„Tai yra dokumentas, kurio niekas negalėjo tikėtis. Jis man į akis pateko vėliausiai, kraštelis iš pradžių. Kuo buvo sunku patikėti – Vasario 16-osios Nepriklausomybės aktas yra Vokietijoje“, – džiugią akimirką, kai rado dokumentą, prisiminė profesorius.
Per šias dienas išanalizavęs archyvus ir dokumentus L. Mažylis jau nustatė, kad aktą greičiausiai parašė signataras Jurgis Šaulys.
Susitiko su šalies vadovais
Pirmadienį jis taip pat spėjo aplankyti ir šalies prezidentę Dalią Grybauskaitę, ir premjerą Saulių Skvernelį. Mokslininko dar laukia susitikimas su Seimo pirmininku Viktoru Pranckiečiu.
„Įteikė ne tik virtualių, bet ir įvairių fizinių dovanų. Prisipažinau, gal tos žibutės lydėjo mane visų paieškų metu“, – juokavo L. Mažylis, paklaustas, ar D. Grybauskaitė jam įteikė puokštę žibučių, kurių nuotrauką paskelbė feisbuke, žurnalistams pagarsinus profesoriaus sėkmę.
Pasidomėjus, ar sulaukė sveikinimų iš garsių Lietuvos istorikų, jis leido suprasti, kad pripažintas dalies jų buvo.
„Jei sąžiningai, neatidaviau nė vienerių metų“, – savo sėkme džiaugėsi tyrėjas.
Pasidalijo įžvalgomis apie D. Mockaus pasiūlymą
Tačiau ne visi su akto radimu susiję reikalai L. Mažyliui – malonūs. Nors „MG Baltic“ koncernas ir jo savininkas bei vadovas Darius Mockus yra pažadėjęs milijono eurų premiją tam, kas „ne vėliau kaip iki 2018 m. vasario 16 d. raštu praneša, jog savanoriškai sutinka perduoti Lietuvos valstybei nuosavybės teise Akto originalą“, profesorius nuo šių pinigų griežtai atsiribojo vos apie juos žurnalistams priminus.
„Ir su valstybės vadovais kalbant išsirutuliojo įdomi labai interpretacija – nežadėjo. Nežadėjo milijono niekada ir niekas. Ypač tai gerai jaučiu aš. Jau buvau suplanavęs komandiruotę į Vokietiją, ir tada ateina pasakymas – asmeniui, kuris suras – gerai, aš surasiu – ir perduos – aš nevogsiu. Jei kas nors vagys, tai tegu. Aš – ne vagis. Aš negaliu perduoti. Reiškia, milijono nebuvo“, – įžvelgė profesorius.
Jo teigimu, dabar svarbios ne pasiūlymo sąlygos, o pirminė idėja. Pastaroji, jo teigimu, buvo arba visiškai absurdiška, arba galbūt net suplanuota.
„Pakalbėkime ne į temą. Jei kas nors turi, štai, daiktą. Pavogtą. Tai, žinote... Na, jei jis jį turi tiesiog. Gali visko ir pažadėti. Visaip gali. Gal čia ne mūsų tema, bet iš kur pasaulyje panašūs pažadai gali kilti? Realūs, nerealūs. Nenoriu būti su tuo siejamas, bet noriu pasakyti, kad nuo pirmos minutės atsiribojau nuo to, nes, sąžiningai tariant, mačiau, kad tai buvo brudna. Arba netikras, arba konkrečiam asmeniui orientuotas“, – verslininkų pažadą vertino L. Mažylis.
Profesorius tikino nieko nekaltinantis vagyste, bet kalbantis, kaip pasaulyje būna.
Spėja, kad yra 6 akto variantai
„Vadovėliuose, visur kur matome tik spausdintinę versiją, o tai tarsi nukreipia tokios ir ieškoti. Vėliau tik pateikiama, kad turėtų būti vokiškas variantas. Taškas. Tuo tašku aš ir nuėjau“, – kaip prasidėjo dokumento paieškos, prisiminė profesorius.
Paklaustas, kiek iš viso originalų gali būti pasirašyta, L. Mažylis patikino kol kas analizavęs jau turimus dokumentus ir visi 3 kol kas, įtariama, rašyti vienu metu, o po to autoriai išsiskirstė.
„Labai rimtai svarstau – dingęs, o gal pavogtas? <...> 1991 m. kažkieno. Galimai jis atsirado „pas kažką ant rankų“. Taip sako kolekcionieriai“, – paklaustas apie mašinraštinį akto variantą, sakė profesorius.
Jo teigimu, gali būti, kad dar vieną egzempliorių kūrėjai padavė pasaugoti Jonui Basanavičiui.
„Iš viso 6, iš kurių gal 2, 3, o gal 4 yra su parašais“, – kiek akto variantų gali būti, spėjo profesorius.
Aktas buvo ir Anglijoje
Kalbėdamas apie rastą dokumentą L. Mažylis tikino, kad jis buvo perlenktas į 4 dalis. Tikėtina, aktą jo autoriai siuntė paštu.
„Pagal vokiškąją versiją, mūsų aktas galėjo pabuvoti už Lamanšo, nes jis buvo atsiradęs anglų žinioje. Ant jo esantys skaičiukai yra anglų archyvų duomenys“, – užtikrino L. Mažylis.
Paklaustas, ar dar vienas aktas gali slypėti Rusijos archyvuose, profesorius aiškino, kad ši versija taip pat yra tikėtina.
„Apie kurią rusiškąją versiją šnekame? Galėjo abu atsirasti Rusijoje, galėjo 1, galėjo nė vienas. Reikia tirti. Aš pasirinkau ten, kur man pasirodė mažiausiai ištirta – vokišką trajektoriją“, – tikino jis.
Kodėl pasisekė būtent jam?
„Šiame dokumente glūdi labai svarbi, skaidri ir paprasta politinė mintis. Per 100 metų jie realizuota mūsų darbais – Lietuva yra. Ko ieškoti? Nėra būtina ieškoti to, kas įkūnyta. Tačiau svarbu ir pats dokumentas“, – į kolegų istorikų reakcijas, kad jo radinys galbūt nėra vertingas, viešai atsakė konferencijos dalyvis.
Profesorius tikino į Vokietiją vykęs nusibraižyti žemėlapio ateities tyrimų trajektorijai. Jis pripažino, kad ambicijų iš karto surasti originalų aktą tikrai nebuvo.
„Mane galbūt gelbėjo ir spaudžiančios aplinkybės, ir riboti resursai, ir vokiška tvarka – 10 bylų per dieną ir ne daugiau. Tai privertė susikoncentruoti, kur galėtų būti dokumentai“, – savo sėkmę aiškino L. Mažylis.
Pykčio A. Bumblauskui nelaiko
Profesoriaus teigimu, gyvename laikais, kai tarpdiscipliniškumas skatinamas, šią idėją palaiko ir jo atstovaujamas universitetas, todėl priekaištai, kad aktą rado politologas, o ne istorikas jam kelią nuostabą.
„Ką vadinti karais? Gal simptomiška veikiau yra, kad lengva pasakyti ir kartoti, kad nežinantys ir nežinomi Kaune dirba. Aš tai adresuoju kai kuriems vilniečiams, kurie gal per mažai žino, kas Lietuvoje vyksta. Yra, kurie bendrauja, ir pas esu tą 100 kilometrų ne kartą įveikęs. Labai pageidaučiau, kad konkurencija tarp visiškai lygiaverčių universitetų (Vilniaus, Kauno ir kitų) būtų sveika, o ne koks karas“, – paklaustas, ar gali būti, kad neigiamoms kai kurių mokslininkų nuostatoms koją kiša ir neakivaizdi kova tarp Vilniaus ir Kauno aukštųjų mokyklų, sakė L. Mažylis.
Jis atkreipė dėmesį, kad neretai skirtingos aukštosios mokyklos ir mokslo sritys sulaukia pernelyg nevienodos paramos. Profesorius taip pat pabrėžė, kad tyrimai neretai trunka labai ilgai, archyvuose užtrunkama, kartais nerandama ir nieko, o ištekliai riboti.
Tačiau jis, panašu, nelaiko pykčio istorikui Alfredui Bumblauskui, suabejojusiam jo atradimo svarba, akto tikroviškumu.
„Aš niekada nesu pasisakęs prieš dėl čia minėto profesoriaus. Nepradėkime skaldyti, dalinti artėdami į šventę“, – kalbą nukreipė jis.
Ko ieškos toliau?
Paklaustas, ko ketina ieškoti toliau, L. Mažylis juokavo, kad neatrastų vertybių dar turime.
„Vytauto kaulai, karūna, Gintaro kambarys“, – šmaikštavo profesorius.
Tiesa, surimtėjęs jis patikino, kad tikrai toliau gilinsis ir į Lietuvos nepriklausomybės istorijos laikotarpį.
„Tikrai neapleisiu šio laikotarpio tyrimų. Jau per daug tai įtraukė, teks dirbti gretose tų kitų, kurie, manau, irgi toliau tyrinės. Manau, čia bus ir konkuravimo, ir visko įdomaus“, – intrigą sėjo profesorius.
