„DELFI Dėmesio centre“ – kandidatas į Europos Tarybos generalinio sekretoriaus postą, Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų narys Andrius Kubilius.
– Vyriausybė teikia jūsų kandidatūrą į Europos Tarybos generalinio sekretoriaus pareigas. Tai būtų, ko gero, aukščiausios visų laikų Lietuvos atstovo užimtos pareigos tarptautinėse organizacijose. Kaip visa tai atsitiko?
– Iš tikrųjų atsitiko man pačiam nelabai tikint, kad tai gali vykti, arba kitaip sakant – visai to nesitikint. Prasidėjo nuo praėjusios vasaros, kai bendraminčiai iš Ukrainos, Gruzijos mane pradėjo kalbinti. Sako: yra tokia Europos Taryba ir bus generalinio sekretoriaus rinkimai ir man esą reikia dalyvauti. Aš iš pradžių tai priėmiau kaip juoką, bet jie man pradėjo aiškinti, kad dabar turi būti Europos liaudies partijos kadencija – dešiniųjų laikas. Dabartinis generalinis sekretorius yra buvęs Norvegijos premjeras, t.y. kairiųjų atstovas. Tai pradėjo kolegos argumentuoti, kad dabar mūsų laikas, kad ir Europos liaudies partijoje yra sutarimas jog naujasis kandidatas turi būti iš vadinamosios naujosios Europos, t.y. mūsų regiono. Ir kartu yra toks nuo seno galiojantis vadinamasis Junkerio standartas, kad Europos Tarybos generaliniu sekretoriumi turi būti ne mažiau buvęs premjeras, ar blogiausiu atveju – koks nors užsienio reikalų ministras.
Po to jau rugsėjo mėnesį sulaukėme skambučio jau iš Europos liaudies partijos vadovo ir prasidėjo kalba, kad aš turiu dalyvauti šiuose rinkimuose. Galų gale po visų susitikimų, Europos liaudies partijos suvažiavime turėjau pasakyti, kad gerai, sutinku pabandyti. Formaliai procedūra toliau vyko taip, kad Vyriausybė turėjo nominuoti mano pavardę. Jie tai padarė nepaisant žinomų vidinių opozicijos ir valdžios santykių.
– Kiek neoficialiai žinoma, premjeras nebuvo ypatingai patenkintas išgirdęs, kad Vyriausybei gali tekti teikti jūsų kandidatūrą.
– Tikrai to nežinau. Buvau keletą kartų su juo apie tai kalbėjęs, bet tikrai ne per daug. Suprantama, kad jis žino, jog ir jo partijoje tikrai ne visi labai myli Kubilių, tai, matyt, buvo ten viduje visokių diskusijų. Bet Vyriausybė padarė tą sprendimą ir priėmė jį vienbalsiai. Šiandien praktiškai yra paskutinė diena, kai reikia pristatyti kandidatus.
– Jūsų konkurentas yra liberalas, Belgijos užsienio reikalų ministras.
– Taip, ilgametis ministras – nepertraukiamai ministro pareigas užima jau 20 m. Pradėjo nuo finansų ministro posto, dabar jau kuris laikas yra užsienio reikalų ministras. Tikrai turi didelę patirtį, taigi ir konkurencija bus tikrai solidi.
– Bet europiniame kontekste liberalai nėra tokia galia kaip krikščionys demokratai.
– Be abejo, taip yra. Toliau yra dar du etapai, nes Europos taryba turi dvi svarbias institucijas – tai Parlamentinę Asamblėją ir vadinamą ministrų komitetą. Tai pirmiausiai kandidatūras svarstys ministrų komitetas, t.y. 47 valstybių atstovai, įskaitant Rusiją, Turkiją ir visą Europos kontinentą.
– Rusijos statusas dabar gana keistas. Jos balsavimo teisė yra suspenduota.
– Balsavimo teisė yra suspenduota parlamentinėje asamblėjoje, tačiau ministrų komitete jie turi balso teisę. Parlamentinėje asamblėjoje jiems buvo sustabdyta balsavimo teisė po Krymo okupacijos ir visų įvykių Rytų Ukrainoje. Po to Rusija pati priėmė sprendimą sustabdyti savo mokėjimus į biudžetą. Taigi gali būti, kad ilgai netrukus bus svarstomas klausimas, ar Rusija gali toliau likti nare.
Bet grįžtant prie procedūrų, tai pirmiausiai svarsto ministrų komitetas, po to klausimas keliasi į parlamentinę asamblėją. Ten priimamas galutinis sprendimas. Ir čia jau rezultatą lemia patys įvairiausi faktoriai: ir nacionalinių valstybių požiūris, ir grynai partiniai solidarumai.
– Taip bet kuriuo atveju, kalbant apie tam tikras politines rizikas, jos yra beveik minimalios, ar ne? Europos dešiniųjų lyderis jums pasiūlė, Europos dešinieji vieningai teikia jūsų kandidatūrą...
– Bet jie neturi daugumos. Jie didesni, bet neturi daugumos. Kiek tie džentelmeniški susitarimai tenai svarūs – pamatysime. Aš tikrai nesakyčiau, kad čia viskas bus paprasta. Laimėjimas tikrai nėra garantuotas. Yra labai daug faktorių, kurie bus svarbūs, įskaitant tą patį Rusijos faktorių.
– Kad niekas nepagalvotų, jog Andrius Kubilius kandidatuoja į kokius nors Europos Sąjungos prezidentus, reikia paaiškinti Europos Tarybos veiklą. Tai yra beveik 50 valstybių vienijanti organizacija. Jeigu trumpai, generalinis sekretorius – kas tai per pareigos?
– Skambiai pavadintos pareigos. Iš tikrųjų tai yra asmuo, kuris vadovauja sekretoriatui ir rūpinasi visa organizacija. Sprendimai yra priimami ministrų komitete, parlamentinė asamblėja turi svarbų vaidmenį, bet sprendimų nepriima: ji siūlo, inicijuoja, diskutuoja. Taigi ministrų komitete priimtus sprendimus toliau įgyvendina sekretoriatas su generaliniu sekretoriumi priešakyje.
Europos Taryba yra organizacija, kurią visi turbūt pažįstame iš jos vienos svarbiausių institucijų – Europos Žmogaus Teisių teismo. Europos Taryba iš esmės rūpinasi trimis svarbiausiais problemų blokais: žmogaus teisėmis, teisine valstybe ir demokratija. Tam tikra prasme šiuo metu matome gerą bendradarbiavimą tarp Europos Sąjungos ir Europos Tarybos. Jeigu ES iškyla klausimų dėl žmogaus teisių, dėl demokratijos ar teisinės valstybės, ji labai dažnai naudoja Europos Tarybos instrumentus. Pvz., ta garsioji Venecijos komisija. Ji nagrinėja šalių narių Konstitucijas, teisinės valstybės problemas, kaip Lenkijoje, Vengrijoje, tai šiais klausimais ES kreipiasi į Venecijos komisiją, kuri yra Europos Tarybos dalis.
– Pone Kubiliau, sprendimas palikti nacionalinę politiką – ilgai tam ruošiatės?
– Aš pajutau tam tikrą pasikeitimą savo gyvenime tada, kai padariau protingą sprendimą ir jaunajai kartai į rankas atidaviau partijos vairą. Jaučiau, kad po 13 m. vadovavimo partijai jau atėjo laikas kaitai. Ir partijai, ir man pačiam jau reikėjo kaitos. Labai aiškiai mačiau, kad reikia suteikti galimybę jaunajai kartai eiti į priekį ir tuo pačiu reikia modernizuotis partijai.
Kitas dalykas, kad atsilaisvinus nuo tų visų kasdienių rūpesčių taip jau susiklostė, kad ta vadovybės kaita partijoje vyko 2015 m. – visų Ukrainos įvykių metu. Ukrainos Prezidentas Porošenka pakvietė mane į visuomeninę tarybą, aktyviai į ją įsitraukiau ir pamačiau, kad su naujomis iniciatyvomis Ukrainai, kaip Maršalo planas, mes galime labiau įtikinti Vakarus. Taigi galime padėti ne tik pačiai Ukrainai su vidaus reformomis, bet ir padėti jai išorėje – bendradarbiaujant su Vakarais. Supratau, kad ta tarptautinė veikla yra verta dėmesio. Taip ir susiklostė, kad ta mano profilio kaita iš Lietuvos vidaus į tarptautinę politiką vyko jau keletą metų.
– Esate partijos kandidatų sąraše į Europos Parlamentą. Ar šis nominavimas paskatins jus atsiimti tą kandidatavimą, ar visgi pasiliksite kaip planą B?
– Čia laikai nesutampa. EP rinkimai vyks anksčiau. Aš apsisprendžiau dalyvauti Europos Parlamento rinkimuose matydamas galimybę EP vystyti tas temas, kurias jau išvardinau. O jeigu būsiu išrinktas generaliniu sekretoriumi, tuomet tiesiog mano vietą EP užims kitas pagal sąrašą.
– Be abejo eisite su tam tikra idėja, tam tikra programa ir ją pristatinėsite ministrų komitetui, ir parlamentinei asamblėjai. Kokia jūsų žinia?
– Aš bandau susidėlioti savo planą. Jau minėjau svarbiausias Europos Tarybos temas. Jeigu žiūrėtume į 70 šios organizacijos metų – ji tikrai yra daug pasiekusi. Mes patys tam tikra prasme esame jos produktas. Su Europos Tarybos pagalba atstatėme demokratiją, mokėmės iš jų žmogaus teisių, teisinės valstybės kūrimo ir t.t. Mes iš jų sėmėmės patirties, gaudavom pamokymų, pabarimų, kad kažkokioje srity kažko nepadarėm. Jei žiūrėti į Europos kontinentą, galime matyti šiandienines problemas, kurias aš priskirčiau demokratijos laikino susilpnėjimo problemoms. Norėčiau tikėti, kad laikino. Net ir toje pačioje mūsų naujojoje Europoje matome demokratijos erozijos požymių. Jau nekalbu apie tai, kad Rytų kaimynystės šalys dar tik mokosi, bręsta, transformuojasi į demokratiją. Rusija – dar atskira problema. Šioje vietoje, manau, kad turime tam tikrą privalumą, nes jau esame pakankamai vakarietiški, bet tuo pačiu gerai atsimename netolimą praeitį ir visą pereinamąjį laikotarpį.
– Tai jūs matytumėte tam tikrą moderatoriaus misiją?
– Matau tą moderatoriaus misiją. Europos Taryba yra viena iš labai svarbių institucijų, jei ne pati svarbiausia, siekiant didelės ir ambicingos Europos svajonės: Europa – vieninga, laisva ir taikoje. Čia yra ir mūsų didelė ir svarbi svajonė. Patirtis rodo paprastą dalyką: demokratijos tarpusavyje nekariauja, mes, deja, Europoje vis dar turim kaimynysčių su kuriomis tikrai norėtų gyventi ramiau ir taikiau.
– Pone Kubiliau, kelios temos iš vidaus politikos. VRK įregistruota sena idėja dėl privalomoji referendumo Seimo narių skaičiaus mažinimui iki 121. Pasirašė dalis „valstiečių“ frakcijos narių. Jūs pritariate tam?
– Tikrai nepritariu.
– Kodėl?
– Iš patirties galiu pasakyti, kad tokios idėjos gimsta tikrai ne dėl to, kad reikėtų mažinti Seimą, o dėl to, kad kažkuri partija, ypač valdančioji, yra sunerimusi dėl savo reitingų ir galvoja, kad su tokia idėja per rinkimus gali pasiekti geresnių rezultatų.
– Bet galima pasiekti geresnį rezultatą.
– Paskutinį kartą toks referendumas vyko 2008 m., jeigu neklystu. Tuomet Gedimino Kirkilo vyriausybė ir valdantieji ėjo su tokia idėja, bet ir referendumas nieko nelaimėjo, ir partija pralaimėjo rinkimus. Nereikia žaisti su Konstitucija.
– Kitas dalykas – Prezidento rinkimai. Valstiečiai žalieji savaite pavėlinę savo suvažiavimą kels kandidatą. Jūs turite abejonių dėl Sauliaus Skvernelio kandidatavimo?
– Tikrai manau, kad jis kandidatuos. Labiau abejoju dėl paties proceso ar pasirinktos viešųjų ryšių strategijos. Bandoma kurti kažkokią intrigą, tarsi neaišku, kas bus kandidatas ir galų gale tokia keista, sakyčiau, demokratijos forma: susirenka partijos nariai į suvažiavimą, jie tariamai nežino, kas bus kandidatas ir išeina į sceną Ramūnas Karbauskis ir sako: „aš kandidatu siūlau Saulių Skvernelį“ ir partija plodama pritaria.
– O Visvaldo Matijošaičio neseniai įnešta intriga? Jis pasakė, kad rimtai svarsto kandidatuoti.
– Aš manau, kad čia vėl yra tos bendros viešųjų ryšių taktikos dalykas – kurti intrigas. Turiu pasakyti vieną dalyką, kad žiūrint pagal mūsų atliktas socialines apklausas, mums nėra geresnės konkurencijos kaip su Sauliumi Skverneliu.
– Ką reiškia, kad nėra geresnės konkurencijos? Jūsų atliktos sociologinės apklausos rodo, kad jeigu antrajame ture būtų Ingrida Šimonytė ir Saulius Skvernelis...
– Laimi Ingrida Šimonytė.
– Ženkliai?
– Pakankamai.
– Tai reprezentatyvios apklausos?
– Pakankamai reprezentatyvios.
– Gitanas Nausėda turbūt visiems kandidatams yra pagrindinis konkurentas. Akivaizdu, kad dalis dešiniųjų rinkėjų gali rinktis ir šį kandidatą.
– Visiškai pritariu, kad jis turi labai gerus šansus. Bet šioje vietoje matome, kad gali būti taip, jog bus trys pirmaujantys kandidatai: Šimonytė, Skvernelis, Nausėda. Nėra pavojaus, kad dešiniųjų balsai čia vienas kitą suvalgys. Bent vienas dešinysis antrajame ture tikrai bus, gali būti, kad bus abu – ir Šimonytė, ir Nausėda. Kitas dalykas, akivaizdu, kad Skvernelio pranešimas apie dalyvavimą rinkimuose įneš tam tikras korekcijas į jau dabar žinomų kandidatų populiarumą. Mano manymu, gali būti taip, kad Sauliaus Skvernelio dalyvavimas rinkimuose labiausiai gali pakeisti Gitano Nausėdos reitingą.
– Tai jūs sakote, kad Nausėdai pagrindinis konkurentas šiuo metu yra Šimonytė ar Skvernelis?
– Aš labiau galvoju, kas Ingridai Šimonytei yra pagrindinis konkurentas. Šiandien yra du populiariausi kandidatai su panašiu reitingu. Sauliaus Skvernelio dalyvavimas rinkimuose įneš korekciją į lyderių populiarumą, pirmiausiai – į Gitano Nausėdos. Tada gali būti konkurencija tarp Nausėdos ir Skvernelio – kuris paklius į antrą turą.