aA
Šv. Kalėdų metas yra tas laikas, kuris yra ypač tinkamas atleisti tiems, su kuriais santykiai nesiklosto. Gyvenimas nėra toks ilgas, kad galėtume sau leisti tokią prabangą nešiotis pyktį, sako Vilniaus universiteto kapelionas, jezuitas, kunigas Eugenijus Puzynia.

Su jėzuitu tėvu E. Puzynia DELFI žurnalistai susitiko prieš Kalėdas, istoriniame Vilniaus universiteto architektūriniame ansamblyje esančioje Šv. Jonų bažnyčioje. Vilniaus universiteto bendruomenei, studentams, ši vieta yra ypatinga dar ir dėl to, kad daugeliui jų būtent čia yra įteikti aukštojo mokslo diplomai.

Su buvusiais universiteto studentais čia tarnaujantys kunigai susitinka jau ir po ilgesnio laiko, kai jie grįžta čia tuoktis, vaikus krikštyti. Plačiau apie šios bažnyčios gyvenimą, skurdo problematiką, orumo klausimus, vienatvę ir susitaikymą – interviu DELFI.

- Prieš interviu šiek tiek kalbėjomės, kad pas Jus čia grįžta studentai – ir tuoktis, ir paskui vaikus krikštyti. Ar galite prašau papasakoti, kaip ta sąsaja tarp universiteto ir bažnyčios bendruomenės išsilaiko?

- Nors mes sakome, kad tai – Vilniaus Šv. Jonų bažnyčia, bet dažnai pridedame, kad tai yra ir Vilniaus universiteto (Šv. Jonų bažnyčia). Tai yra teisingiausia, nes šita bažnyčia kaip pastatas priklauso senojo universiteto kultūriniam ansambliui ir pačiam universitetui.

Visa šita erdvė, kuri yra sakrali, ji kartu yra pliurifunkcinė. Pagrindinė jos funkcija yra bažnytinis gyvenimas, bažnytinė bendruomenė. Šita bažnyčia yra skirta universiteto sielovadai. Kartu tai yra akademinei sričiai skirta vieta, kuri naudojama, pavyzdžiui, diplomų įteikimo šventėms arba labai svarbiems oficialiems universiteto aktams. Taip pat tai yra kultūros vieta, kur vyksta įvairūs gražiausi koncertai ir įvairiausi renginiai. Ji yra gyva, čia telpa daug visokių funkcijų.

Grįžtant prie universiteto sielovados, nuo seno, kai jėzuitai įkūrė universitetą, jiems buvo pavesta rūpintis akademiniu jaunų žmonių išsilavinimu, bet kartu ir sielos dalykais. Ta tradicija buvo nutrūkusi sovietmečiu ir dėl visokių kitokių istorinių peripetijų. Paskui, kai galiausiai nepriklausomybės laikais atgavome jau ir kultui šitą bažnyčią, kuri prieš tai (sovietmečiu – DELFI) buvo paversta sandėliu, tėvai jėzuitai vėl atnaujino savo veiklą. Taip iki šiol bandome išlikti čia. Esame keliese. Aš, tėvas Antanas Saulaitis, tėvas Vidmantas Šimkūnas, darbuojamės šitoje bažnyčioje kaip kunigai, ir bandome padėti tarnauti universiteto žmonėms.

Kunigas Eugenijus Puzynia: gyvenimas nėra ilgas, kad galėtume sau leisti tokią prabangą
© V.Kandroto nuotr.


- Gal galite papasakoti tiesiog labai žmogiškai, kaip tie studentai grįžta pas jus?

- Kartais trūksta žinios: „ei, sveiki, studentai, jūs esate laukiame. Čia nėra tik muziejus arba kažkokia aktų salė, bet ir gyva krikščionių bendruomenė“, ir tiems, kam rūpėtų kažkokie dvasiniai klausimai, būtų gerai, kad žinotų: „galite visada ateiti. Internete, universiteto tinklapyje, galite atrasti „universiteto sielovada“, kapelionas, kunigas Eugenijus.

Bet gražiausias momentas, kada jie grįžta, tai – tada, kai ateina labai svarbus jų gyvenimo įvykis, pavyzdžiui, santuokos sakramentas. Tada naratyvas būna maždaug toks: „mes abu susipažinome čia, universitete, pradėjome draugauti, vienas kitą pamilome. Tada jau baigėme universitetą, gavome diplomus šioje bažnyčioje, norime pas jus čia tuoktis, santuokos sakramentą priimti. Ar galima?“. Aš sakau, kad „žinoma. Tai ir yra mano buvimo čia priežastis“.

Šitoje bažnyčioje įvyksta maždaug 60-70 santuokų per metus. Didžioji dalis susituokusiųjų čia yra arba bendruomenės nariai, arba universiteto bendruomenės nariai. Po to ateina dar ir vaikučių krikštyti šitoje bažnyčioje, nes jiems ji yra artima.

- Kalbant apie šventinę tematiką, prieškalėdiniu, kalėdiniu laikotarpiu, daug galvojame apie atjautą, pagalbą skurstantiems žmonėms. Skurdo ir atskirties temos yra labai skaudžios Lietuvoje. Kaip Jums atrodo, kodėl Lietuvoje žmonės skursta? Kur yra didžiausi skauduliai?

- Kai kalbame apie Lietuvą, negalime nematyti, kad yra atskirtis tarp tų, kurie yra labai turtingi, ir tų, kas yra mažiau pasiturintys. Tokia segmentacija liūdina. Manau, kad priežastis yra tame, kad mūsų socialinei sistemai reikia dar daug pasimokyti ir iš kitų šalių, ir išjudėti iš inercinio taško.

Mano, kaip to, kuris yra studijavęs skirtingose Europos valstybėse ir jų miestuose ir pamatęs įvairiausių socialinių sistemų (...), požiūriu, problema yra, pirmiausia, bendrystėje. Žmonės yra nedrąsūs bendrauti. Kaip kunigas dirbu ne tiek ir daug – tik metus, bet daug bendraudamas su žmonėmis matau, kad lietuviui yra labai nelengva atsiverti ir kalbėti apie savo problemą, labai nelengva dalintis apie savo rūpesčius. Jį dažniausiai užklumpa gėda, dėl to, kad „gal aš mažiau pasiturintis“, arba gėda, kad „aš turiu problemų“. Jis nemoka kalbėtis, nemoka pats ieškoti pagalbos ir kalbėti apie tai viešai ir garsiai.

Visuomenė yra segmentuota, nes nėra bendravimo kultūros, arba ji yra suaižėjusi. Jeigu išmoktume bendrauti, kalbėtis ir dalintis, jeigu išmoktume atjausti, pamatyti kitą, manau, kad tikrai pajudėtume progreso link.

- Ar pas mus dar gyva ta nuostata, kad esi pats kaltas, kad skursti?

- Tai yra visiška netiesa. Aš tam niekada nepritarsiu. Požiūris, kad „esi pats kaltas, kad skursti“, yra niekinantis. Reikia pažiūrėti, kaip skamba tas teiginys – kažkas, kas jaučiasi geriau, arba tariasi, kad jaučiasi geriau, gali pažiūrėti iš aukšto į kitą ir pasakyti: „tu pats kaltas“. Kokia tai yra nuostata? Trūksta pamatinio suvokimo, kad mes visi esame lygūs, arba krikščioniško suvokimo, juk mes esame broliai ir seserys, vieno dangiškojo Tėvo vaikai, arba tiesiog humaniško žvilgsnio. Mes visi esame žmonijos vaikai, ir mes galime padėti vieni kitiems.

Tai yra visiška netiesa. Aš tam niekada nepritarsiu. Požiūris, kad „esi pats kaltas, kad skursti“, yra niekinantis. Reikia pažiūrėti, kaip skamba tas teiginys – kažkas, kas jaučiasi geriau, arba tariasi, kad jaučiasi geriau, gali pažiūrėti iš aukšto į kitą ir pasakyti: „tu pats kaltas“.


Kai aš sakau, kad „tu esi žemesnis“, kad „tu esi pats kaltas“, tai nusiplaunu rankas. Mes krikščionybėje tai vadiname Piloto rankų nusiplovimu: „tavo darbas, pats ir sukis“. Šita nuostata nėra nei humaniška, nei krikščioniška. Reikia tam tikro (…) mentaliteto pakeitimo, kaip gi jis pats kaltas?

Yra daugybė priežasčių, kurių mes net nežinome, kai pasakome šitą frazę, kurios galėjo privesti iki tokios situacijos. Yra daugybė sunkių veiksnių – galbūt kažkokia priklausomybė arba šeimos situacija, kur mes net neįsivaizduojame, kokią kovą žmogus kovoja dieną iš dienos, bandydamas išgyventi ir kažką pasiekti. Aš raginčiau ne smerkti kitus, o geriau empatiškai pabandyti įsigilinti, kas nutiko jo gyvenime. Užuot pasmerkus, geriau pabandyti paklausti savęs: „o, kaip aš galėčiau tau padėti?“. Gal tik išklausymo užtektų, tik priėmimo, tik patarimo, ir tas žmogus atrastų teisingą kelią, kaip susitvarkyti savo gyvenimą, išeiti iš skurdo.

- Kartais diskutuojant apie įvairias socialinės politikos priemones, būna diskusija, ar užtenka žmogui duoti žuvį (pavyzdžiui, pinigų), kad jis išeitų iš situacijos, ar būtinai reikia duoti meškerę? Ir iš tikrųjų, ar kartais nereikia tos „žuvies“ žmogui, kad jis tiesiog išgyventų?

- Taip, ir tai nėra tapatu pasakyti, kad „tu pats kaltas“. Duoti meškerę, tai yra įgalinti arba sukurti tokią socialinę sistemą, kur žmogus gali atgauti savo pamestą, sutryptą orumą. Kur jis gali patikėti, kad gali savarankiškai kažką kurti. Tam reikia padėti, sukurti sąlygas. Gali pasakyti: „imk meškerę, pats žvejok“, ir pasodinti žmogų ant kalno. Tai, ką jis sužvejos? Nieko. Arba tu gali pasakyti: „imk meškerę“, ir ant dirvono pastatyti žmogų.

Pirmiausia, žinoma, nereikia tiesiog kažko davinėti. Manęs klausia: ar mums duoti sėdintiems prie bažnyčios pinigėlių, ar neduoti? Aš visą laiką sakau, kad tu turi nuspręsti viduje pats, ką tu nori padaryti duodamas, kaip tu nori pasidalinti. Galbūt būtų geriau ne tik duoti pinigėlį, bet pasilenkti prie to žmogaus ir paklausti: „laba diena (arba labas rytas), kaip tu gyveni? Kaip tu jautiesi? Papasakok apie save“. Tai yra kur kas drąsesnis aktas negu iš viršaus numesti tą pinigėlį.

Kartais duoti pinigėlį, arba kažką duoti, tai – atsikratyti ir nematyti problemos. Tai nėra brandu. Daug svarbiau yra sukurti bendravimo kultūrą, kur mes pažįstame vieni kitų rūpesčius, kur mes bandome apie tai kalbėti, matyti problemas, ir rasti būtų ieškoti sprendimų, kaip išeiti iš tos problemos. Čia ir būtų jau žvejojimas, o ne tik pašalpos padavimas ir paleidimas – sukitės. Sutinku, kad reikia visą sistemą judinti.

- Galbūt, kažkas mūsų klausydamas (arba skaitydamas) pagalvos, kad teoriškai gražiai skamba. Bet esame universiteto aplinkoje, universiteto bendruomenė, dėstytojai, kalba apie savo problemas. Iš tiesų yra sunku būti oriems su tokiais atlyginimais. Arba studentai, pavyzdžiui, medikai sako, kad „studijuojame. Esame jauna šeima. Mes net neturime fantazijos, kaip galėtume savo pirmam būstui pradėti taupyti“. Kaip išlikti oriam tokioje situacijoje, kai iš tikrųjų yra nelengva?

- Sakyčiau, kad čia yra keletas tos problemos sluoksnių. Vienas iš jų – suvokimas, kad mano orumą lemia pajamos arba mano padėtis visuomenėje. Manyčiau, kad tai yra klaidinga nuostata. Mano orumas yra pamatinis dalykas, kuris jau yra man duotas kartu su gyvybe.

Krikščioniškai kalbant, kokioje situacijoje aš bebūčiau, visą laiką esu Dievo vaikas. Biblija sako labai gražiai, kad žmoguje yra Dievo atvaizdas ir paveikslas. Vadinasi, reikia turėti vidinį suvokimą, kad „aš esu orus“.

Nuo to viskas prasideda. Jeigu viduje turiu šitą pasitikėjimo jausmą, jeigu jaučiuosi orus, dėl to, kad esu, dėl to, kad turiu gyvybę, dėl to, kad esu žmogus, čia yra ta žemė, kur paskui gali visos idėjos kilti – mano kūrybingumas, darbas.

Žinoma, viskas atsimuša į socialinius dalykus. Paskui tu vis dirbi, gali sakyti, kad „esu orus“, bet „nėra iš ko“. Tada, ką reikia daryti? Žiūrėkime į kitas šalis. Kaip mes protestuojame? Kaip mes kalbame? Ką mes darome? Kodėl mes nejudiname procesų? Kodėl mes išsirenkame vienokią arba kitokią valdžią, ir paskui skalambijame visus metus, kokia ji yra bloga? Tai kame yra problema? Kodėl mes nemąstome? Kodėl mes visą laiką galvojame, kad kažkas kaltas, o ne mes patys?

Visą laiką sakau, kad tai yra pokytis, kuris prasideda nuo manęs paties. Ką aš galiu padaryti? Jeigu aš patikiu, kad aš galiu kažką daryti, atsiranda kitas, aš kalbuosi, jau susiburia būrelis. Žiūrėk, jau čia – ir kažkokia korporacija arba dar kažkas, ir mes jau duodame alternatyvą. Tą gali žmogus padaryti.

Tikiu, kad, jeigu mes kartu būtume sąmoningesni, galėtume išjudinti labai daug procesų. Bet, jeigu mano tikslas yra tik mano asmeninis pralobimas, tai nėra universalus tikslas. Jis yra labai pragmatiškas, savanaudiškas, dėl to ir neišjudina visuomenės. Jei atsiranda aukštesnis tikslas, tada mes visi tikime, susiimame, ir pradedame dėl jo dirbti. Tada pasiekiame daug dalykų. Sakyčiau, kad čia yra raktelis.

Eugenijus Puzynia
Eugenijus Puzynia
© DELFI / Domantas Pipas


- Iš to, ką Jūs kalbate, aš girdžiu, kad gyvenote Prancūzijoje, ir, kad tai padarė Jums įtaką. Stebėdama visuomenę ir procesus čia, Lietuvoje, jaučiu, kad yra sunku žmonėms rasti bendrystę problemos sprendime. Tiek tos visuomenės grupės, kurios patiria socialinę atskirtį, (…) tiek tie žmonės, kurie kalba apie mobingą darbo vietose, tos bendrystės neranda. Gal turite minčių, kodėl mums tai yra taip sunku? Kuo mes skiriamės nuo prancūzų?

- Reikia grįžti prie to „Būdo lietuvių ir žemaičių“. Kas yra mūsų mentalitete? Kad vyktų kažkokie pokyčiai žmogaus gyvenime, reikia sutikti, kad aš turiu prisikasti prie savo vidinių nuostatų, ir sutikti kritiškai į jas pažvelgti, ir pažiūrėti, ar jos nėra klaidingos iš esmės? Jeigu tas, kurias randu klaidingas, mes sutiktume judinti ir pakeisti kitomis, labiau sveikomis, atviromis, tada ir vyktų pokytis.

Manau, kad yra psichologinės, dvasinės tinginystės. Visą laiką yra lengviau kažką pakritikuoti išorėje negu save. Daug lengviau kažką kalbėti abstrakčiai negu kažką pradėti keisti savyje. Tada, ko reikia? Reikia dvasinio žmogaus. Kaip gali būti kažkoks pokytis gyvenime, jeigu man nerūpi vertybės, jeigu nesirūpinu pamatiniais sielos dalykais? Kas man yra vertybė?

Jeigu man vertybė susiaurėja tik iki finansinės išraiškos, tai akivaizdu, kad tai jokios inercijos nepadarys. Reikia, kad būtų kažkas kilnesnio mano širdyje. Aš turiu pasakyti, kodėl man patinka mano šalis? Kodėl aš nevažiuočiau kitur? Kodėl man patinka ir aš jaučiu vertę bendrauti su žmonėmis? Kodėl aš myliu savo artimuosius? Kaip aš myliu kitus?

Jeigu man vertybė susiaurėja tik iki finansinės išraiškos, tai akivaizdu, kad tai jokios inercijos nepadarys. Reikia, kad būtų kažkas kilnesnio mano širdyje.


Paskui, koks yra mano žvilgsnis į mane patį? Pastoviai klausausi savo kaltinančio save balso: „ai tu nevykėlis/nevykėlė“, „tau nepavyks“. Toje baimėje ir gyveni. Kodėl? Tai yra net sakyčiau psichologinė problema. Sutikime pažiūrėti, kad tu neteisingai iš esmės galvoji apie save. Ką tu gali pakeisti? Pakeisk viduje.

Tam reikia dvasinio laiko, dvasinės įžvalgos, skirti laiko sustoti nuo to, ką aš darau, ir pažiūrėti į save. Ten aš pradedu pamatyti, pastebėti, ir tada ateina didesnis sąmoningumas. (…)

- Grįžtant prie skurdo ir vertybių tematikos, labai dažnai spekuliuojama atjautos sąvoka. Kai pradedu kalbėti su žmonėmis, pastebiu, kad nelabai suprantama, ką tas žodis reiškia. Tai – nei „nuojauta“, nei „užuojauta“. Ką katalikų pasaulyje reiškia šitas žodis?

- Tai yra modernus psichologinis terminas. Mes krikščionybėje kalbame apie atjautą, suprantame, kad tai yra dalis fenomeno. Mums daugiau įsako Dievo įsakymai. Jie neįsako tik atjausti. Jie įsako: „mylėk savo artimą, kaip save patį“. Čia – kur kas sudėtingiau ir kur kas aukštesnis įsipareigojimo laipsnis negu tik pabandyti atjausti arba įsivaizduoti, kaip kitas gyvena.

Empatija yra tai, ką mes verčiame žodžiu „atjauta“. Tai yra pabandymas pastatyti save į kito vietą, suprasti jo situaciją. Kai pažiūriu į jo situaciją, aš nesmerkiu, stengiuosi suprasti, ir tokiu būdu manyje gimsta tai, ką mes vadiname atjauta. (…)

Tada – kitas klausimas, jeigu aš būčiau toje vietoje, kaip aš norėčiau, kad man būtų pagelbėta? Vadovaujantis tokiu mąstymu, aš suteikiu pagalbą kitam žmogui. Tai yra visai neblogai. Tos empatijos reikia mums visur – šeiminiuose santykiuose labai dažnai galvojame, kaip man reikia padaryti? Ką aš galvoju, kad būtų teisinga? Kartais labai svarbu išgirsti, ką kitas mąsto. Kodėl jis taip mąsto? Kada aš pradedu taip mąstyti, mano egoizmas pasislenka į žemesnę vietą. Tada aš galvoju, kad yra svarbu, ir tai, kaip kitas jaučiasi. Kas jis yra? Svarbu tą suprasti, ir vesti dialogą.

Kalbėjimosi klausimas yra esminis šiais laikais. Nors mes kalbame labai daug, visur medijose komentuojame, bet nemokame sutikti kito žmogaus. Net to nenorime, nes svarbu tik savo nuomonę išpyškinti. Bet išpyškinti tik savo nuomonę ir būtų empatijos trūkumas. Neskubėti išpyškinti savo nuomonę, pabandyti suprasti, kodėl kitas elgiasi arba kalba taip, kaip tai daro, yra empatija, kuri gali sušvelninti ir padėti atrasti dialogą.

- (…) Kaip žmogui, kuris nežino, kas yra nepriteklius, jis yra jau gimęs pritekliaus sąlygomis, ugdyti dėkingumo jausmą už duoną kasdieninę?

- Nenoriu polemizuoti, tai yra kiekvienos šeimos apsisprendimas, kaip jie augina savo vaikus, kokias vertybes diegia. Tai, kas šeimoje yra daroma, yra šventa. Valstybė tikrai turi suteikti sąlygas ir nesikišti. Sakyčiau, kad šiandien yra klausimas, ar mes nesikišame su visais tais vaiko teisių apsaugos dalykais per stipriai į šeimos apsisprendimo reikalus? Suprantu, kad, kai yra problema, reikia padėti. Bet vėl – kokiu būdu mes tai darome? Ar dialogu, ar gal mums trūksta empatijos suprasti, kodėl šita šeima vienaip arba kitaip elgiasi?

Kalbant apie vaikus, man atrodo, kad labai gerai, kai yra daugiau vaikų šeimoje. Jie jau išmoksta dalintis ir labiau vertinti tai, ką gauna. Ten, kur šeimoje yra tik vienas vaikas, kuriam skiriamas visas dėmesys, tikrai yra pavojus, kad jis išsiugdys labai egocentrišką asmenybę. Visas dėmesys yra skirtas tik jam. Tada reikėtų nuo pat mažumės ugdyti norą pasidalinti. Žiūrėk, davei saldainį: „o, ar neduosi tėveliui atsikąsti? Neduosi mamytei?“. Jei atsako, „ne neduosiu“, tada – reakcija „negerai. Pasidalink, mokėk dalintis“.

Kaip mes patys elgiamės? Vaikams nereikia daug žodžių, jie mato, kaip tėvai gyvena. Jeigu tėvai patys vertina tai, ką jie gauna, jeigu jie moka taupyti, jeigu jie moka atsakingai naudoti savo finansus, jie visas šitas vertybes įdiegia ir savo vaikui. Neužmirškime, tie, kurie esame tėvai, kad vaikams labiau svarbūs mūsų darbai ir veiksmai negu žodžiai. Tai, kokios yra mūsų nuostatos? Jeigu mes patys gerbiame ir vertiname tą duoną kasdieninę, jeigu apie tai kalbame, manau, kad po truputį tokios vertybės bus įdiegtos ir vaikui.

- Kalėdiniu laikotarpiu gal daug kas iš mūsų atsigręš į varguolius, neš kažkokį savo keptą pyragą arba dar kažką, ar tai yra viena iš priemonių, kaip galima tai ugdyti?

- Žinoma, tai yra labai gražu. Čia yra socialus aktas. Aš ne tik šeimos viduje mokau vaiką, kaip mes gerbiame vieni kitus ir dalinamės, bet aš dar mokau kitokio žvilgsnio į visuomenę. Juk vaikas labai gražius klausimus kelia, jis sakys: „o kodėl šitas dėdė čia sėdi?“, „O kodėl mes jam turime pyrago duoti?“.

Tai yra pati geriausia proga, kada aš galiu vaiką mokyti apie pasaulį, apie jo tikrovę, kad esama skirtingų dalykų. Galima papasakoti: „galbūt dėdė pradėjo gerti, ir jis nuskurdo. Galbūt šeima jį paliko. Galbūt dėdei atsitiko nelaimė, bet nežiūrint į tai mes turime jam padėti, nes dėdė gali irgi atrasti jėgų vieną dieną atsikelti ir pakeisti savo gyvenimą“. Koks nuostabus akstinas kalbėti apie tikrovę!

Tai yra pati geriausia proga, kada aš galiu vaiką mokyti apie pasaulį, apie jo tikrovę, kad esama skirtingų dalykų. Galima papasakoti: „galbūt dėdė pradėjo gerti, ir jis nuskurdo. Galbūt šeima jį paliko. Galbūt dėdei atsitiko nelaimė, bet nežiūrint į tai mes turime jam padėti, nes dėdė gali irgi atrasti jėgų vieną dieną atsikelti ir pakeisti savo gyvenimą“. Koks nuostabus akstinas kalbėti apie tikrovę!


Dabar kartais mes vaikus auginame tarsi burbule, ir, kai jie turi išeiti į tikrovę, jie nėra tam pasirengę. Kaip yra gražu tokią socialinę akciją atlikti – nuvesti, kažką padovanoti, pasikalbėti, pasidalinti.

Yra kita problema, kartais gali tas pats dėdė būti tikrai alkoholio arba kažkokios priklausomybės gerokai sužalotas, sviesti tą pyragą, ir sakyti: „ką jūs čia man duodate?“. O kaip tada? Mes bijome šito. Tada irgi galima pabandyti suprasti, kas nutiko? Vyksta atmetimas arba kažkoks kitoks dalykas. Kaip mes galime padėti?

- Esu dariusi prieškalėdiniu laikotarpiu interviu su medikais, ir jie man tada kalbėjo apie tai, kad žmonės šiuo šventiniu laikotarpiu ypač skaudžiai išgyvena vienatvę. Ypač tie stipriai dirbantys žmonės vis bėga, ir tada staiga susiduria su realybe, kad „štai esu vienas šiuo laikotarpiu“. Kaip tam pasiruošti? Ir kaip mes jiems galime padėti?

- Visada mūsų lietuviškoje tradicijoje Kūčių vakarienė ir bendrai visas tas Kalėdų laikotarpis būdavo tas laikas, kad tie, kurie pasiliko vieni, (…) eidavo iš trobos į trobą, ir būdavo net labai garbinga prie savo Kūčių stalo palikti vietą kažkokiam žmogui, kuris užklys, – vargšui arba kokiai nors močiutei, kuri turi mažas pajamas, ir ją priimti kaip garbingiausią svečią. Arba šeimoje – kažkokia tetulytė viena likusi, būtinai ją pakvieskime prie Kūčių stalo vakarienės kartu pasidalinti. Tada čia jau kažkas kilnaus mumyse gimsta, ir tas yra mūsų tradicijoje.

Ta vienatvė kartais kyla iš to, kad egzistuoja tokia atskirtis – tarp kasdienybės ir šventės, kuri staiga pasidaro tokia didžiulė pompa, fejerverkai. Tada žmogus sako: „aš neturiu tokių pajėgų. Aš neturiu žmonių“. Tada jis jaučiasi labai sugniuždytas. Tam žmogui, kuris taip jaučiasi, sakyčiau: „žiūrėk, nenusimink. Mokėk užsidegti džiaugsmu iš kitų žmonių. Mokėk gyventi kitų džiaugsmu. Neužsidaryk savo kambaryje vienas. Pabandyk ateiti į pamaldas bažnyčioje“.

Dažniausiai būna kažkokia šventė, kur po mišių susirenka bendruomenės žmonės. Jeigu mes žinotume, kad yra toks žmogus, mes galime ir pakviesti kartu būti. Tiesiog reikia išeiti iš užsidarymo, ir pabandyti sakyti: „juk aš galiu išeiti. Aš lieku vertingas. Kalėdos yra ir man dovana. Galbūt aš neturiu artimiausių žmonių, bet aš galiu pasirinkti, ar sėdžiu vienas ir bambu, kaip man blogai. O gal aš einu tiesiog pasivaikščioti, pasižiūrėti į eglutę, pasižiūrėti į kitus“. Žinoma, kad galbūt liūdna, bet svarbu bandyti išeiti, ieškoti, nelaukti, kad kažkas ištrauktų.

O tie, kurie esame su šeimomis ir laimingi, raginu pamąstyti, galbūt mūsų šeimoje yra kažkas vienišas. Gal mes norėtume jį pakviesti. Galbūt yra keista tetulė arba dėdulis, nepamirškime jų pakviesti. Nepamirškime pasirūpinti, kad ir jie jaustųsi, kad yra mylimi, priimti. (…)

O tie, kurie esame su šeimomis ir laimingi, raginu pamąstyti, galbūt mūsų šeimoje yra kažkas vienišas. Gal mes norėtume jį pakviesti. Galbūt yra keista tetulė arba dėdulis, nepamirškime jų pakviesti. Nepamirškime pasirūpinti, kad ir jie jaustųsi, kad yra mylimi, priimti.


- Šiuo laikotarpiu girdžiu, kad yra ir skaudžių santykių šeimose, ar yra teisingas pasirinkimas nevykti šventiniu laikotarpiu pas artimiausius žmones, kur tas santykis yra skausmingas, ir palikti juos galbūt net vienatvei?

- Kartais yra labai sudėtingų situacijų. Už kitą žmogų niekada negalėtume nuspręsti. Kiekvienas padarys taip, kaip jam pasirodys teisinga, bet mes galime paraginti. Mūsų raginimas bent jau iš bažnyčios pusės būtų: žmogau, susitaikyk. Tas mūsų gyvenimas nėra ilgas, kad galėtume sau suteikti tokią prabangą – gyventi susipykę. Kam? Vietoj to, kad galėčiau gyventi laimingas.

Bet kokiame konflikte visada yra abi pusės kaltos, bet kažkas turi nusileisti, atrasti būdą kažkokiu būdu susitaikyti. Paprotys laužyti kalėdaitį nėra šiaip sau sugalvotas. Tai yra ir susitaikymo priemonė. Aš padėkoju, bet taip pat atsiprašau už visa tai, kas galėjo būti iš mano pusės įžeidu kitiems mano šeimos nariams. Esu matęs tą jautrų momentą, kai šeimos rate laužydami kalėdaitį atsiprašome ir pravirkstame, ir sakome, kad „atsiprašau, buvau neteisus“, arba „atleisk aš kažką per daug tau padariau“. Kalėdos, ypač Kūčios, yra ta proga, kai gali įvykti susitaikymas.

Galiu nuspręsti hipotetiškai, kad „nevažiuoju, nedarau“. Bet galiu pasirinkti ir kitą kelią. O gal aš noriu susitaikyti? Gal pavyks, gal lūš tie ledai tokį šventą vakarą, ir tada laimės abi pusės. Tada laimės santarvė ir taika.

Eugenijus Puzynia
Eugenijus Puzynia
© DELFI / Domantas Pipas


- Ar esate matęs realų atvejį, kai žmogus nuryja tą kartėlį, ir įvyksta susitaikymo aktas?

Taip ir ne kartą. Kasdien klausykloje sėdėdamas tą išgyvenu. Kartais žmonės sako, arba girdžiu pokalbyje, kur vyksta vidinis apsisprendimas atleisti tam, kuris man kenkia. Noras atleisti nėra automatiškas. Atleisti tai nereiškia pamiršti. Atleisti tai reiškia pripažinti, kad man buvo padaryta skriauda, bet ieškoti būdų, kaip nepasilikti toje aukos arba nuskriaustojo pozicijoje, kaip išeiti iš to (...). Nėra kito kelio – tik atleidimas.

Galiu dešimt metų nešnekėti, bet tas manyje užspaustas dalykas veiks destruktyviai, ir aš grįžinėsiu vis prie to paties neišspręsto klausymo, ir vis tiek kada nors ateisiu prie to, ar aš noriu apsispręsti atleisti ir paleisti. (…)

Žmonės per Kalėdas bendrystę kuria įvairiais dalykais – gamina skaniausius patiekalus, dovanėlėmis, kitais būdais. Ar Jūsų manymu tai yra tinkamas kelias? Kaip dar būtų galima susikurti bendrystę aplink stalą?

Įvairiausiais būdais, mes turime gražiausio folkloro apie Kūčias, galima jį naudoti. Kažkokių dvasių kvietinėti neraginu, nes visokių dalykų būna. Yra ir dvasinis pasaulis. Bet čia yra visos šeimos darbas ir užduotis – atrasti kūrybingai, kaip praleisti Kalėdas. Reikia susėsti ir planuoti, kaip mes norėtume šiemet praleisti Kalėdas? Žinoma, kad būtų silkės, kūčiukų. Kaip – be šito nėra Kalėdų? Faktas. Sutinku. Bet, kaip galima kitaip?

Galbūt kažkokią naują tradiciją, šeimos paprotį galima sugalvoti. Čia yra ta vieta, kur galima žaisti. Kaip žinome sociologiškai ir psichologiškai, žaidimas yra labai svarbus mechanizmas, kuris suartina bendruomenę, kur mes kiekvienas atrandame savo poziciją. Tai yra labai svarbu. Tam ir yra skirta šventė. Visi būdai, kurie nėra kažkokie amoralūs, pavojingi, kurie yra orientuoti į bendrystę, draugystę, džiaugsmą, yra skatintini.

- Ar Bažnyčia neneigia Kalėdų Senelio?

- Bažnyčia negali ir neturi jo neigti. Tai yra folklorinis personažas. (…) Mes, krikščionys, turime savo prototipą – Šventasis Mikalojus. Tai yra Miros vyskupas, kuris yra šventasis. Vokiškuose kraštuose iki šiol tai matau labai aiškiai, jo apranga yra ta pati balta barzda, bet yra vyskupo drabužiai, su vyskupo lazda. Tai yra tas šventasis, kuris, pagal legendą, dalindavo skurstantiems vaikams dovanėles. Iš čia gimsta ta visa kultūra.

Paskui ji perimama skirtingų kultūrų, sumaišoma su skirtingais (vietos papročiais), viskas susipina, ir tampa toks personažas. Aš manau, kad tai yra labai puiku. Įsivaizduokite, koks būtų nykus mūsų gyvenimas be tautosakos. Pirmyn, tai yra labai geras dalykas. Kodėl gi ne?

- Yra dar viena įdomi tradicija. Lietuviai deda lėkštelę ant Kūčių stalo mirusiam žmogui. Ar tai yra krikščioniška tradicija?

- Ji nėra originaliai krikščioniška, bet aš nematau, kodėl ji negalėtų įgauti krikščioniškos prasmės. Apskritai čia yra labai įdomus klausimas apie krikščionybę ir inkulturaciją. Krikščionybė, kitaip, nei mes skaitome įvairiuose poleminiuose straipsniuose, kurie yra menkai pagrįsti moksliškai (dėmesio, kurie skaitote, visada pažiūrėkite išnašas), (…) siekė visa tai, kas skirtingose kultūrose yra kilniausia, pakelti iki krikščioniško suvokimo.

Jeigu aš tikiu, kad padėsiu lėkštelę mirusiesiems, ir ateis dūšelės, plavinės, tada esu truputį primityvaus mąstymo. Pamąstykime protingai. Bet, jeigu aš tai darydamas padedu lėkštelę ir suvokiu, kad tai yra mano ryšys. Kad aplink mano šeimos stalą arba mano bendrystėje visada bus vietos mano artimiesiems, nesvarbu, ar jie iškeliavę, tai čia yra giliai krikščioniškas mastymas. Tai yra šventųjų bendravimas, kurį mes išpažįstame tikėjimo išpažinime.

Žiūrėkite, Kūčių maldoje visuomet yra vieta: „pasimelskime už tuos, kurie yra iškeliavę, kurie negali šiandieną būti su mumis, ir už mūsų mirusiuosius“. Mes esame tik dėka tų mūsų artimųjų. Ir tas mūsų tikėjimas ragina, kad mes norime susitikti ne tik su Dievu, bet ir su visais mūsų mirusiaisiais. Tas simbolis gali padaryti gyvą išėjusiųjų atminimą. Manau, kad jis yra labai prasmingas ir gilus.

Bet, jeigu mastau magiškai ir primityviai, kad ateis dūšelės ir valgys mano silkę, tada sutinku, kad tai yra folkloras.

- Labai ačiū, kunige, už atsakymus. Ar galėtumėte ko nors palinkėti mūsų skaitytojams?

- Linkiu iš visos širdies, kad šitas Kalėdų metas, kuris uždega šilumą mūsų širdyse, kad mes suvoktume, jog tai yra dovana, kuri mums yra duodama. Pavyzdžiui, krikščioniškai žiūrint, tai yra Viešpaties gimimo, tapimo žmogumi, šventė. Tai yra didžiulis dalykas, kada tai, kas yra dieviška, nusileidžia iki mūsų. Dievas nėra tolimas.

Linkiu, kad atrastumėte dvasinės stiprybės išjudėti iš kažkokių sunkių dalykų. Kad atrastumėte galimybę kalbėtis, dalintis. Kad būtumėte kūrybingi, pasitikintys savimi ir vieni kitais. Toks yra mano palinkėjimas Šv. Kalėdų proga Jums.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(29 žmonės įvertino)
4.7241

Top naujienos

Karbauskis apie pasitraukusius bendražygius: tikiuosi, kad į kitą Seimą nepateks

Nuo šio Seimo kadencijos pradžios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga ( LVŽS ) sumenko...

Ekstremali žiema Lietuvoje: sinoptikė turi atsargią prognozę, kiek dar tai tęsis (31)

Laidoje „DELFI diena“ sinoptikė Izolda Marcinonienė pasidalijo atimiausių dienų orų prognoze...

Paryžiuje – užuominos apie Jocytės ateitį WNBA: išskirtinėmis pagyromis apipylė „Spurs“ legenda specialiai Krepšinis.lt iš Paryžiaus (31)

Kiekvienais metais prieš NBA reguliariojo sezono rungtynes Europoje įvyksta „Jr. NBA“ renginys,...

Gabrielius Landsbergis: žiūrėdamas atgal į penkerius savo vadovavimo metus, aš suprantu vieną trūkumą (378)

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) nariai pradėjo diskusijas apie tai,...

Darbo inspekcijos atstovė dokumentus pildantiems imigrantams siūlo naudotis „Google Translate“ (51)

Kreipimosi į darbo ginčų komisiją formą galima rasti rusų ir ukrainiečių kalbomis, bet ją...

Baiminantis koronaviruso, URM rekomenduoja nevykti į centrinę Kiniją (33)

Kinijoje plintant mirtinai pavojingam koronavirusui, Užsienio reikalų ministerija ( URM )...

Nerijaus Cesiulio atsakas pasipiktinusiai Stonkuvienei: galiu atiduoti jai apdovanojimą, bet žmonių meilės – neišeis (130)

Ketvirtadienį Nacionaliniame operos ir baleto teatre vykusiame „ Žmonės 2020 “ renginyje metų...

Sibire iš cirko pabėgę du drambliai gatvėse sukėlė chaosą (18)

Nors sakoma, kad Rusija yra šalis, kurios gatvėmis klaidžioja lokiai, tačiau ketvirtadienį...

Paskelbti naujausi pieno tyrimų Alytaus apskrityje rezultatai (8)

Alytaus rajono savivaldybės atrinktų ir Nyderlandų laboratorijoje ištirtų mėginių...

Aistė Simėnaitė. Atleiskit, influenceriai, kad nepakankamai jus mylim (129)

Atrodo dar visai neseniai žvaigždės buvo žvaigždėmis tik žurnalų viršeliuose, TV ekranuose...