Pasak ministro, Ukrainos apsisprendimas Vilniuje nepasirašyti Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimo Europos politikams atvėrė akis ir parodė tikrąją realybę – Rusija dėl savo tikslų kovoja aršiai ir naudoja toli gražu ne pačius gražiausius metodus.

„Tai parodė realią situaciją, kokia yra geopolitinė padėtis, kokie yra kitų oponuojančių jėgų instrumentai ir įrankiai“, - pasibaigus Lietuvos pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai interviu DELFI sakė L. Linkevičius.

- Lietuvos pirmininkavimą Europos Sąjungos Tarybai užgožė Rytų partnerystė, o šiame kontekste daugiausia kalbėta apie Ukrainą. Tačiau Rytų partnerystę sudaro šešios šalys, iš kurių tik dvi – Gruzija ir Moldova – juda priekin. Jūsų nuomone, ar Rytų partnerystė tikrai turi ateitį?

- Taip, ji turi ateitį. Galbūt emociškai kas nors bandė pasakyti, kad viršūnių susitikimas Vilniuje buvo nesėkmė, bet aš taip tikrai nemanau. Kai vyko Moldovos ir Gruzijos Asociacijos susitarimų su Europos Sąjunga parafavimo procedūra, jų televizijos šitą procesą tiesiogiai transliavo savo piliečiams. Tai buvo tik techninė procedūra, bet Moldovoje ir Gruzijoje tai buvo kaip strateginis lūžis istorijoje. Jiems tai buvo nepaprastai svarbus įvykis. Vien jau dėl to teigti, kad viršūnių susitikimas nesėkmė – negalima.

Jeigu apskritai kalbėtume apie kokybinius Rytų partnerystės pokyčius, tai turime pripažinti, kad net ir Ukraina priartėjo prie Europos. Aš kalbu ne apie vadovybę, kalbu apie pačią Ukrainą, tuos žmones, jų pilietinę poziciją, aktyvumą, kurio po Oranžinės revoliucijos jau beveik dešimtmetį nematėme Ukrainoje. Tai parodė realią situaciją, kokia yra geopolitinė padėtis, kokie yra kitų oponuojančių jėgų instrumentai ir įrankiai.

O ateitis tikrai yra: 2015 m. Rygoje vyks kitas viršūnių susitikimas, jis jau dabar projektuojamas. Dar pridurčiau, kad Į Rytų partnerystės veiklą mums pavyko įtraukti ir kitus segmentus, ne tik politinę viršūnėlę.

Pavyzdžiui, verslo forume susirinko du kartus daugiau verslo organizacijų atstovų: vietoje 300 sulaukėme 600. Pagaliau akredituotų žurnalistų buvo daugiau nei tūkstantis. Tai rodo didelį interesą, pasaulinėje spaudoje galėjome matyti labai daug komentarų. Sunku net būtų prisiminti, kiek pasaulinių agentūrų ir televizijų domėjosi šiais įvykiais. Ažiotažas buvo didelis.

Kiek visa tai tęsis, negaliu pasakyti, sakyčiau neteisybę, jei teigčiau, kad Rytų partnerystės laukia didžiulė sėkmė. Sėkmė neateina savaime, reikia dirbti, skirti dėmesio, turi būti išmoktos tam tikros pamokos, nes mes akivaizdžiai neįvertinome kitų šalių, kurios nenori šio proceso sėkmės, nenori pripažinti mūsų partnerių pasirinkimo. Ir ne tik kad nenori pripažinti, bet ir visais būdais bei ne visiškai korektiškais metodais stengiasi trukdyti. Iš to reikia pasimokyti.

- Kaip jūs įsivaizduojate tą pamokų išmokimą? Juk mes, Lietuva, žinojome, kad tokių instrumentų gali būti imamasi.

- Mes žinojome, drąsiai teigiu. Bet jeigu kalbėtume, ar mes teisingai viską padarėme, ar sugebėjome atkreipti dėmesį į pagrindinius dalykus, ar atlikome savo darbus kaip Europos Sąjungos Tarybai pirmininkaujanti šalis, tai, manau, kad taip – tikrai padarėme.

Palyginimui, prieš kokius pusę metų diskusijose apie Rytų partnerystę aktyviau pasisakydavo gal dvi-trys šalys, na, gal keturios. Visi kiti klausydavosi. Nesakau, kad tai buvo visiškai neutrali pozicija, bet ji nebuvo aktyvi. Po pusmečio mes matome, kad tai visuotinis reikalas.

Ir kaip ne kartą esu sakęs, jeigu prisimintume prieš dešimtmetį įvykusią Irako krizę, kuri suskaldė Europos valstybes, kai visi buvo pasidalinę, susipykę, kai buvo didelių strateginių vertinimų skirtumų, tai Ukrainos atvejis suvienijo Europos šalis.

- Apskritai kalbant, ar Europos politikams buvo naujiena tie instrumentai, kurie buvo taikyti Ukrainos iš Rusijos? Ar jie nustebo?

- Sunku pasakyti, ar buvo visiška naujiena, nes tokie dalykai buvo taikomi ir anksčiau. Priminčiau gruzinų mineralinį vandenį ar moldavų vyną. Po to, kai buvo prieita prie Ukrainos šokolado ir Lietuvos sūrio, tai daug kam atvėrė akis, nes tai jau nebuvo vienetinis epizodiškas metodas, jau matėsi, kad tai sisteminės politikos įrankis.

Šiaip Europos Sąjungos šalių nuotaikas labai atspindi Europos Parlamentas. Žinoma, Europos Parlamentas nėra vykdomoji valdžia ir jų pozicija ne visuomet atsispindi politikoje, kurią vykdo Europos Komisija, bet diskusija apie priemones, taikytas prieš Lietuvą, parodė, kad galime būti vieningi. Ir kai esame vieningi, kita pusė irgi į tai žiūri rimtai.

Jeigu anksčiau pavieniai ėjimai mažų šalių atžvilgiu pasiteisindavo, tai dabar situacija kitokia. Anksčiau ne tai kad niekas nekreipdavo dėmesio, bet tiesiog tas dėmesys nebuvo tiek svarbus, kad ką pakeistų. Todėl tie metodai pasiteisindavo. Bet buvo pamatyta, kad tai gali iššaukti vieningą reakciją.

Kai prie sienos be jokių paaiškinimų buvo stabdomi mūsų lengvieji automobiliai, man ne kartą teko bendrauti su Europos Komisijos komisarais. Dabar jau yra sistema, kuri veikia be jokių ypatingų paraginimų. Jeigu kažkas tokio atsitiktų vėl, aš net neabejoju, kad iškart būtų įjungtas mechanizmas, toks, koks turi veikti.

Reikalai pasistūmėjo į realizmo pusę. Nesakau, kad Europos pozicija tapo kietesnė ar griežtesnė (nors ir apie tai reikia kalbėti), bet prielaidos, kad ta pozicija keistųsi, jau yra. Ir tai atsirado ne be mūsų dalyvavimo, ne be mūsų indėlio.

Mūsų vaidmuo buvo labai svarbus ir kaip pirmininkaujančios šalie, ir kaip vienos iš šalių, kurių interesai buvo tiesiogiai pažeisti.

- Tačiau ne visų Lietuvos įmonių pieno produkcija laisvai keliauja į Rusiją.

- Ne, bet Lietuvos pieno gamintojai pradėjo ieškoti kitų rinkų, kaip mes ir prognozavome. Nes rinka toks dalykas: yra pasiūla, paklausa, rizikos faktoriai. Jeigu rizika viršija leistinas normas, tai tiekėjai ir gamintojai ieško kitų rinkų, kas praktiškai ir įvyko.

- Tačiau Rusijoje pelno marža didelė.

- Taip, bet įvertinkime priežastis, kodėl ta marža tokia didelė buvo. Yra lengvesnis verslas, ne visiškai skaidrus, bet skaidresnis yra patikimesnis – iš to irgi tam tikros pamokos. Nenoriu daryti jokių paralelių, bet prisiminkime blokadas 1990 m. pradžioje, kai buvo tuščios gatvės, nebuvo benzino, pramonei buvo suduoti didžiuliai smūgiai, reikėjo persiorientuoti.

Tai buvo tam tikrais stimulas ieškoti rinkų ir perorientuoti mūsų ūkį. Tai nereiškia, kad tai įvyko per savaitę, bet tai buvo stimulas. Aš manyčiau, kad politikai Rusijoje turėtų pripažinti, kad Rusija šioje vietoje neišlošė, nes pralošė Rusijos vartotojas, kuris buvo pamėgęs lietuviškus gaminius, nes jie yra aukštos kokybės ir visi tai puikiai žino tarptautiniu mastu.

- Kokia situacija su Gruzijos mineraliniu vandeniu ir Moldovos vynu?

- Su Moldovos vynu reikalai šiek tiek pagerėję yra, kiek žinau. Su Gruzijos mineraliniu vandeniu irgi šiek tiek pasikeitę, bet čia iki kito karto, kadangi tie metodai nuolat naudojami. Jeigu sekėte situaciją, dabar yra problemų su tam tikrais Estijos produktais, kurie šiek tiek neatitinka „kokybės reikalavimų“. Jei pamenate, anksčiau buvo problemų su Olandijos gėlėmis.

Kai klausiate, ar tai nauja ir netikėta, Lietuvai – tikrai ne nauja. Tas pats stilius, kai staiga „sugedo“ „Draugystės“ naftotiekis ir po šiai dienai nepavyksta jo „suremontuoti“.

Kadangi iki šiol būdavo taikomi pavieniai ir mažiau matomi metodai, jie Europoje nepritraukė tiek dėmesio. Dabar situacija yra pasikeitusi. Nesakau, kad radikaliai, bet manau, kad mes prisidėjome prie to, kad atvertume akis.

- Kokios bus praktinės Gruzijai ir Moldovai dėl Asociacijos sutarties parafavimo? Ar jų iš viso bus?

- Iš karto ypatingai niekas nepasikeis, bet mes kalbame apie sudėtingą procesą. Dabar, kai susitarimai jau parafuoti, vyks parengiamasis darbas su Europos Komisijos ekspertais, verčiami dokumentai. Žodžiu, iki pasirašymo laukia ilgas, kruopštus darbas. Bet mes realiai tikimės, kad iki rudens tas procesas baigtųsi ir abi šalys galėtų pasirašyti.

Jeigu pasirašys, esame sutarę, kad po ratifikavimo Europos Parlamente ir tų šalių nacionaliniuose parlamentuose (nelaukiant visų Europos Sąjungos šalių parlamentų ratifikavimo) susitarimas bus pradėtas įgyvendinti.

Kitaip tariant, atsivers laisva rinka. Nelabai sudėtinga paskaičiuoti, kiek naudos yra, kai tokioms šalims atsiveria pusės milijardo gyventojų rinka. Ir tikrai ne pačių neturtingiausių šalių: jos pasauliniu mastu kuria bendrą vidaus produktą, jų bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui yra didžiausias. Taigi ekonominiai ryšiai, laisva prekyba turėtų labai stimuliuoti ekonomiką.

- Tačiau verslas paprastai sako, kad patekti į Europos rinką su savo produkcija, nepaisant to, kokia gera ji būtų, yra labai sudėtinga, nes Europos šalių rinka yra perpildyta ir padalinta tarp egzistuojančių veikėjų?

- Mums buvo lygiai tas pats, bet mes iš to turėjome naudos. Galų gale, paimkime tą pačią Ukrainą, kuriai vis dar galioja Europos vadovų pasiūlymai. Ukraina tą žino, jos vadovai žino, tik stebina tų vadovų komentarai – išgalvoti ir tokie neteisingi.

- Ką konkrečiai turite mintyse?

- Pavyzdžiui, populistinius teiginius, kad jiems reikės įteisinti gėjų santuokas. Iš tribūnos esu girdėjęs kalbant premjerą per mitingą. Išgalvoti ir kai kurie skaičiai, kalbant apie ekonominius dalykus, jie niekuo nepateisinami.

Ukraina yra didžiulė šalis su 46 milijonais gyventojų. Jeigu atsiveria rinka, tai vien dėl laisvosios prekybos su Europa per kokį dešimtmetį Ukrainos bendrasis vidaus produktas išaugtų apie 6 proc. Panašiai tiek pat išaugtų vidutinis atlyginimas, nes padidėtų prekybos apyvarta ir pinigų srautai ekonomiką.

Bet, žinoma, kalbu apie dešimtmetį. O jeigu kalbėtume apie metų laikotarpį, vien dėl prekybinių tarifų, kurie yra dabar, prarandama 0,5 mlrd. eurų.

Svarbu ir klausimai, kuriuos kelia Europos Sąjunga bei tarptautinės finansinės institucijos, kurios tebežada paramą Ukrainai. Ukraina turi įsipareigoti modernizuoti ūkį, ekonomiką. Jeigu to neatsitiks, kokį kelią Ukraina bepasirinktų, ji atsidurs tikrai didžiulės krizės akivaizdoje. Tai jau dabar akivaizdu. Jeigu pasirinks modernizacijos kelią, jų produkcija bus labiau konkrencinga.

Kad patektum į Europos rinką, reikia, kad produkcija būtų konkurencinga kainos ir kaštų požiūriu. Tą galima pasiekti dėl pigesnės darbo jėgos, bet svarbu ir kokybė. Turime įvertinti visus šiuos faktorius ilguoju laikotarpiu, nes po mėnesio, dviejų, trijų efekto nebus. T

Tai dabar pasirinkimas labai paprastas: arba europinis kelias į modernizaciją, konkurencingumo didinimas ir finansinių srautų nukreipimas ne pravalgymui, o ekonomikos skatinimui, arba kitas kelias – likti toje sistemoje, kuri yra dabar. Tas kelias kol kas laimėjo. Bent jau Ukrainos vadovybės požiūriu.

- Kiek sąsajų su realybe turėjo Rusijos teiginiai, kad Ukrainai pasirašius Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimą su Europos Sąjunga, Rusijos rinką užplūstų pigios prekės iš Europos?

- Šie teiginiai neturi jokio pagrindo, kadangi tai nesusiję dalykai. Yra prekybiniai susitarimai, kurie reguliuoja tokius dalykus ir taip supaprastintai neatsitiktų. Tai yra populistiniai pamąstymai ir to nebūtų.

Atkreipčiau dėmesį, kad buvo kalbama ir dėl sutarties pasirašymo su Europa patiriamus nuostolius, kuriuos reikia kompensuoti Ukrainai, bet iš tikrųjų tie nuostoliai patiriami ne dėl sutarties, o dėl to, kad trečioji šalis (Rusija – DELFI) dirbtinu būdu įveda ribojimo priemones, ekonomines sankcijas. Apie tai, kad Rusija įvestų ribojimo priemones, kurias jie vadina gynybinėmis, buvo kalbama net viešai.

Ukrainos pramonė yra stipriai integruota su Rusija. Jeigu neklystu, apie 60 proc. yra pramonės įmonių gamybos yra susieta su Rusija. Bet juk niekas neįpareigoja nutraukti tų saitų pasirašant Asociacijos sutartį, juo labiau, kad tai net nėra narystė Europos Sąjungoje, o tik Asociacijos sutartis.

Bet emociškai tai veikia: pradedant nuo gėjų santuokų, kurios neva taptų privalomos, baigiant milijoniniais bedarbių pulkais, kurie atsiras dėl sutarties su Europos Sąjunga. Tokiu būdu bandoma nuteikti Ukrainos piliečius prieš Europos Sąjungą, bet tai ne visuomet sekasi, kaip matėme.

- Ukraina išryškino geopolitinės aplinkos suaštrėjimą, nes Rusija buvo pasirengusi aršiai kovai. Neseniai viešumoje pasklido žinia apie artimojo nuotolio raketų „Iskander-M“ dislokavimą Kaliningrado srityje – prie Lietuvos sienos. Jūsų nuomone, ką tai reiškia?

- Įtampos kurstymas tikrai nepadidina tarpusavio pasitikėjimo, tai faktas. O raketų statymas prie sienų irgi nesukuria papildomo pasitikėjimo. Dar pridurčiau, kad tai yra lėšų švaistymas. Jeigu Rusija neturi, kur leisti pinigų, o tik tokiems dalykams, tai jų sprendimas, bet tai lėšų švaistymas.

Mes esame pakankamai saugioje aplinkoje, priklausome strategiškai stipriausiam pasaulyje saugumo Aljansui ir neturime jokio pagrindo baimėms. Tokie dalykai tikrai negali pakeisti strateginės situacijos. Bet tai nepriduoda tarpusavio pasitikėjimo, tarpusavio santykiuose neduoda aiškumo, užtikrintumo. Tai tik toks yra šio reikalo efektas. Ir jis kartu atspindi bendrą situaciją.

Jeigu laisvoje diskusijoje ir laisvoje argumentų rinkoje nesugebama laimėti, tai naudojamos kitokios priemonės. Ir tos kitokios priemonės kartais atrodo nelabai tinkamos, bet jos naudojamos. Grįžtu prie to, kad reikia išmokti pamokas ir kad Europos vieningumas yra labai svarbu. Jeigu Europa vieninga, jos pozicija aiški ir konsoliduota, tai labai sunku tam pasipriešinti. Jeigu Europa nevieninga, pozicija susiskaldžiusi, jeigu nacionaliniai interesai veda į priešingas puses, tai bendra pozicija yra silpna.