančios galios, be valstybės, kuri garantuotų tam tikrą tvarką, be žandaro vaidmenį atliekančios valstybės, darančios galybę klaidų, tačiau tuo pačiu turinčios normalias vertybes. Ši situacija savo ruožtu provokuoja kitas valstybes – Rusiją, Iraną, Kiniją (šios yra didžiausios ir labiausiai linkusios triukšmauti) – tikrinti Vakarų patvarumą ir žiūrėti, kur gi yra ta raudona linija. Ši situacija itin pavojinga. Nėra jokių tarptautinių organizacijų, galinčių priversti valstybes paisyti kokių nors principų, normų ar susitarimų – tarptautinė teisinė erdvė yra sugriauta.

Šiame kontekste matome situaciją, kai V. Putino Rusija iš esmės vykdo du karus. Vienas iš jų – neskelbtas karas su Ukraina, kuris baigėsi abejotinais ir neįgyvendinamais Minsko susitarimais. Antras karas – Kremliaus įsitraukimas į pilietinį karą Sirijoje be jokių sėkmingo pasitraukimo perspektyvų. Dar viena konfrontacija – tarp Rusijos ir Turkijos.

Šioje situacijoje Kremlius ir toliau spaudžia Vakarus. Kremlius sako Vakarams ir visų pirma JAV, kad sutinka sėsti prie derybų stalo, tačiau reikalauja, kad būtų priimtos jo žaidimo taisyklės. JAV rinkimų išvakarėse priverstos sutikti imtis bent jau taktinių derybų su Putinu dėl paliaubų Sirijoje, kurios šiomis sąlygomis įvykti negali dėl per didelio įsitraukusiųjų kiekio.

Situacija iš tiesų paradoksali. Viena vertus, Rusija ir JAV pradėjo derybas, Normandijos ketvertas tęsia derybas dėl Ukrainos ir tuo pačiu metu tęsiamas sankcijų režimas, o daugelis kolegų sako, kad Putinas laimėjo. Pirma, jie nesuteikė galimybės Ukrainai judėti NATO ir ES link. Antra, Rusija privertė JAV sėsti prie derybų stalo su Sirija.

Matome taktines Kremliaus pergales taikant šantažo taktiką ir siekiant išreikalauti meilės pagal savas taisykles. V. Putinui pavyko tai padaryti, tačiau strategine prasme Rusija vienareikšmiškai pralaimėjo, nes atsidūrė marginalaus, izoliuoto žaidėjo situacijoje. Rusija iš tiesų liko viena, netgi jos sąjungininkės žvelgia į ją atsargiai ir yra pasirengusios likti Rusijos orbitoje tik už tam tikrą atlygį. Ar tai galima pavadinti bendradarbiavimu?
Pirmą kartą per ilgus metus JAV susitraukusios į savo kiautą mėgina atsisakyti pasaulinės lyderystės.

Visiškai aišku, kad Eurazijos galaktika yra trapi kaip įskilęs indas. Antra, kartu su naftos kaina sankcijos sudavė rimtą smūgį Rusijos ekonomikai ir perspektyvoms. Sankcijos kandžiojasi. Jos nesuteikia Rusijai galimybės persikredituoti užsienio rinkose, bendradarbiauti su Vakarų energetikos bendrovėmis, tiekiančiomis naujausią įrangą. Maža to, V. Putino valdoma Rusija išgyvena karo laikus, grįžo prie karinės matricos, išsivaduoti iš karo valdant V. Putinui labai sudėtinga, o ši matrica nesuteikia galimybės vystytis. Be to, ji negali užtikrinti stabilumo visuomenėje.

– Neseniai paskelbti naujausi duomenys apie Rusijos gyventojų paramą V. Putinui.

– Šis reiškinys vadinamas kognityviniu disonansu. Viena vertus, - tai beprotiškai atrodanti parama V. Putinui, kuri daugeliu atžvilgių yra dirbtinė, nes nesuprantame visuomenės, kurioje gyvename. Labai sudėtinga patikrinti, kas vyksta po niekuo netikinčios visuomenės paviršiumi, ši visuomenė yra atomizuota, viskuo nusivylusi ir netekusi vystymosi perspektyvos, todėl žmonės netgi nustojo taupyti pinigus, gyvena šia diena. Antra, egzistuoja dar vienas faktorius.

„Levada Center“ patvirtino, kad kas ketvirtas rusas pripažįsta negalintis sakyti tiesos, todėl būtų sunku pasakyti, kiek procentų iš tiesų pasitiki V. Putinui, o kiek – apsimeta. Šie skaičiai neatspindi realybės, jie liudija apie kognityvinį disonansą. Tokia dviprasmiška situacija ilgai neišsilaikys. Anksčiau ar vėliau žmonės supranta, kad yra nelaimingi dėl savo gyvenimo.

– Ką šiuo metu rusams gali pasiūlyti Kremlius, jaučiantis ekonominių problemų naštą?

– Be televizijų zombinimo, bandymų bent dalinai kontroliuoti ekonomikos padėtį, nekirsti per mokesčių mokėtojų ir Rusijos piliečių kišenę, Kremlius naudos tą patį ginklą, kaip ir sovietų valdžia. Maksimaliai. Tai priešų paieška viduje ir išorėje. Tai karinės retorikos eskalavimas ir tolimesni bandymai sustiprinti Rusiją kaip tvirtovę tam, kad būtų išsaugota militaristinė dvasia ir likviduoti visi galimi nepasitenkinimo elementai. Iki šiol jai pavyko tai daryti.

Tačiau Kremlius supranta, kad karinė–patriotinė retorika pamažu pradeda išsikvėpti. Ukraina jau nebėra veiksminga, ji nebedaro žmonių zombiais. Sirija ir Turkija piliečių galvosenai turi silpną poveikį. Iš to seka, kad bus žaidžiama vidaus veiksniais. Tačiau pasakyti, kiek gyventojai užsikrės šia idėja, kiek susivienys kampanijai prieš naują priešą, yra labai sudėtinga. Rusijos visuomenė – jau ne sovietinė.

Rusai virto vartotojais, jiems svarbu išgyventi ekonomiškai. Svarbios ne idėjos, ne ideologijos, o kaip išmaitinti savo šeimą. Ir kai maždaug 65 proc. „Levada“ centro apklausos respondentų, paklausti, kas jiems svarbiau – karinėje ar ekonomikos srityje stipri Rusija, pasirenka antrąjį variantą, tai tampa ženklu, kad bandymai paversti gyventojus zombiais, pasitelkus karinius–patriotinius narkotikus, turi tik trumpalaikį poveikį.

– Paminėjote sužlugdytą tvirtovę. Tokia tvirtovė kelia didelį nerimą Baltijos šalims. Dabar mažiau, bet vis tiek reiškia pavojų, dėl kurio NATO šiame regione stiprina savo kontingentą. Ar tai duos trokštamą rezultatą ir ar tai užtikrins saugumą?

– Kaip žmogus, gyvenantis Maskvoje, manau, kad jums reikia atsižvelgti į tą faktą, jog Rusija tapo valstybe, kuri dabartiniu savo formatu gali išgyventi reprodukuodama palaužtos tvirtovės įvaizdį. Iki to momento, kol rusiška sistema bus transformuota (o artimiausiu metu to veikiausiai neįvyks), valstybė – tvirtovė, turinti ekspansionistinių, revizionistinių siekių, artimiausioms kaimynėms visada kels egzistencinį iššūkį ir pavojų.

Kaip ši sistema kels pavojų kaimynėms – pradėdama hibridinį ar karštą karą, bandydama kooptuoti elitą, provokuodama Baltijos šalių rusakalbes mažumas, praktikuodama „rusų pasaulį“, kurdama įtampą pasienyje (grobdama jūsų pasieniečius) ar siųsdama savo lėktuvus į teritorinius vandenis – neaišku, tačiau tai vyks nuolat.
Kaip ši sistema kels pavojų kaimynėms – pradėdama hibridinį ar karštą karą, bandydama kooptuoti elitą, provokuodama Baltijos šalių rusakalbes mažumas, praktikuodama „rusų pasaulį“, kurdama įtampą pasienyje (grobdama jūsų pasieniečius) ar siųsdama savo lėktuvus į teritorinius vandenis – neaišku, tačiau tai vyks nuolat.

Šiai sistemai reikia nuolat provokuoti vidinį pavojų, kurti konfliktiškas situacijas ir šantažuoti kitas valstybes. Iki šiol toks šantažas buvo gana efektyvi priemonė. Vakarai, kurie yra jūsų saugumo garantas, svarsto taip: Rusijos geriau neerzinti, todėl geriau ją nuraminkime.

Kita vertus, net jei Vakarai jus saugo, kuriasi mobilios NATO pajėgų grupės, kurios judės per skirtingas šalis, kad užtikrintų jūsų sienų saugumą, tai taip pat bus postūmis Rusijos sistemai. Manau, kad erdvė aplink Rusiją, kol egzistuoja rusiška matrica, ypač nuosmukio stadijos, dar ilgai bus karinga ir imli grėsmių kūrimui.

Lilija Ševcova dalyvauja intelektualų, žurnalistų, visuomeninių ir politinių veikėjų iš Rusijos forume, kuris dvi dienas vyksta Trakuose. Šiame forume bus diskutuojama apie žmogaus teises, valstybės ir visuomenės santykius Rusijoje, nacionalizmą bei islamą šioje šalyje ir politines perspektyvas, susijusias su šiais metais numatytais parlamento rinkimais. Forumo dalyviai taip pat palies Rusijos ir Vakarų santykių temą, Rusijos vaidmenį kariniuose konfliktuose, Vakarų sankcijas.