Laikotarpis prieš Velykas labai paryškintai rodo tai, kas vyksta ir mūsų dienomis – apkalbas, teismus, pasmerkimus vieni kitų, ir galiausiai rodo, kad tai nėra negrįžtamai blogai, kad net ir po Didžiojo Penktadienio, kur, atrodo, kad viskas – nėra išeities, ateina Velykų rytas, teigia kunigas Kęstutis Dvareckas.
© DELFI / Karolina Pansevič


Su kunigu K. Dvarecku susitikome Didžiojo Ketvirtadienio rytą, priklausomų asmenų bendruomenės „Aš esu“, kuriai jis vadovauja, namuose.

Jie yra įsikūrę sostinės stoties mikrorajone. Tačiau užvėrus šių namų kiemo vartus patenki į visai kitokią erdvę bendrame to rajono kontekste, visiškai nesijaučia, kad ten greta – autoservisas, autobusų stotis, gatvė. Atsiveria vaizdas į Šv. diakono Stepono bažnyčią, atvykėlę į namus pasitiko didelis gauruotas draugiškas Berno zemenhundų veislės šuo.

Apie atgailą ir paklydimus, artumą ir drąsą prieš šv. Velykas kalbėjomės su K. Dvarecku, kuriam šios temos pažįstamos ne tik teoriškai.

– Ar galėtumėte žmogui, kuris yra tikintis, bet nebūtinai religingas, paaiškinti, kokia yra šio laikotarpio prasmė?

– Neretai mes šiandien gyvename paskubomis, einame be aiškaus tikslo, be krypties, truputį pagal aplinkybes, pavėjui. Kartais atkakliai einame ne į tą pusę, kur norėtumėme, išsiskleistume, išsipildytume, kur pasijustume saugiai. Gavėnios laikas, moderniais terminais kalbant, yra panašiausias į superviziją, kai truputėlį numeti gazą ir dedi pastangas įsiklausyti į save, į aplinką, įsiklausyti, įsižiūrėti į Dievą, ar neprasilenkei, ar ten nuėjai.

Visiems pasitaiko išklysti, bet problema yra užsispyrusiai tęsti kelionę net jeigu ne į tą pusę eini. Kartais tiesiog reikia pripažinti dalykus. Daugeliui turbūt tai asocijuojasi ir su atgailos laiku, tai reiškia pripažinti dalykus, kurie mums nelabai patinka. Pripažinti savo ribotumą, tai, kad mums verkiant reikia Dievo ir žmonių pagalbos, kad mums nereikia jokių pastangų, kad prisidarytume klaidų, kad mums reikia pastangų atpažinti tas klaidas ir ieškoti išeities, posūkio taško, kur gali sugrįžti į žmogėjimo arba prisikėlimo kelią.

Tai yra pakankamas laikas, jeigu jis yra išgyvenamas sąmoningai. Turime problemą – mes labai skubame. Per Gavėnią mes jau tiek klausimų sprendžiame, kurie net nėra Gavėnios klausimai. Aš manau, kad juos taip mielai sprendžiame ir dėl nenoro išgirsti tiesą apie save. Mes turime įsivaizdavimą apie save, bet nebūtinai jis yra tikras, o sustojus gali išlįsti tai, kas nebūtinai patiks, bet dovanos tiesą, kuri nemaloni, bet kuri priverčia keistis, gyti, augti.

Daug žmonių šiandien negali pakęsti tylos. Jie greitai įsijungia televizorių, radiją, pasileidžia DELFI, tada sako – jauku. Iš kur tas jaukumas? Kodėl žmogui triukšme jaukiau negu ramybėje? Ramybėje lenda įvairios mintys, jausmai, kurie ilgai slėpti, ignoruoti, ar kurių sau neleidome išjausti.

Sustoti yra būtina. Iš bažnyčios pozicijos kalbant, mes kalbame ne tik apie tai, kad mes ieškome Dievo, vienokiose ar kitokiose situacijose, bet kad ir Dievas ieško mūsų, ypač tuomet, jeigu tolstam. Ryškiausias evangelinis palyginimas apie tai – paklydus avis arba pamesta drachma. Kai mes einame ne ten, kur turėtume eiti, galvojame, kad Dievas pasyviai stebi ir pyksta, nors Dievas atkakliai ieško.

– Žinome Dievo įsakymus. Ar jie turėtų tarnauti kaip besąlyginis orientyras gyvenime?

– Jeigu mes juos priimsime be pirmo žingsnio – kad mums jų reikia, patyrimo, kad mes paklystame, susipainiojame, tada Dievo įsakymai mums skamba kaip sąlygos, kad „štai tam tikras sąlygas išpildžius, tau priklauso kažkoks Velykų rytas“. Čia prasilenksime su Dievu, pavargsime pildydami sąlygas, nes tų sąlygų aplinkui daug skamba.

Dievo įsakymai tikrai nėra Dievo keliamos sąlygos. Jis myli mus be jokių sąlygų, ir iš tos meilės duoda įsakymus. Kaip ir Jūs, jei ką nors mylite ir žinote, kad žmogus, kurį mylite, kurį auginate, vienaip ar kitaip elgdamasis sukels sau skausmą, tai mėginate nuo jo apsaugoti visokiais perspėjimais, pasakymais.

Jeigu prisimename, Dievo įsakymai buvo duoti, kai Dievo tauta keliavo iš įvairių vergysčių, kurios, kaip žinome, atgyja ir šiandien įvairiomis formomis, į laisvę, ir ten jie prašė orientyrų. Kad negyventų apgraibomis, nevaikščiotų patamsiais, Dievas, kuris mums myli, kuriam mes rūpime, kuris mūsų laimės nori dažnu atveju nori labiau negu mes, duoda tuos orientyrus. Tai – kaip pagalba sveikti, bet jokiu būdu ne kaip sąlyga mylėti.

Man atrodo dėl to svarbu per Gavėnią pradžioje sutikti savo ribotumą ir sumišimą. Tada gali įsiklausyti ir priimi tai kaip dovaną, o ne kaip bausmę, ne kaip dar vieną sąlygą. Žinau, kad daugelis nemėgsta, ir mano bičiuliai sako: „ką jūs ten katalikai vis sakote: kaltas, kaltas, amžinai kaltas“, bet sakau, kad čia yra toks diagnozės sau priminimas, kad esu pažeistas tiek, kad gero norėti sugebu, bet kai darome, tai tuose darymuose matosi, kad ne į tą pusę. Kaip guodėsi Paulius: „gero norėti sugebu, padaryti ne“.

– Ar visi Dievo įsakymai yra lygiaverčiai. Sakykime kažkas kažką nužudė nesąmoningai, afekto būsenos, o kitas sąmoningai nuolatos apgaudinėja savo šeimą, ar tai yra lygiavertės nuodėmės?

– Čia – tas pats, kaip klausčiau, ar labai lygiavertiška, kai atsisako kas nors iš vidaus organų. Tai čia atsisako kažkas iš moralinių dalykų, kažkas iš sąžinės. Labai sunku lyginti.

Dievo įsakymų eilės tvarka nėra atsitiktinė. Pirmi trys jų kalba apie mūsų santykį su Dievu, nuo kurio priklauso visa kita. Jeigu tas santykis yra apleistas, seklus, tai mes norime ar nenorime tampame nepatikimi, tampame palikti tik savo ribotumui.

Dievo įsakymų eilės tvarka nėra atsitiktinė. Pirmi trys jų kalba apie mūsų santykį su Dievu, nuo kurio priklauso visa kita. Jeigu tas santykis yra apleistas, seklus, tai mes norime ar nenorime tampame nepatikimi, tampame palikti tik savo ribotumui.

Jeigu pabūsite su tais, kurie, pavyzdžiui, kaip sakote, žudo, tai pirmiausia matome, kad pas juos pirmi trys visai neegzistuoja. Jie niekada nepatyrė Dievo kaip besąlygiškos meilės, jie niekada nešventė sekmadienio. Jie tiesiog iš to didžiulio nuovargio, beprasmybės ir didžiulio nesaugumo pradeda draskytis ir galvoja, kad nuo jų viskas priklauso, ir prisidaro nesąmonių.

Aš ir pats nesu švarios praeities, ir esu bendravęs su tais, kuriems nepasisekė, ir kurie buvo įgrimzdę ir į patologinį melavimą, ir kenkimą, išsisukinėjimą, tas neatneša laimės nei vienam iš jų. Žmonėse dar yra gajus mitas, kad jeigu Dievas mūsų neribotų, tai pasidžiaugtume gyvenimu. Bet tie, kas kurį laiką ignoravo Dievą, gali paliudyti, kad jokiu džiaugsmu ar gyvenimu ten nekvepia - už Dievo įsakymų ribų.

Jeigu kada buvote kalnuose, tai ten, kur skirta pažioplinėti, tai dažniausiai būna tvorelės prie pavojingų vietų. Ta tvorelė prie pavojingų vietų jokiu būdu tavęs neįrėmina, neapriboja, bet yra puikus orientyras. Tu gali ją peržengti, niekas tau netrukdo, tik tada – jau tavo asmeninė atsakomybė ir neturėtum nustebti, kad už jos gali ne tik susižeisti, bet ir pražūti.

– Žmonės daro klaidų gyvenime, pasitaiko, kad ir nemažai. Pavyzdžiui, ar moteris, kuri yra tris kartus išsiskyrusi ir dar kokius penkis abortus pasidariusi, ar ji turi, pagal Jus, vilties?

– Taip, žinoma. Evangelijoje yra tokia vieta, kur sako „kam daug atleista, tas daug myli“. Yra tas fenomenas, kurį gali patirti, kad jeigu priimi atleidimą ir patiki juo, tampi labiau mylintis.

Atleidimas, kurį priimi, reikalauja didelio nuolankumo ir patikėjimo, kad tas, kuris tau atleidžia, tau patarnaus, padėdamas atitaisyti tai, kas tavo jėgoms neatitaisoma, ir sutvirtindamas tavo žingsnius. Priimti atleidimą be tikėjimo meilių yra pakankamai sudėtinga. Jeigu esate turėję tą patirtį, kai tam, kuris jus myli, pakiaulinate, tai tą atleidimą priimti yra tikrai tokia labai jautrinanti ir gydanti patirtis. Niekada ne per vėlu tam.

Jeigu esate turėję tą patirtį, kai tam, kuris jus myli, pakiaulinate, tai tą atleidimą priimti yra tikrai tokia labai jautrinanti ir gydanti patirtis. Niekada ne per vėlu tam.

Popiežius Pranciškus pasakė ne taip seniai sparnuotą frazę: „nėra šventojo be praeities, ir nusidėjėlio be ateities“. Mūsų praeitis bus arba tas bagažas, kurį tempiame, maskuojame, slepiame ir bijome, kad vaiduokliai iš praeities išlįs, arba išpažinta, pripažinta sau, Dievui ir kitam žmogui. Priėmus atleidimą ta praeitis gali tapti puikiu pamatu šiandien kitaip elgtis.

– Gal ir iš savo patirties galėtumėte papasakoti, kur ieškoti tos stiprybės keistis, kai suvoki, kad eini neteisingu keliu?

– Kaip ir minėjau, kad ta iniciatyva ieškoti – ne tik iš mūsų, bet ir mūsų ieško, mes esame ieškomi, gražiąja ta žodžio prasme. Kartais daugiausiai ką gali padaryti, tai nustoti irkluoti, muistytis ir trepsėti vietoje. Jeigu buvote pelkėje, mūsų santykiai kartais pasidarę tikrai pelkėti, tai kuo daugiau trepsi, tuo giliau grimzti.

Kartais tereikia sustoti, nurimti, įsiklausyti ir atrasti ištiestą pagalbos ranką. Nes tikrai tos pagalbos aplink mus yra. Mūsų problema, kad ta pagalba dažniausiai būna ne taip įpakuota, ne iš tų žmonių ateina arba ne tokia greita. Mes visi vargstame ieškodami greitų išeičių.

Krikščionybė jų nesiūlo ir sako, kad reikės leistis į kelią, kuris gali trukti ir ne vieną dešimtmetį, svarbu eiti į tą pusę. Kai patirti, kad esi ribotas, tai yra jau sveikimo ženklas. Jeigu patirti, kad esi ne visa žinantis, tai jau kvepia išmintimi. Kaip sakydavo mano vienas senas profesorius, jeigu galvoji, kad jau viską žinai, ir tik vienas žinai, tada, girdint savo tokias mintis, reikėtų turėti SOS signalą, kad „saugokitės manęs, ir man pačiam reikėtų savęs saugotis“, nes mes nesame nei visa žinantys, nei visa galintys.

– Bet gali būti labai baisu ir gėda tai pripažinti, ir vieniša, gali visokių minčių, kad „manęs tokio niekas nepriims“..

– Labai klystame taip manydami, iš savo patirties taip sakau. Nes jei ir priims tavo įvaizdį, tai nesijausi priimtas. Tu net apkabintas galvosi: „jeigu jūs žinosite, kas aš per vienas, jūs niekada neapkabintumėte“.

Atvirumas gimdo atvirumą ir išlaisvina ir kitus žmones, ir dovanoja tikrų. Galbūt, ne tiek daug, kiek norėtųsi. Negalėsite realybėje turėti tiek draugų, kiek feisbuke, ir tai yra normalu, nereikia turėti neadekvačių lūkesčių sau, bet Jūsų atvira laikysena, dovanos Jums atvirų žmonių, su kuriais jausitės priimtais ir išgirstais.

Nebūtinai jie žinos išeitis. Žmonės gyja dalindamiesi savo ribotumo patirtimi. Jie gyja nuo galvojimo, kad aš čia vienas toks ribotas. Mes visi esame riboti. Nuo kada čia tai turėtų būti staigmena? Arba, kad aš vienas esu klystantis. Parodykite, man neklystantį. Arba, kad aš tik vienas turiu tokių bėdų.

Būna įvairios savipagalbos grupės kenčiantiems žmonėms. Ten kažkoks stebuklas nevyksta, jokių didelių programų nėra, yra pirmiausia patirtis, kad žmonės po sunkių sukrėtimų girdi, patiria, kad jie ne vieni, kad yra mūsų, kurie kenčia panašius išgyvenimus, ir kad atvirumas, išsipasakojimas suartina, ir ta bendrystė tampa tvarsčiu, kuris tave gydo ir įgalina eiti tolyn.

– Panašu, kad žmonėms dar tenka įrodinėti, kad jie gali keistis. Yra netgi liaudies patarlė: „kuprotą tik grabas ištiesins“. Kaip paneigti šitą mitą?

– Aš nemeluosiu, kad tikrai yra žmonių, kurie yra sprinteriai, trumpų distancijų bėgikai, kurie labai greitai pasikeičia ir labai greitai kitose situacijose pasirodo, kad niekas nepasikeitė. Tas šiek tiek nuvilia žmones, ir, aišku, kad yra gajus stereotipas, kad „ne taip greitai“.

Aš nesakyčiau, kad visuomenei reikėtų jau pirmuose žingsniuose ploti katučių „kaip gerai viskas įvyko“, o labai norime tų greitų rezultatų nepriklausomai nuo to, su kokia problema žmogus susiduria. Reikėtų būti adekvatiems ta prasme, kad turėtume sveikus lūkesčius. Aš negaliu iš ligoto žmogaus reikalauti labai moraliai teisingų pasirinkimų, aukštumų įžvalgose, bet aš galiu būti bendrakeleivis ir pats augti bendrystėje su juo, ir jam leisti augti.

Yra dar vienas posakis „žmogus yra iš dalies savęs paties kūrėjas“. Tai, ką mes darome, mus kuria kaip asmenis. Kai žmogus keičia gyvenimą, keičia savo veiklą, įprastus, kartais liguistus arba neatnešusius jiems laimės reagavimo būdus, pamažu viskas keičiasi.

Tik, kaip ir pavasaris, ypač šiemet, taip lėtai ateina, tai ir tie pokyčiai, kol atšyla mūsų širdys užtrunka, reikia nemažai artumo, kuris šildo, atitirpina visus tuos įšalus. Lietuvoje ypač daug žmonių – su nuoskaudomis, su pretenzijomis, ir nešiojasi juos, o jos aišku, kad užima vietą širdyje.

Mes nesame gi bedugnės, jei esi prifarširuotas visokių nesusipratimų, tai nešiojiesi tą naštą. Ją atiduoti kartais labai sunku, mes susiduriame kartais su žmonėmis, kurie sako: „negaliu atleisti už tai, ką patyriau“. Dėl to, kad neatleidi, tai kitiems kartais nei šilta, nei šalta, bet tas neatleidimas yra tave užspazmavęs, tu nebeįgalus šiandien nei verkti, nei juoktis, nei gyventi ir tampaisi tuos randus visur. Tada reikia šiltumo. Žmogus pamato, kad jam atleista ir pamažėle tas atleidimo procesas išjuda iš mirties taško, ir tas atlydys padaro jautresniais net atrodytų akmeninius žmones.

– Būna žmonių, kurie tų savo problemų net nepastebi...

– Pirmiausia, reikia gyventi tiesoje. Tai yra turbūt didžiausias iššūkis. Nenorime pripažinti tiesos, nes ją pripažinę negalėsime gyventi, kaip gyvenę, kaip esame įpratę, kaip patogu.

Kalbant apie fizinę plotmę, tai, pavyzdžiui, pripažinęs, kad turiu antsvorį, nebegaliu taip ramiai gyventi, nei tokiu atveju, kai galvoju, kad čia nieko tokio. Arba pripažinęs, kad sergu kažkokia kraujagyslių liga, negaliu toliau gyventi apsikabinęs kiaulieną.

Dvasinėje plotmėje arba santykiuose irgi labai panašūs dalykai. Labai svarbi yra tiesa. Švento Rašto terminais kalbant, Jėzus sako, kad „tiesa padaro Jus laisvus“. Kol aš nepripažįstu tiesos, tol neturiu jokios laisvės, nei rinktis, nei keistis, atrodo neturiu pasirinkimų. Privalau toliau kirsti tuos sausainukus prieš miegą, neturiu pasirinkimo.

Kai pripažįstu, kad turiu problemų, tada atsiveria perspektyvos, kur matau, kad turiu pasirinkimą. Galiu nieko nekeisti, galiu ieškoti greitų būdų, galiu ieškoti kitų būdų, bet atsiveria laisvė, kuri iki tol buvo nepažini.

Mes artimųjų šituose namuose prašome neraminti savęs iliuzijomis: gyvenimas nėra lengvas ir neturi būti lengvas. Iš kur mes tą reklamą ištraukėme? Tikras žmogaus gyvenimas nėra lengvas ir tame nėra jokios problemos, kad reikėtų tą keisti.

Apskritai tame feisbuko laike mes per daug tikime nesveiku sėkmingumu, kad čia visi tik atostogauja. Ten atsispindi tik mažoji dalis gyvenimo. Kita dalis – ta, kurią mes dažnai slepiame ir nuo savęs, ir vieni nuo kitų. Tai nėra labai sveikos visuomenės požymis. Drąsinčiau neverkti į pagalvę ir neslėpti ir nesitikėti, kad savaime praeis. Savaime niekas nepraeina.

Labai daug žmonių gyvena su iliuzija, kad pakentėsiu, kaip nors išsispręs savaime, ypač, jeigu kalbame apie liguistus darinius santykyje. Ligos atvejui puikiai žinote, kad savaime nieko nedarant pareis komplikacijos. Priklauso nuo ligos – kokios ir per kurį laiką. Taip pat ir santykiuose, jei ten koks nors pūlinys įsiveisė, galvoti, kad išsivaikščios savaime, yra truputį stipru. Yra vienintelis trūkumas, kuris praeina nieko nedarant, tai jaunystė. Visiems kitiems dalykams reikia dėti kryptingų pastangų.

Mes artimųjų šituose namuose prašome neraminti savęs iliuzijomis: gyvenimas nėra lengvas ir neturi būti lengvas. Iš kur mes tą reklamą ištraukėme? Tikras žmogaus gyvenimas nėra lengvas ir tame nėra jokios problemos, kad reikėtų tą keisti.

– Ar padeda žmogui, kuris nesupranta, kad turi bėdų, jei jam artimi žmonės kalba, kad jam nėra gerai?

– Problema yra ta, kad jei mes ateiname kitam diagnozuoti, kad „tau yra negerai“, tai išgirsime, kad „jei tau negerai, tu ką nors ir keisk, man gerai“. Tie žmonės iš dalies yra teisūs.

Mes esame kviečiami pirmiausia sakyti, kad „tavo elgesys mane neramina“, arba kalbėti apie save pirmuoju asmeniu. Mes dažnai mėgstame vertinti kito žmogaus gyvenimus, kaip didžiuliai ekspertai. Įšoka artimiausi žmonės su aiškiais žinojimais, bet, pirma jie patys tikrai nežino, ir nereikia slėpti, ir vaidinti, kad „žinau, kas tau padės“, o reikėtų nebijoti parodyti, kad „mane neramina ir gąsdina tai, ką matau, ir daugiausiai, ką galiu pažadėti, drauge ieškoti“.

Mes susiduriame su keistu fenomenu, kai atbėga žmonos, mamos, ir sako: „padarykit, kad jis manęs klausytų, visa kita aš susitvarkysiu“. Tai nėra labai toliaregiškas sprendimas. Net jeigu tavęs besąlygiškai klausytų, tai jis negalės būti savimi ir būti blaivas, nebūtinai vien fizine prasme, ir tu netapsi laiminga. Jūs turite drauge ieškoti, drauge dalintis, o ne vienas kitą užgoždami kažkaip galvoti, kad vienas geriau žino.

– Ko Velykų laikotarpis moko apie išėjimą iš įvairių sunkių situacijų gyvenime?

– Didžioji savaitė labai paryškintai rodo tai, kas dedasi ir mūsų dienomis – visokias apkalbas, teismus, pasmerkimus vieni kitų, ir, galiausiai, rodo, kad tai nėra negrįžtamai blogai, kad net ir po Didžiojo Penktadienio, kur, atrodo, kad viskas – nėra išeities, ateina Velykų rytas. Man tai yra toks vilties ženklas, kad tie sunkumai, kurie ištinka mus jie nebūtinai blogai baigsis.

Per retai susimąstome, kad tie sunkumai mus augina, grūdina, valo. Yra toks gydytojas Alekseičikas, jis sako, kad sveikdami žmonės labai sujautrėja ir sužmogėja. Kuo žmogus drūtesnis, tuo didesnis pavojus nužmogėti ir tapti Dievu, teisėju, vertintoju, o ne žmogumi. Net ir didžiausios tragedijos turės laimingą pabaigą, jeigu jose neužsisklęsi, neatstumsi visų ir tuo pačiu Dievo, o jeigu priimsi. Net didžiausias sunkumas gali nuvesti į visai kitokį gyvenimo tarpsnį, kuriame be tų sunkumų nebūtum atsidūręs.

Net ir didžiausios tragedijos turės laimingą pabaigą, jeigu jose neužsisklęsi, neatstumsi visų ir tuo pačiu Dievo, o jeigu priimsi. Net didžiausias sunkumas gali nuvesti į visai kitokį gyvenimo tarpsnį, kuriame be tų sunkumų nebūtum atsidūręs.

– Kur yra tos erdvės, kur žmogus gali ateiti su savo visu vidiniu bagažu be baimės? Net jei atrodo, kad jei aš toks ateisiu į Bažnyčią, tai mane iš ten išvarys su šluota..

– Man kartais kolegos priekaištauja, kad aš esu per minkštas. Kartais gal ir reikia aštresnio žodžio, bet tik tuomet, kai žmogus patiria, kad jis tau rūpi, kai jis iš tikrųjų tau rūpi.

Nereikia taip baisiai ieškoti neaišku kur. Mes pamirštame, kad esame Dievo sukurti ir patys esame kūrėjai, ir galime susikurti tas erdves. Mane truputį gąsdina tokie patogios bejėgystės mastai Lietuvoje. Mes tokie aukos, kad mums reikia kažkokių stebuklingų vietų.

Mūsų pietų stalas gali būti ta stebuklinga, saugi vieta, kur nepasmerkia mūsų dėl to, kad mes rodome savo ribotumą arba kalbame apie tai. Tai priklauso nuo mūsų pasirinkimo. Tai yra kuriami dalykai.

Per Velykas tikrai bus labai daug stalo. Jeigu mes prie to stalo būtume savimi, o ne kažkokiuose įvaizdžiuose – koks aš čia sėkmingas, būtume realybėje, tai ta realybė galėtų labai suartinti, atgaivinti ir pastiprinti, kad eitume tolyn.

Visi turime savo aplinkoje žmonių, reikia surizikuoti pasitikėti. Man kartais būna sunku patikėti – ateina žmogus, ruošėsi susitikimui pusę metų, žada pasakyti kažką tokio, kas jį slegia ir ko niekam nesakė, ir tu matai, kad tai tikrai iškentėta, prisirpo, kol atėjo, ir, mano vertinimu, kartais pasako tokią smulkmeną, kurią jis laikė kaip didžiausią savo paslaptį, kurią ketino neštis į kapines.

Tada supranti, kokie žmonės yra sau negailestingi, nepakantūs, ir kokioje jie aplinkoje turi būti, jeigu tokia smulkmena laikoma ten kažkokiu nužmogėjimo ženklu. Galime ir turime rizikuoti pasitikėti žmonėmis. Ne bet kuo, bet tikrai tokių aplinkoje turime.

Mano, turbūt, labiausiai gydanti patirtis buvo, kai aš išdrįsau ir buvau paragintas visą savo klaidų patirtį išrašyti ir skaityti dar dviem žmonėms. Žinote, kaip būna, kai parašai be pagražinimų ir be pasiteisinimų, tai skaitydamas pakeli žvilgsnį ir lauki kada gi tų klausančiųjų veidai suakmenės ar kažkaip pasimatys akyse išgąstis ar pasmerkimas.

Bet kuo atviriau ir giliau skaitai, tuo labiau matai, kaip šyla jų veidai ir drėksta akys. Tas labai pastiprino. Tas atvirumas dovanojo tuos du žmones kaip artimus bičiulius iki šiandien, ir prišaukė jų atvirumą, kuris irgi gaivina. Tada užtenka žinoti, kad tie žmonės yra, kad gali nuvažiuoti bet kada, kad palengvėtų kažkokioje situacijoje.

Bet tam reikėjo pasitikėti, surizikuoti ir neturėti išvirkštinės puikybės, kad esame baisiai unikalūs, kas liečia mūsų klaidas ir nuodėmes. Mes esame tokie primityvūs, ir taip kartojasi viskas, ir tokie panašūs, neturėtume patys stebėtis, kad nesąmonių padarome, ir natūraliau kalbėti.

– Tiems, kurie dar neturi tokios patirties, gal galėtumėte patarti, kaip tas jų pirmas atviras pokalbis su artimaisiais prie Velykų stalo galėtų prasidėti?

– Pirmoji taisyklė, kuria stengiuosi vadovautis, tai kalbėti pirmuoju asmeniu, išdrįsti kalbėti apie save, kaip jaučiuosi, kaip patiriu, ką išgyvenu, ko bijau, apie ką svajoju, nes neišdrįsus kalbėti pirmuoju asmeniu tas susitikimas nelabai įvyksta.

Šiandien pastebiu, kad labai daug žmonių bijo kalbėti pirmuoju asmeniu, tada susitinka du trys žmonės, kurie kupini baimės kalbėti apie save, tada randa kokį ketvirtą penktą, kurio čia nėra, arba politikus, kurie visada po ranka, ir pradeda spręsti trečio pasaulio problemas arba politinius įvykius aptarinėti prie Velykų stalo. Tai yra mėginimas pabėgti iš tos gaivinančios patirties, kuri pradžioje yra šiek tiek nejauki.

Nereikia čia vaidinti, kad jums pradėjus atvirauti, visų veidai nušvis. Šiandien atvirumas kaip niekad trikdo. Gal net sulauksite raginimo neišsiplėsti. Bet iš kitos pusės atvirumas ir gydo, ir tą kalbintąjį, ir girdintįjį.

Taigi reikėtų nebijoti kalbėti pirmu asmeniu ir vengti apibendrinimų. Mane gąsdina šiandien skubotumas vertinti – kai mums kas nors atsitinka, ir mes iškart žinome, ar tai yra gerai ar blogai. Iš kur tas toks aiškus žinojimas? Man norėtųsi linkėti sau ir kitiems sutrikimo neskubant daryti išvadų. Yra kaip yra. Tada sutrikus dairytis. Netikras žinojimas užkerta mums kelią rasti kažką tikro. Mes vaikštome kaip ekspertai su savo mato vienetais ir labai vienišiaujame.

– Ačiū už pokalbį.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

R.I.T.A: pagalba Seimo nariams – iš Vangos pranašysčių (32)

Mokesčių mokėtojų išlaikomų Seimo narių padėjėjų yra įvairiausių profesijų ir pomėgių,...

Iššūkį Egidijui Dragūnui metusi bokso čempionė šaukiasi pagalbos: į kvailesnę situaciją nesu patekusi (188)

Po skandalingo atlikėjo Egidijaus Dragūno (SEL) pasisakymo apie mados tinklaraštininkę Simoną...

Sėkmingais metais pasidžiaugęs Nausėda papasakojo, ko tikėtis toliau (115)

2017 metai Lietuvai buvo vieni sėkmingiausių nuo pasaulinės finansų krizės pradžios, sako SEB...

„Policininkas, kuris neiššovė“: po išpuolio Toronte – kalbos apie siaubingą akistatą (100)

Tai buvo įtempčiausios 37 sekundės šio policijos pareigūno gyvenime. Ką tik žuvo dešimt...

Po FNTT išvados Markausko sprendimas – nesitraukti papildyta Karbauskio ir Skvernelio komentarais (505)

Žemės ūkio ministras Bronius Markauskas po Finansinių nusikaltimų tyrimo ( FNTT ) išvados...

Deklaravę pajamas patikrinkite „Sodrą“ – pinigų ji gali pareikalauti ir antrą kartą (61)

Lieka vos savaitė deklaruoti praėjusių metų pajamas, prireikus sumokėti gyventojų pajamų...

Opozicija daužė Vyriausybę: kliuvo ir už skurdą, ir už talibaniškas idėjas (74)

Seime svarstant Vyriausybės veiklos ataskaitą ministrų kabinetas sulaukė ir pagyrimų už atliktus...

Ūkininkai apie svetimos žemės dirbimą: taip darom visi (155)

Ūkininkus atstovaujančios asociacijos surengė spaudos konferenciją, kurioje mėgino paaiškinti,...

20 akis stiprinančių maisto produktų (1)

Regėjimas – vienas svarbiausių pojūčių, skiriantis žmones nuo gyvūnų. Neretai bėgant metams...