Rusijos amunicijos sandėlių, vadaviečių ir logistinių mazgų naikinimas gali kaustyti rusų pajėgas, pakirsti jų moralę, gebėjimą priešintis, o svarbiausia – atima iš priešininko mobilumo ir ugnies galios galimybes, tačiau nepakerta valios kariauti akis prieš akį.
Vis dėlto ukrainiečiai įrodė, kad gali kariauti nekonvenciniai metodais: rusų logistikos vilkstinės, įtvirtintos pajėgos gali būti naikinamos iš didelio ar vidutinio atstumo – tiek artilerija, tiek tais pačiais bepiločiais orlaiviais. Rusams kritiniame fronto taške nebeturint svarbių radarų ar elektroninės kovos priemonių, senokai matyti „Bayraktar“ vaizdo įrašai, kuriuose fiksuojami smūgiai rusų pajėgoms, vėl gali tapti kasdienybe.
Bet ne tai svarbiausia – sukaustyti priešo pajėgas taip, kad jis lauktų neišvengiamo puolimo, gali būti tik klaidinantis manevras. Izraelis tai įrodė Jom Kipuro kare 1973-ųjų spalį. Iš pradžių patyrę pralaimėjimų ir surengę nesėkmingas kontratakas prieš egiptiečius, kurie, persikėlę per Nilą, atmušė izraeliečius, pastarieji sugebėjo atsitiesti.
Kaip ir anuomet, taip ir dabar kritinėmis priemonėmis lieka ne tik valia priešintis, galimybės, t.y. jėgos tai daryti, bet ir žvalgybinė informacija. 1973-ųjų spalį Izraelis sulaukė panašios paramos iš JAV, kaip dabar sulaukia ir Ukraina.
Anuomet didžiausias dėmesys nukrypo į JAV operaciją „Nickel Grass“, kai amerikiečiai, nerimaudami dėl Izraelio galimo pralaimėjimo, ėmė tiekti dešimtis orlaivių, šimtus tankų, artilerijos pabūklų, šaudmenų, amunicijos – t.y. viso to, ko reikėjo Izraeliui ir ko dabar reikia Ukrainai.
Tačiau dar svarbesnė tapo amerikiečių žvalgybinė informacija – nuotraukos, parodžiusios plyšį tarp Egipto 2-osios ir 3-osios armijų. Pasinaudoję šia informacija izraeliečiai surengė kruopščiai paruoštą, tačiau kartu drąsų, įžūlų, netikėtą ir labai rizikingą kontrpuolimą, kurio metu Izraelio tankai panaudojo pačių egiptiečių prieš tai pastatytus pontoninius tiltus.
