– Tikri politikos sunkiasvoriai, buvę Vyriausybės nariai palieka Lietuvą ir išvyksta į Europos Parlamentą. Kokie esminiai Jūsų įsipareigojimai dėl darbo Briuselyje?
– R.J.Esminius įspareigojimus jau ne kartą sakėme. Visų pirma, dirbti tose srityse, kurias išmanome geriausiai. Europa man yra gėris, ES yra organizacija, kuri turi daug iššūkių, bet Lietuvai tai yra institucija, į kurią mano karta svajojo įstoti. Žinoma, buvo labai daug pokyčių, bet pokyčiai yra į teigiamą pusę. Kitas dalykas, visą gyvenimą dirbau saugumo srityje, daug turiu įsipareigojimų ne tik Lietuvai, kad į Rytus nuo mūsų būtų saugesnė kaimynystė, kad tos valstybės artėtų prie Europos. Einu ieškoti draugų. Šiandien gal net visko negaliu pasakyti, bet įvyko lūžis.
A.K.Galiu tik pratęsti, kad ES turi didžiulį potencialą padėti mums keistis, ne tik duoti pinigų, bet taip pat gali padėti keistis šalims, kurios yra į Rytus nuo mūsų, pavyzdžiui, Ukrainai. Ukrainos sėkmė ilgainiui turės įtakos ir Rusijos kaitai. Ko reikia Lietuvai – kaip tik šiandien svarstėme finansinio stabilumo programą biudžeto komitete. Aš ir iškėliau klausimą, kad iš skaičių matosi, kad artėjame prie europinio standarto, artėjame prie ilgalaikio ekonomikos stagnacijos periodo, bet artėja ir kitos naujosios Europos šalys. Mums reikia ieškoti naujų politikos instrumentų, kurie padėtų mums keistis ir išvengti tokios stagnacijos.
– Bet ką daryti, kad EP darbas Lietuvoje būtų matomas ir juntamas realiai, o ne atskirai kiekvieno jos nario kažkokios ataskaitos per susitikimus su bendruomenėmis?
– A.K.Tai priklauso nuo politiko. Jeigu pažiūrėtume Seime, gal net pusė narių, yra tokių, apie kuriuos net nesame girdėję, ir aš pats dažnai susiduriu su tokia problema, kad dirbame toje pačioje salėje, bet aš nežinau jo pavardės.
Yra svarbu, kad dirbtume energingai, dėl svarbių idėjų, kurias aptartume ir su Lietuvos institucijomis ir išnaudotume visus resursus. Matau tik vieną dalyką, kad reikalingi realūs darbai, vėliau reikia tartis, kaip juos įvykdyti, kad geriau matytų Lietuvos žmonės. Mes Lietuvoje per 15 metų labai gerai išmokome įgyvendinti Europos politiką, įsisavinti, bet dalyvauti jos kūrime, ypač ten, kur mums yra svarbiausia, mes, deja, nesame patys stipriausi. Mums reikia peržengti kuklumo barjerą.
– R.J.Reikės atrasti save iš naujo. Čia viskas buvo aišku. Aš jaučiu nemažą dėmesį, kita vertus, mes dirbsime didžiausioje Europos liaudies frakcijoje, todėl svarbu renkant europarlamentarus, kokioje jie bus grupėje.
– Bet savo pavyzdžiu išvykdami parodėte, kad EP reikalingi politikos vilkai, ne jaunimas, taip?
R.J.Reikalingi ir tie, ir tie. Manau, kad tarptautinė patirtis labai reikalinga, bet jeigu nežinosi, kaip ir apie ką kalbėti su kitos šalies atstovais, jeigu neturėsi minčių, tai patirtis yra reikalinga. A.Kubiliaus pavardė yra labai pozityviai priimama ir jam nereiks prisistatinėti.
– A.K.Aš visiškai pritariu, kad norint būti įtakingu, turėti įtakos politikai ES, EP, tikrai reikia turėti patirties ir vardą, kad tavo nuomonę vertintų. Tai, ką mes darome dėl Ukrainos, žino ir kitose Europos šalyse.
– Išvykdami palikote ir konservatorių partiją, kur buvote vieni stipriausių vadovų, ponas Kubilius net partijai ne vienerius metus vadovavo. Kokią partiją paliekate?
– A.K.Paliekame stiprią, jauną energingą partiją. Ji sėkmingai sudalyvavo rinkimuose, pirmo turo rezultatai parodė, kad Lietuvoje baigėsi populizmo era ir į antrą turą išėjo du stiprūs kandidatai, o dabar partija orientuojasi į kitus rinkimus. Manau, kad Lietuva turės ir prezidentą, ir Vyriausybę europietišką.
– R.J.Aš norėčiau pasakyti, kad mes tikrai niekur nedingsime. Mes galime grįžti kiekvieną savaitę.
– Kodėl žmonės nebetiki konservatoriais?
– Aš taip nevertinčiau. Taip jau yra, kad mes dvi kadencijas pasėdime opozicijoje, o paskui gauname teisę prisiimti atsakomybę, dažniausiai tai būna per krizę, žinoma, krizės nežadu.
– Jūs esate krizės premjeras.
– Patirtį reikia padalinti.
– Ingrida Šimonytė, partijos kelta ir remta, liko antroje vietoje su bene dvigubai mažesniu balsų skaičiumi nei Gitanas Nausėda. Gal visgi partijai reikėjo dar labiau slėptis?
– Nemanau, Ingrida teisingai pasakė, kad negi ji bandys slėpti konservatorių paramą, žmonės nėra kvaili. Tie, kurie nebalsavo pirmame ture, jie paprastai linkę vienytis už kitą kandidatą. Yra problema, kad vyksta politinė kova, kita vertus, turime grįžti pamažu į politinę sistemą, kur niekas nieko geresnio nesugalvojo, kaip stiprios politinės partijos. Kitas dalykas, ar jos atsakingos, bet kito kelio nėra. Tikrai ne visur yra tas atmetimas, Vilniuje jo nebuvo.Yra dalykų, susijusių su nuoskaudomis.
A.K.Pirmas dalykas, kuo mes galime pasidžiaugti, kad pirmame ture žmonės balsavo už sau patrauklius kandidatus Ingrida Šimonytė laimėjo. Galima galvoti, kad tai yra lubos, arba kad tai yra pažanga.
– Kur jūs matote konservatorių problemą?
– A.K.Aš nematau problemos, matau didelį rinkėjų skaičių, kuris buvo mobilizuotas Prezidento rinkimuose, klausimas kuris iškyla, kaip tai gali nulemti tolesnę raidą. Perspektyvą matau neblogą, bet taip yra, negaliu pasakyti staiga stebuklingo recepto.
R.J.Ne taip greitai keičiasi, daugiau nei pusė žmonių pasisakydavo už Ingridą. Politinė sistema taip greitai neauga.
– Ar jūsų išėjimas nesilpnina Seimo?
– R.J. Aistė Gedvilienė tikrai sustiprins frakciją, ji turi didžiulį potencialą, ji energinga ir turinti patirties, pažįstu jos šeimą. Kažkada ir manęs nepažino, kai iš Pasvalio atvažiavau.
– A.K.Aš manau, kad kaip tik sustiprės. Būkime teisingi, kad didelė Lietuvos žmonių dalis mano, kad Kubilius yra dėl visko kaltas. To dabar nebebus. Gal kažką Europoje blogo padarysime. Ateina laikas, yra stipri jaunoji karta, kuri nori imtis atsakomybės. Man atrodo, kad svarbu pajausti politinės sistemos slinktį.
– Bet per rinkimų kampaniją daugelis jūsų pasigedo. Žinoma, daug dėmesio sulaukė Rasos Juknevičienės įrašas feisbuke.
– A. K. Aš jau 2015 priėmiau sprendimą ir pasiūliau kaip partijos pirmininką Gabrielių Landsbergį. Nes po tiek laiko tu tiesiog išsisemi, prarandi idėjas. Tas atsinaujinimas, kai esi lyderis, tai partijos atsinaujinmas yra vienas iš tavo strateginių veiksnių. Jeigu jis vyksta, labai džiugu, kad ateina jauni žmonės, tas džiugina. Partija yra gyva, ji pulsuoja, kartais pralaimi ir laimi.
– Kitas dalykas, ką pastarosiomis dienomis socialiniuose tinkluose rašė profesorius Vytautas Landsbergis apie tai, kad nacionalinis transliuotojas jo tarsi nelaiko faktiniu šalies vadovu. Gal tikrai čia pavardės problema, kuri kenkia partijai?
– R.J.Nuo žmonų priklauso.
– A.K.Tai yra partijos stuburo dalykai, aš matau daug didesnes problemas. Būdami tam tikra prasme centro dešinės atstovai, esame stipri partija. Po Brazausko mirties centro kairėje yra didžiulė sumaištis. Keičiasi partijos, yra populizmo bangos. Čia yra problema.
– R.J. Krizė kilo ne dėl mūsų kaltės. Kita vertus, nei viena kita politinė jėga neturi tokio stabilaus rinkėjo.
– Pone Kubiliau, jūs sakėte, kad Ingridai Šimonytei reikėtų kurti savo atskirą politinį darinį.
– R.J.Jis sakė, kad tada buvo neišsimiegojęs.
– A.K.Jūs, žurnalistai, padarote darbą už mus. Mano mintis paprasta, kaip įvardijo ir Gabrielius Landsbergis, Ingrida būtų puiki premjerė. Jeigu pasižiūrėtume į potencialius ateities ministrus pirmininkus, nematau jai konkurencijos. Yra vienintelis klausimas, kaip žmonės, kurie už ją balsavo, kaip juos nukreipti.
– Kokią matytumėte Šimonytės ateitį?
– Tai pačios Ingridos apsisprendimo klausimas. Ji turi gebėjimus jautriai mąstyti. Aš patarčiau jai drąsiai eiti į premjero postą. Partija palaikys ją, klausimas tik ar partija gali tikėtis tokio rezultato, kad ji viena surinks 440 tūkst. balsų. Reikia ilgesnių svarstymų.
– Aš matau rinkimus, tai būtų labai sveika Lietuvai, kad būtų nuspręsta realiai, kas bus premjeras.
– Kaip jūs įsivaizduojate, daryti premjero rinkimus?
– Ne rinkimus, o kelti klausimą.