Rusija gali ir pati, be Kinijos pagalbos užimti pagrindinius Ukrainos miestus, tam pakanka karinių pajėgumų. Taip arogantiškai, bet kartu ir akivaizdžiai piktai reagavo Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas į pasirodžiusius pranešimus JAV žiniasklaidoje, kad Rusija jau prašė Kinijos karinės ir ekonominės pagalbos savo sukeltam karui Ukrainoje.
Susierzinimo neslėpė ir Pekinas: Kinijos Užsienio reikalų ministerijos atstovas spaudai Zhao Lijianas, tiesiogiai nepaminėdamas JAV žiniasklaidos pranešimų apie Rusijos prašymą padėti, sakė: „JAV skleidžia dezinformaciją, nukreiptą prieš Kiniją Ukrainos klausimu, turėdamos piktų kėslų.“
Dar atviros agresijos pradžioje Kinijos užsienio reikalų ministerija patikino, kad Pekinas tikrai nesiųs ginklų Rusijai, mat pastaroji esą yra „galinga valstybė, kuriai nereikia Kinijos ar kitų šalių ginklų“. Tačiau praėjus kelioms savaitėms nuo karo pradžios klausimas tapo dar aktualesnis.
Tokiu būdu tradicinė, dar prieš šį karą naudota JAV taktika pasidalinti su šalies žiniasklaida jautriais, nors ir nebūtinai slaptais duomenimis apie numanomus Rusijos ketinimus, ir taip sugriauti Kremliaus planus, regis, vėl davė vaisių: dabar tik ir kalbama apie Pekino pagalbą Maskvai. Ko konkrečiai paprašė Kremlius, ką atsakė, ką, galimai, pasiūlė ir ko mainais pareikalavo Pekinas?
Jautrumas dėl gėdingų spekuliacijų
Tai, kad tariamas Rusijos prašymas yra melagiena, Kremlius šiomis dienomis išsijuosęs tvirtina bet kam, kas tik linkęs klausytis – dėl prieš invaziją skleisto melo, kad Rusija tikrai neketina veržtis į Ukrainą apsimelavusios Maskvos klausytis linkusiųjų yra vis mažiau.
Be to, Rusijos padidintą jautrumą šiuo klausimu rodo Valerijaus Kudinovo atleidimas – šis už šalies civilinės aviacijos skraidymo palaikymą atsakingas „Rosaviatsia“ atstovas buvo kaip mat atleistas, kai tik leptelėjo, jog Kinija atsisakė tiekti Rusijai orlaivių dalis.
Atrodytų, kad vien tokios spekuliacijos Rusijai yra gėdingos: kai save pasaulio galybe vadinanti, vieną galingiausių kariuomenių besiskelbianti turinti šalis per kelias savaites ne tik demonstruoja apgailėtiną pasirodymą mūšių laukuose, bet ir prispausta sankcijų braška per siūles, pati, galimai, prašo pagalbos iš vienintelės tikros sąjungininkės, tai gali būti vertinama, kaip signalas.
Pirmiausiai Vakarams, iš kurių ši žinutė ir išėjo: tiek leidinys „The New York Times“, tiek „Financial Times“, remdamiesi JAV pareigūnais pranešė, kad Rusija prašė Kinijos karinės ir ekonominės pagalbos savo karui Ukrainoje. Be to, iš pradžių šia informacija amerikiečiai skubiai pasidalijo su sąjungininkais.
Pasak pranešimų, pareigūnai nepaaiškino, ko tiksliai prašė Rusija ir ar Kinija sureagavo į jos prašymus. Kinijos ambasados Vašingtone atstovas spaudai, paklaustas apie tai, atsakė: „Niekada apie tai negirdėjau.“ Panašaus atsakymo sulaukta ir iš Kinijos ambasados Maskvoje. Tai nepadėjo.
Nacionalinio saugumo patarėjas Jake'as Sullivanas šliūkštelėjo žibalo į ugnį ir, užbėgdamas už akių tariamai Kinijos pagalbai rusams – ar toks pasiūlymas būtų buvęs realus, ar ne, pabrėžė, kad Baltieji rūmai „atidžiai stebi“, ar Kinija teikia materialinę ar ekonominę paramą Rusijai, kad padėtų jai išvengti sankcijų poveikio.
„Mes tiesiogiai, asmeniškai Pekinui pranešame, kad už didelio masto sankcijų apeidinėjimo pastangas tikrai bus pasekmių“, – įspėjo J. Sullivanas. Kol kas Pekinas formaliai į konfliktą nesikišo ir netapo tokiu Kremliaus išnaudojamu pastumdėliu, kaip Aliaksandras Lukašenka ir jo režimas. Tačiau nedviprasmiški kaltinimai JAV ir NATO dėl karo Ukrainoje bent jau rodo Kinijos pritarimą Rusijos karinei agresijai, net jei tuo pat metu ir raginama „konfliktą spręsti taikiomis priemonėmis“.
Rusams trūksta kiniškų kopijų
Vis dėlto Rusija, regis, nenusiteikusi taikiai baigti konfliktą, nes tai Kremliui reikštų pralaimėjimą: be aiškios priežasties sukėlusi karą Rusija kol kas nepasiekė savo įvardytų tikslų – tariamos Ukrainos „denacifikacijos ir demilitarizacijos“. Net jei Rusija nuo dalies iškeltų tikslų jau pradeda atsitraukti – esą Ukrainos valdžios kapituliacija net nėra reikalavimas, Rusijos tankai, šarvuočiai, per 150 tūkst. karių vis dar yra Ukrainoje, dalis valstybės okupuota ir priešinasi okupacinėms pajėgoms tiek karinėmis, tiek pilietinio pasipriešinimo priemonėmis, pavyzdžiui, Melitopolyje.
O tuo metu siaubingi Rusijos nuostoliai – per tūkstantis sunaikintos sunkiosios technikos, dešimtys numuštų orlaivių, tūkstančiai žuvusių karių, iš jų – patyrę kariškiai ir netgi keli generolai, tėra problemų ledkalnio viršūnė. Nepavykus žaibiškai kampanijai ir norint tęsti puolimą Rusijai reikia ne tik persigrupuoti, sutelkti rezervus, kurių turi gerokai daugiau už Ukrainą, bet ir priversti visą savo karinę mašiną judėti į priekį, sulaužyti ukrainiečių pasipriešinimą.
Tam neužtenka vien tik tų pačių atakų šarvuotųjų kolonų pleištais, padažnėjusiais, bet vis dar neefektyviais antskrydžiais bei artilerijos apšaudymais kuriamos teroro kampanijos – pasalose toliau naikinama Rusijos kariuomenė ima trūkti degalų, transporto, maisto, išmaniosios ginkluotės.
Būtent toks pirkinių sąrašėlis dabar viešai aptarinėjamas viešojoje erdvėje, juo labiau, kad dar karo pradžioje Kinijos gynybos atašė keliose valstybėse reiškė nusistebėjimą Rusijos nesugebėjimu užtikrinti savo logistikos linijų, žvalgybinių ir kovinių bepiločių orlaivių trūkumu.
Tai, kad Rusija dar turi sparnuotųjų raketų, beveik neabejojama, tačiau dalis ginkluotės yra abejotinos kokybės dėl netvarkos ir netinkamų laikymo sąlygų sandėliuose, o dalis tinkamų naudoti yra palikta strateginiam rezervui – jeigu šis karas su Ukraina išplistų ir tektų kariauti prieš technologiškai pranašesnį priešininką, Rusija negali visko išnaudoti Ukrainoje. Kita vertus, dideli nuostoliai kare Rusiją, regis, jau kurį laiką verčia imtis desperatiškų priemonių – dar kovo 5-ąją tarp Voronežo ir Belgorodo užfiksuota ant traukinio platformų gabenamų transporto priemonių vilkstinė.
Jei iki karo tokie vaizdai buvo įprasti – traukiniais prie Ukrainos iš tolimiausių Rusijos kampelių buvo tempiama įvairiausia karinė technika, tai šį kartą nustebinti turėjo faktas, kad didžiąją dalį transporto priemonių sudarė ne karinės, o civilinės – autobusai, sunkvežimiai, savivarčiai. Vėliau dalis šios technikos pasirodė ir Ukrainoje, kur civiliniais automobiliais tenka naudotis rusų kariams.
Tad benzinvežių, karinių sunkvežimių ir panašių transporto priemonių parama iš Kinijos, tikėtina, Rusijai praverstų. Dėl tamprių abiejų valstybių ryšių bei fakto, kad Kremlius dešimtmečius tiekė ginkluotę ir techniką Kinijai, kuri vėliau visa tai gamino pagal licenciją arba tiesiog kopijavo, dalis tokios pagalbos būtų įmanoma.
Ir iš pirmo žvilgsnio Rusija galėtų pasinaudoti tokiomis kopijomis – rusiškos sparnuotosios raketos Ch-55 kiniška versija – raketa CJ-20, nuo amerikiečių „Paveway“ nukopijuotomis išmaniosiomis, lazeriu nutaikomomis bombomis LT-2, antiradarinėmis YJ-91 (kare prieš Ukrainos radarus gausiai, nors ir ne visai sėkmingai naudotos Ch-31 klonas), o taip pat savižudžiais dronais.
Tačiau tam esama ir nemažai kliūčių: vien tai, kad kiniška ginkluotė yra rusiškosios klonai, nereiškia, kad ji gali būti naudojama Rusijoje be papildomų integracinių bei mokymo veiksmų.
Pavyzdžiui, kiniška išmanioji bomba arba raketa gali veikti visai su kita ugnies valdymo sistema, nei įprasta rusų orlaiviams – pritaikymas ir mokymasis efektyviai naudoti naujas technologijas trunka savaites, kartais mėnesius – tiek laiko Rusija gali neturėti.
Kitaip, nei Kinija, kuri sėkmingai kopijavo vakarietišką ginkluotę, techniką, iš tikrųjų – visą karinę pramonę, jos efektyviausius procesus ir sprendimus, Rusija per pastaruosius dešimtmečius taip ir nesugebėjo užtikrinti sklandžių gamybos linijų, kuriose galėtų būti masiškai gaminamos kad ir išmaniosios bombos – tokių kare prieš Ukrainą Rusija beveik nenaudoja.
Tai rodo ir apgailėtinas Rusijos aviacijos taiklumas – ištisi Ukrainos miestų kvartalai sugriauti, nė nepataikius į karinius objektus.
„Padėti negalima apleisti“ – kur kinai dės kablelį?
Be to, Kinija turi akivaizdžių dilemų: ji gali būti tiek suinteresuota, tiek atbaidyta tiekti ginklus Rusijai: noras pirmą kartą realiomis kovos veiksmų sąlygomis išbandyti kiniškus ginklus ar techniką, nei jei ją rusų kariams per stebuklą pavyktų įsisavinti ypač greitai, gali būti atvėsintas tiek JAV sankcijų, tie strateginio rezervo netekimu.
Bet kuris didelio masto šiuolaikinis konfliktas yra žmogiškuosius, finansinius, karinius ir gamybinius išteklius ryjantis procesas: pakeisti žmones lengviau, nei sudėtingas technologijas, o neturėti rezervų Kinijai, kuri, galimai, planuoja „karinį Taivano susigražinimo scenarijų“ būtų sunkiai tikėtina.
Dar daugiau, skelbiama, kad tarp Rusijos paprašytos pagalbos buvo ir, regis, su ginklais nieko bendro neturinčios priemonės – sausi maisto daviniai. Tai tik dar kartą patvirtina apgailėtiną Rusijos logistinės grandinės darbą – ukrainiečiai jau karo pradžioje, užgrobę rusų paliktą techniką rado joje Rusijos kariams išduotus maisto davinius: ir taip maistinėmis ar skonio savybėmis negarsėjantys maisto daviniai turėjo kitą priežastį pasišlykštėti – jų galiojimo laikas buvo pasibaigęs 2015 m.
Kita vertus, kinai turi ir kitų dilemų. Rusija pastarosiomis dienomis demonstruoja, kad jei ir taip išgalvota „denacifikacijos“ kampanija nelabai pavyko – taikūs Ukrainos gyventojai rusų karius pačius vadina fašistais, tai demilitarizacijos kampanija vyksta visa jėga.
Net jei tokia demilitarizacija yra neišvengiama ir pačiai Rusijai, turint omeny rusų nuostolius, sistemiškas taikymasis į Ukrainos pramoninę infrastruktūrą – oro uostų, gamyklų bombardavimai negali neatkreipti ir Kinijos dėmesio. Ypač viena gamykla, kurią pirmadienį subombardavo Rusija – „Antonov“ lėktuvų gamintojo bazė Sviatošyne netoli Kyjivo. Būtent čia Kinija tikėjosi užbaigti antrąjį milžinišką transporto orlaivį AN-225. Pirmasis buvo sunaikintas Rusijos desantininkams užėmus „Antonov“ priklausantį Hostomelio oro uostą. Kinijai tokio dydžio transporto lėktuvai gali būti reikalingi ypač didelių krovinių, pavyzdžiui, erdvėlaivių ar raketų gabenimui.
Tad Rusijos kampanija pridaryti kuo daugiau žalos Ukrainai gali ne visai sutapti su Pekino interesais Ukrainoje. Dar daugiau, vienas įtakingiausių Kinijos politinė minties formuotojų, Viešosios politikos tyrimų centro prie Valstybės tarybos patarėjo biuro vicepirmininkas ir Šanchajaus viešosios politikos tyrimų asociacijos vadovas Hu Wei savo straipsnyje kinų kalba (ir jo santraukoje angliškai) įvertino kuo gali baigtis Rusijos karas Ukrainoje ir kokių pasekmių gali sulaukti Kinija.
Anot šio įtakingo eksperto, karas gali baigtis eskalacija už Ukrainos ribų, V. Putino pralaimėjimu, JAV įtakos bei karinės galios augimu bei lyderystės susigrąžinimu susivienijusiame, sustiprėjusiame Vakarų pasaulyje, naujos, pasaulinės „Geležinės uždangos“ atsiradimu, kas neišvengiamai atsilieps ir Pekino interesams Azijoje.
Pasak Hu Wei, pasirinkusi šiuo metu izoliuotą ir silpstančią, bet vis dar reikšmingą sąjungininkę – Rusija, Kinija rizikuoja tokia pat izoliacija ir konfrontacija su Vakarais – net jei Pekinas tą ir planavo, Rusijos karas Ukrainoje sujaukė kortas, mat viskas vyksta pernelyg greitai ir per anksti.
Anot Hu Wei, Kinijai dabar liko savaitė ar dvi apsispręsti, ką pasirinkti – Rusiją ar Vakarus. Net pasirinkus Rusiją ir iškėlus sąlygas bei Kremliui pateikus savo kainą Kinija negali būti tikra, kad nesyk melavusi prigauta Rusija laikysis ar iš viso bus pajėgi laikytis įsipareigojimų.
Iš pačios Rusijos bėgantis šalies elitas ir netgi vidurinioji klasė bei aklas, kone fanatiškas nesėkmių kare neigimas Pekinui turėtų kelti didesnį nerimą, nei tai, kad konflikto vektorius su Vakarais tebėra užprogramuotas. Todėl Hu Wei patarimas paprastas: kol kas Kinijai verčia pasirinkti Vakarus bei sustiprinti savo įtaką, nes Kinija esą yra vienintelė šalis, kuri gali priversti Putiną pabaigti šį karą. O tokio tarpininkavimo dėl taikos paslaugos Pekinui, suprantama, irgi būtų naudingos.
