„Pamenu, vienas vyskupas gal prieš šimtmetį, sunkiai sirgdamas ir kentėdamas skausmus, prašė: „Pasakykit kunigams, kad jie nekalbėtų apie kančią, nes apie ją nieko nežino“. Tai norėčiau perfrazuoti dažnai kalbantiems apie Dievo meilę”, – sakė Rimšės Švč. Trejybės bažnyčios kunigas.
- Lietuvoje daugėja žmonių, kuriems bažnyčia – tiesiog dvasinių paslaugų tiekėja: santuokų, krikšto, Ligonių sakramento. Ar jums yra tekę su tuokiu požiūriu susidurti?
- Su tokiu požiūriu susiduria kiekvienas kunigas. Juk dauguma žmonių užaugę netikinčiose šeimose, kur tikėjimas asocijuojasi su tradicijomis, jausmais, apeigomis.
Esu klausęs mokinių mokykloje, su kuo jums siejasi tikėjimas: su apeigomis ar su morale? Visi atsakė, kad su apeigomis... Kadangi visur akcentuojamos žmogaus teisės, tai nenuostabu, kad atėjęs į bažnyčią žmogus iš karto pradeda reikalauti, o negavęs, ko nori, mokyti kunigą, kaip tas turėtų elgtis.
- Kas, Jūsų supratimu, yra Katalikų bažnyčia?
- Paprastai sakant, žmonių, tikinčių, kad Jėzus yra žmonių išganytojas, ir esančių vienybėje su popiežiumi, bendruomenė. Kam reikia tikslesnio apibrėžimo, tai galima susirasti Katalikų katekizme.
- Ar jūs asmeniškai esate atsisakęs sutuokti žmones arba nelaidojote, kaip žmonės sako, su bažnyčia, nes mirusysis nėjo į bažnyčią, prieš mirtį nesusitaikė su Dievu?
- Taip, esu taip pasielgęs. Tikrai esu įsitikinęs, kad nereikia „prievartauti“ velionių, reikia gerbti jų valią ir Bažnyčios tvarką. Klausti mirusiojo artimųjų apie mirusiojo tikėjimą dažnai yra beviltiška, nes atsakymai: „tikėjo, bet į bažnyčią nėjo“ arba „per Velykas buvo“, neįtikina. Taigi meluoja.
Mieste spręsti sunku, kaime, kur kiekvienas žmogus – kaip ant delno – yra lengviau. Vienas kunigas pasakojo, kad paklausė moteriškės apie jos velionio tėvo santykį su Bažnyčia, ta atsakė, kad buvo krikštytas. Kunigas atsakė, kad ir Stalinas buvo krikštytas, moteriškė labai pasipiktino dėl tokio sulyginimo. Taigi tokie „dvasingi“ pokalbiai nėra retenybė.
Kryžių kapinėse daugiau nei sekmadienio Mišiose žmonių, sakyti, kad ne vienas iš tų, palaidotų bažnytinėmis apeigomis, yra pragare, beviltiška, nes, žmonių įsitikinimu, jei kunigas pasivažinėjo su velioniu į kapines, tai žmogus jau anapus laimingas.
Vienas kunigas pasakojo, kad pasakęs, jog nelaidos, pasiūlė atlaikyti Mišias, tai gavo atsakymą, kad, jei nelaidoji, tai ... tavo Mišios reikalingos. Komentarų, manau, nereikia.
Dėl sutuoktinių, tai reikia juos ruošti, supažindinti su Bažnyčios mokslu, kiek įmanoma: nuo Dievo iki sakramentų, nuo kontraceptinių priemonių iki Bažnyčios išlaikymo, bet kiek kunigų tą nuoširdžiai daro?
Kai pakalbu su žmonėmis, kurie nori paduoti prašymą bažnytiniam tribunolui dėl santuokos anuliavimo, tai plaukai šiaušiasi, viskas apsiriboja popieriais: krikšto pažyma, pažyma iš kursų, laisvo būvio pažyma ir viskas. Kunigas su jaunavedžiais net nebendrauja. Popierinė krikščionybė.
Aš iš karto pasakau, kad reiks ruoštis ir dalyvauti kas sekmadienį Mišiose, jei ne, tai nurodau „populiarų“ kunigą, kuris „susitvarko“ labai greit. Reikės tą nuodėmę (apie žuvingų vietų Bažnyčioje išdavimą) išpažinti, nes vis praleisdavau. Rasti jaunavedžius, kurie reikalautų iš kunigo juos ruošti, manau, nerealu, nebent kokia viena pora iš 10000.
- Tik atrodo ar iš tiesų Dievo baimę pakeitė kitas kraštutinumas, kai žmogui nieko nebėra švento? Kokie čia galimi pavojai?
Kad šiais laikais Dievo baimė beveik išnykus, nesunku įsitikinti. Dažnai su neapgalvotomis kalbomis apie Dievo meilę ateina praktinis ateizmas, tai baisu.
- Netikintys teigia, jog krikščionybė - labai patogi religija. Gali kiek nori nusidėti: išpažinsi savo nuodėmes ir vėl galėsi daryti tą patį. Arba gali visą gyvenimą nevaržyti savęs, prieš mirtį susiimti, nes Tėvas, kaip sūnų paklydėlį vis viena priims ir viską atleis.
- Ne viskas taip paprasta, einant išpažinties reikia gailėtis, pasiryžti taisytis, atitaisyti tą blogį, kurį esi padaręs, o atgailos atidėjimas iki mirčiai yra, jei neklystu, viena iš nuodėmių prieš Šventąją Dvasią, taigi neatleidžiama, jei žmogus joje miršta. Žodžiu, lošti kvailį su Dievu gali tik kvailys.
Be to, nuoširdi išpažintis – sunkus dalykas: juk lengva pasakyti, kad neklausei tėvelių, o kad turėjai lytinių santykių su mergina, žiūri pornografinius filmus, apgavai kunigą – sunku. Taigi, dažnai sukčiaujama net per išpažintį. Tikėtis, kad per šventvagišką išpažintį buvo atleistos nuodėmės – kvaila. Kunigą gali apgauti, o Dievo – ne.
- Kodėl žmonės tiki Dievu, bet netiki velniu? Kiek piktojo buvimas realus ir reiškiasi mūsų gyvenime?
- Sunku pasakyti, gal todėl, kad žmogus pats nori nuspręsti, kuo jam tikėti, kuo ne. Viskas kaip Rojaus sode pagal principą „pasidaryk pats“. Apie velnio veikimą galėtų daugiau pasakyti egzorcistai, didžiausias jo noras mus atitolinti nuo Dievo.
- Tikybos pamokas lankantis jaunimas sako, kad bodisi tomis visomis religinėmis švelnybėmis, yra pasiilgęs radikalumo. Ar iš tiesų Krikščionybė išvėso ir sunku berasti krikščionį, kuriuo norėtųsi sekti?
- Esu tik kaimo klebonas, taigi negaliu išmintingai ir suprantamai atsakyti į visus klausimus. Radikalumas reikalingas, bet tik išmintingas, priešingu atveju greit galima nukrypti į fanatizmą.
Dažnai sakau, jei nesi nukentėjęs dėl tikėjimo, tai nesi tikintysis. Kam atsibodo švelnios kalbelės siūlau pasiskaityti pranašų knygas iš Senojo Testamento, ypač Ezekielio knygos 16 dalį.