Jo nuomone, pamažu nyksta kaltės, nuodėmės, atsakomybės sąvokos. „Man atrodo, jog kai kurie teologai mūsų visuomenę įsivaizduoja perdėm neurotišką. Matyt, jų požiūriu, bet kuri užuomina apie kaltę ir nuodėmę gali sukelti baisius padarinius – žmogus gali išsižadėti Bažnyčios ar susirgti psichikos liga. Žmonės ima nebesuvokti, kas yra nuodėmė,“ – pabrėžė V.Čiurinskas.
- Kokia yra gavėnios prasmė katalikui?
- Gavėnia – tai susikaupimo laikas prieš Velykas. Susikaupimo atžvilgiu ji yra kaip adventas, tik gavėnia yra atgailos, o adventas – džiaugsmingo laukimo laikas. Per gavėnią tikintysis turi įsigilinti į Jėzaus keturiasdešimties dienų, praleistų dykumoje, paslaptį. Jis turi susikaupti dvasinėms atgailos pratyboms, atgailos liturgijai ir gailestingumo darbams.
- Kokie yra specifiniai reikalavimai tikinčiajam gavėnios metu? Ar galima konstatuoti, kad šiuolaikinėje visuomenėje jų vis mažiau paisoma? Kaip į tai žiūri Katalikų bažnyčia?
- Pagrindinis reikalavimas – vengti viso to, kas blaško gavėnios susikaupimą. O pasninko atžvilgiu vyskupai šiandien nustato tokius reikalavimus: nuo mėsos turi būti susilaikoma visais metų penktadieniais ir Kūčių dieną, o pasninkas yra Didįjį penktadienį ir Pelenų trečiadienį. Susilaikymas nuo mėsiškų valgių galioja visiems nuo 14 metų, o pasninkas (kai sočiai pavalgome tik vieną kartą per dieną ir susilaikome nuo mėsos) Didįjį penktadienį ir Pelenų trečiadienį – nuo 18 iki 60 metų.
- Bet daug kas tų reikalavimų nesilaiko. Ar tai didelis nusižengimas?
- Manau, dauguma tikinčiųjų – tie, kurie tikrai tiki – minėtų reikalavimų nesilaiko ne todėl, kad jiems jie per sunkūs, o todėl, kad paprasčiausiai pamiršta. Būna atvejų, kad žmogus nueina į valgyklą, kur patiekiami tik mėsiški patiekalai, ir jis negali rinktis. Pažįstu nemažai tikinčiųjų ir galiu pasakyti, kad piktos valios keliamų reikalavimų atžvilgiu tikrai nėra – juolab kad ir tie reikalavimai yra labai lengvi, o jei nėra piktos valios, tai ir sunkios nuodėmės tikrai nėra.
- Įprasta laukti Velykų šventės, tačiau gavėnia „prasprūsta“ tarsi nepastebėta. Susidaro įspūdis, kad daugeliui katalikų Prisikėlimas tampa lyg nesusijęs su nukryžiavimu ir kančia. Kaip galėtumėte paaiškinti šį reiškinį?
- Atsakydamas galiu tik apgailestauti dėl tokios dirbtinės priešpriešos. Yra srovė Bažnyčioje, kuri propaguoja vien jausmais grįstą santykį su Dievu. Bet Dievo meilė laukia atsako ir yra įpareigojanti.
Reiktų pasiskaityti sesers Faustinos „Dienoraštį“: ten nėra jokių saldybių ir kvailo jausmingumo. Atvirkščiai, jos patirtis ir Dievo įpareigojimas skelbti Jo gailestingumą sukrečia. Idiotiškos kalbos apie Dievo meilę ir gailestingumą kelia idiotiškas pasekmes. Logika tokia: jei Dievas gailestingas, tai pragaro nėra, o jei visi bus po mirties laimingi, tai kam stengtis, tikėti, kovoti, apsimarinti ir t.t.
Ne veltui žmonės, tokius pamokslus išgirdę, sako: ,,Tikėti neapsimoka“.
Trumpai tariant, nyksta kaltės, nuodėmės, atsakomybės sąvokos. Apskritai man atrodo, jog kai kurie teologai mūsų visuomenę įsivaizduoja perdėm neurotišką. Matyt, jų požiūriu, bet kuri užuomina apie kaltę ir nuodėmę gali sukelti baisius padarinius – žmogus gali išsižadėti Bažnyčios ar susirgti psichikos liga. Žmonės ima nebesuvokti, kas yra nuodėmė.
Siūlyčiau DELFI skaitytojams tris knygas – interviu su dabartiniu popiežiumi Benediktu XVI (pokalbiai su Peteriu Seewaldu). Jose yra daug autoritetingesnių atsakymų, nei galiu duoti aš. Bet jei teologas ar kunigas teisingai skelbia Bažnyčios mokslą, tai jis randa vietos viskam: ir Dievo meilei bei gailestingumui, ir nuodėmei bei pragarui.
Visuomet pabrėžiu: jei žmogus nežino, kas yra nuodėmė, tai jis nesuvoks, kodėl Jėzui reikėjo mirti ir prisikelti. Jei manau, kad nesu nusidėjęs, tai kam man tas atpirkimas?
- Gal Bažnyčia derinasi prie šiuolaikinės visuomenės ne tiek todėl, kad pastaroji yra perdėm neurotiška, kiek todėl, kad per griežti Bažnyčios reikalavimai paprasčiausiai liktų anapus šiandienio socialinio ir politinio gyvenimo tikrovės?
- Žmogaus nuodėmė buvo tokia didelė, kad reikėjo Kristaus kančios. Kristaus mirtis ir prisikėlimas ir krikščionio gyvenimas pagal Kristų yra glaudžiai susiję. Negalime tikėti į Kristų ir gyventi bet kaip. Šiuo atžvilgiu norėčiau reaguoti į religijotyrininkės Aušrelės Pažėraitės išreikštą mintį, kad krikščionybės esmė nėra kova už šeimos institutą ir prieš abortus.
Žmogus, kuris yra katalikas, šią problemą pateiktų kur kas konkrečiau ir subtiliau. Krikščionybės esmė yra susitikimas su Kristumi. Bet ar susitikimas su Kristumi reiškia, kad krikščionybės šiuo metu neprivalo kovoti už šeimos institutą ir prieš abortus? Taip galėtų nuspręsti tik labai iškreiptą Jėzaus paveikslą turintis žmogus.
Dažnai mėgstama atskirti Jėzų nuo moralės. Religija tikrai nėra moralės normų rinkinys: pirmiausia ji yra gyvas susitikimas su Dievu. Bet jei jis nepaveikia mano gyvenimo, tada reikėtų svarstyti, su kuo ir koks yra tas susitikimas.
- Kitaip neįmanoma. Neįsivaizduoju normalaus tikinčio kataliko, kuris balsuotų už Aušrinę Mariją Pavilionienę. Mano asmenine nuomone, toks žmogus turėtų pasitraukti iš Bažnyčios. Bet jei aš balsuoju ir džiaugiuosi, kad išrenkamas mano priešas, tai kas aš tada esu?
- DELFI užsakymu „Spinter“ atliktos apklausos duomenimis, kaip svarbiausią religinę šventę Kalėdas įvardijo 66 proc. apklaustųjų, o Velykas – 13 proc. Kaip manote, kodėl toks santykis? Ir ar jis atitinka Bažnyčios požiūrį į šių dviejų švenčių svarbą?
- Bažnyčios požiūris labai aiškus: didžiausia šventė yra Velykos – Kristaus prisikėlimas. Po to – Kalėdos ir Sekminės. Tai trys didžiosios šventės. Kalėdos daug kam yra artimesnė šventė, nes žmonės į tuos dalykus žiūri žmogiškai, ne teologiškai.
Maža to, juk kas yra Kalėdos? Kūdikio gimimas. Tai visiems suprantama. Savo ruožtu Velykos – prisikėlimas. O kas bent kartą gyvenime matė tą Prisikėlusįjį?.. Daug kas, susidūręs su slėpiniu, jo nepriima ir automatiškai atstumia.
- Į „Spinter“ klausimą: „Ar tikite, kad žmogus po mirties persikūnija ir vėl gyvena žemėje“, neigiamai atsakė tik 61 proc. apklaustųjų. Kiti arba mano, kad žmonės persikūnija – gal net į gyvūnus, arba sako nežiną. Bet juk katalikais save laiko gerokai per 70 proc. Lietuvos gyventojų. Ar galima laikyti katalikais tuos, kurie save katalikais vadina, bet tiki reinkarnacija arba patys nežino, kuo tiki?
- Šis klausimas mane tikrai kamuoja: kokį žmogų dar galime laikyti kataliku? Formaliai apibrėžiama taip: jei žmogus yra krikštytas Katalikų bažnyčioje ir su ja viešai nekovoja, nėra viešai iš jos išstojęs ar perėjęs į kitą religinę bendruomenę, tuomet jis – katalikas. Žinome, kad Katalikų bažnyčioje daug mirusių sielų.
Regis, pažvelgus į kapines, reiktų baigti dejuoti dėl tikybos pamokų, moralės, katalikybės padėties. Puikiai žinome, kad absoliučią daugumą antkapių puošia kryžiai. O kas žmogui svarbiau – ar pastatyti kryžių ant artimojo kapo, ar išpažinti Katalikų bažnyčios skelbiamas tiesas? Atsakymas akivaizdus: pastatyti kryžių yra daug lengviau. Vadovaujamasi nuostata: „Kas lengva, tą ir darau“.
Na, o dėl vadinamųjų katalikų sąmoningumo dejuoja ne vienas religijotyrininkas, kunigas, teologas. Manau, kad reiktų nustatyti „minimumą“ (ką galime laikyti kataliku), bet tai užduotis ne mano jėgoms.
- Kas lemia katalikų sąmoningumo stoką – tiesiog tamsumas ar kitos priežastys?
- Paprasčiausiai – minios instinktas. Iš kur žmogus paprastai gauna informaciją apie tikėjimą, Dievą, Bažnyčią? Iš žiniasklaidos, draugų, pažįstamų. Iš kunigo, katecheto – kur kas rečiau. Tik absoliuti mažuma – gal keli procentai žmonių, jei jų paklaustume, atsakytų, kad naršo po katalikiškus interneto puslapius, bendrauja su kunigu, skaito teologinę literatūrą. Taigi viską lemia šaltiniai, bendra nuomonė ir principas: „Kam daryti, jei galiu nedaryti“.
- Bet protų sumaištis matyti net esminiuose tikėjimo dalykuose. Antai į klausimą: „Jei tikite žmogaus prisikėlimu, kaip jį įsivaizduojate?“, net 66 proc. atsakė, kad žmogaus kūnas neprisikels, amžinai gyvens tik siela. Ką liudija toks reiškinys katalikiškame krašte? Ir kaip tie žmonės suvokia gerąją naujieną?
- Reikėtų vėl kalbėti apie sąmoningumą. Juk per kiekvienas iškilmių mišias kartojame credo, sakome: „Tikiu kūno iš mirusiųjų prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą“. Galbūt trūksta įsivaizdavimo. Juk tas kūnas neprisikels toks, kokį mes jį laidojame ar matome: jis bus kitoks. Maža to, per didelis konkretumas ar smalsumas juk gali nuvesti klystkeliais arba subanalinti aptariamą tikėjimo tiesą. Mums neduota sužinoti konkrečių dalykų – kad ir to, kaip atrodo prisikėlęs žmogus.
Kaip apaštalai sutiko prisikėlusį Kristų? Jie jo neatpažindavo. Jis atsirasdavo ten, kur durys būdavo užrakintos, valgė ir gėrė su savo mokiniais. Tai yra tam tikras pagrindas įsivaizduoti, kaip gali atrodyti prisikėlęs kūnas. Nesakau, kad viskas bus lygiai taip pat, tačiau tai yra bent jau tam tikri orientyrai.
Reikėtų kalbėti ir apie apklausas. Kaip formuluojami klausimai ir kaip žmogus juos supranta? Jei tas klausimas būtų buvęs suformuluotas kitaip, ir jį būtų formulavęs teologas ar kunigas, papildydamas kokia nors svarbia detale – pavyzdžiui: „Ar tikite, kad prisikėlę kūnai bus perkeisti?“ – tai ir atsakymai greičiausiai būtų buvę kitokie. O jei įsivaizduojama, kad žmogus prisikels toks, koks buvo prieš mirtį – nusenęs, ligotas – tai natūralu, kad apklaustieji tuo netiki. Tad norėčiau atkreipti mėnesį į galimą apklausos metodo klaidingumą.
- Ar galima teigti, kad Bažnyčia yra gerokai nuleidusi kartelę išpažinties ir išrišimo atžvilgiu? Juk, tarkime, Bažnyčia nepripažįsta civilinių santuokų, ir poros, gyvenančios be santuokos sakramento, gyvena nuodėmėje. Bet ir eina išpažinties.
- Norėčiau pabrėžti: šiuo atžvilgiu yra subtilybė, kurios daugelis žmonių nesupranta. Kiekvienas žmogus turi teisę ateiti išpažinties. Nesvarbu, kas jis toks – ateiti pas kunigą (arba į klausyklą) jis gali visada. Bet gauti išrišimą gali tik tas, kuris atitinka reikalavimus: yra krikštytas, nuoširdžiai gailisi, paklūsta Katalikų bažnyčios mokslui, nori taisytis.
Kita vertus, Bažnyčios sąlyga yra labai aiški: žmogus, gyvenantis civilinėje santuokoje, davęs kunigui pažadą, kad susilaikys nuo lytinių santykių, gali gauti išrišimą ir Komuniją. Taigi šiuo atveju ateiti išpažinties ir gauti išrišimą – tai du skirtingi dalykai. Išpažinti nuodėmes gali ir nekrikštyti asmenys, ir kito tikėjimo žmonės, bet gauti Bažnyčios vardu atleidimą gali tik tas, kuris vykdo Bažnyčios keliamus reikalavimus. Jei yra kitų nuostatų dėl gyvenančiųjų civilinėje santuokoje Komunijos ir išpažinties, tegu vyskupai mane kuo greičiau pataiso, kad neklaidinčiau žmonių.
- O kokia yra išpažinties prasmė, jei negaunamas nuodėmių atleidimas?
- Išpažintis parodo, kad žmogus gailisi dėl savo gyvenimo kelio ir pripažįsta, kad objektyviai nusideda Jėzaus Kristaus mokslui, bet savo jėgomis esamos būklės negali pakeisti. Kai sutinki žmogų, kuris yra susimazgęs savo gyvenimą taip, kad nebeįmanoma žmoniškai jo atraišioti ir sudėlioti visko į savo vietas, visuomet sakau: gali kaip tas muitininkas iš Jėzaus palyginimo muštis į krūtinę ir gailėtis. Tai bene vienintelis patarimas.
- Bet daugelis sakys galį gailėtis ir neidami išpažinties.
- Taip, daug kas gailisi – ir koks nors Afrikos čiabuvis, ir Wall Street ryklys. Bet jei kalbame apie bažnytinį gailestį, kai žmogus jaučiasi nusidėjęs Jėzui ir prašo jo atleidimo, tai kur jam eiti? Kai Kristus sakė savo mokiniams, kad šie turės valgyti jo kūną ir kraują, didžioji dalis mokinių jį apleido. Atsigręžęs į likusius dvylika, Kristus klausė: „Gal ir jūs norite mane palikti?“ Šv. Petras atsakė: „Viešpatie, kur mes eisime? Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“.
Jei žmogus suvokia, kad ne Bažnyčia ir Jėzus turi prie jo taikytis, bet jis turi sekti Jėzaus pėdomis, tik yra per silpnas, tai aš už tokį žmogų Dievo akivaizdoje tikrai pasirašyčiau.
- Daugėja pranešimų apie apsėdimus ir apie tai, kad egzorcistai pastaruoju metu turi itin daug darbo. Ar tai tiesa? Jei taip, tai kokios šio reiškinio priežastys?
- Manau, egzorcistai niekada nebuvo išnykę, nors jų buvo labai nedaug. Pastaruoju metu jų padaugėjo – regis, kiekviena vyskupija turi bent jau po vieną egzorcistą. Kodėl tas institutas vėl buvo atgaivintas? Manau – dėl akivaizdaus visuomenės polinkio į okultizmo praktikas. Žmonės pradėjo kone masiškai lankytis pas ekstrasensus, būrėjus, raganas, aiškiaregius. Tada Bažnyčia iš savo lobyno išsitraukė tą šiek tiek jau apdulkėjusį dalyką.
Reikėtų atkreipti pikantiškų dalykų ieškančių žmonių dėmesį į tai, kad šimtaprocentinis apsėdimas pasitaiko itin retai. Dažniausiai aptinkamos lengvesnės apsėdimo formos, tokios, kaip žmogaus varginimas. Tokiais atvejais, manau, egzorcizmas tikrai padeda. Bet apie tai jau reiktų kalbėtis su egzorcistais.
- Kaip apskritai Bažnyčia aiškina apsėdimą – gal tai tik žodis, kuriuo apibendrinami tam tikri psichikos sutrikimai?
- Apsėdimas – kai piktosios dvasios užvaldo žmogų. Pagal galiojantį apeigyną egzorcizmą atliekančiam kunigui keliamas reikalavimas pirmiausiai įsitikinti, ar žmogus neserga psichine liga, nes tuos dalykus supainioti gana lengva. Kartais reikia psichiatro konsultacijos.