„Kalbate apie situaciją, kuri nėra ekstremali. Kai atsiranda grėsmė gyvybei dėl ginklo panaudojimo, ginklas panaudojamas kitos pusės. Tai jau visai kitas teisinis režimas įsijungti turėtų ir visai kitaip. Jūs kalbate apie tą situaciją, apie kurią aš kol kas nekalbu“, – dar antradienį į „Delfi“ klausimą kaip pasiruošę reaguoti Lietuvos sieną su Baltarusiją saugantys kariai, pasieniečiai ir kiti pareigūnai, jei pasipils šūviai spaudos konferencijoje atsakė krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas.
Toks nedetalizavimas, užsimenant apie „kitą teisinį režimą“ gali būti aiškinamas įvairiai: nenoru viešai svarstyti „kas, jeigu“ – variantų gali būti įvairiausių, nenoru didinti ir taip įkaitusios įtampos, nenoru atskleisti tolesnių, galbūt jau parengtų planų detalių, nenoru eskaluoti situacijos Lietuvai nemalonių faktų arba suteikiant Baltarusijos režimui dingsčių imtis dar agresyvesnių veiksmų.
Iš tikrųjų paradoksalu, kad kritikų dėl santykių su Baltarusija krizės sukėlimu kaltinama Lietuvos valdžia jau kurį laiką pabrėžtinai demonstruoja būtent nenorą tą krizę gilinti. Nuskambėję raginimai pasienyje skelbti nepaprastąją padėtį iš pradžių buvo atmesti.
Būtent tada, po mėnesio trypčiojimo, kalbų apie hibridinę ataką ir migrantų pasienyje gaudymo bei apgyvendinimo Lietuvos teritorijoje priimti kompromisiniai sprendimai – apgręžti migrantus naudojant tik neletalines priemones bei suteikiant kariams papildomus įgaliojimus. Šio sprendimo įgyvendinimo dar teks palaukti iki kitos savaitės, kai į neeilinę sesiją susirinkęs Seimas pritars arba atmes vyriausybės jau patvirtintus pasiūlymus.
Net ir tokiu atveju akivaizdūs keli dalykai: Aliaksandras Lukašenka ir jo režimas demonstruoja, kad yra nusiteikęs toliau eskaluoti situaciją – tai rodo ir informacinės atakos, kaltinant Lietuvą migrantų sumušimu bei netgi nužudymu, ir pasieniečių pratybos, ir viešas įsakymas stiprinti sieną, nepraleisti apgręžtų migrantų. Karinga ir agresyvi retorika, Lietuvą vadinant fašistine valstybe gali atrodyti nesuvokiamai, turint omeny, kad A. Lukašenkos režimas ir sukėlė migrantų krizę.
Be to, kariais sustiprinusi pasienį Lietuva jau pati vienaip ar kitaip pasirinko ribotos, paskaičiuotos eskalacijos kelią, kuris, kaip neatsitiktinai įspėjo prezidentė Dalia Grybauskaitė, yra rizikingas. Tad net ir tokie kompromisiniai sprendimai bei nenoras dar labiau eskaluoti negarantuoja, kad A. Lukašenka atsitrauks – tai tėra būdas laimėti laiko, o visi veiksmai gali neišvengiamai privesti prie kraštutinių pasirinkimų. Ir čia Lietuvai gali tekti rinktis nebent geriausius scenarijus iš blogų.
Lietuvai – eskalacijos kontrolės išbandymas
Eskaluoti tam, kad situacija būtų deeskaluota arba tiksliau eskalacijos kontrolė – tokia frazė, kuri apibūdina dar Šaltojo karo laikais pasirinktą labiau teorinę, nei praktinę strategiją pastaraisiais metais vėl buvo siejama pirmiausiai su Rusija ir branduoliniais ginklais.
Jei valstybė X imasi veiksmų prieš valstybę Y ir pasiekusi tam tikrų taktinių laimėjimų – arba teritorijos kontrolės, arba politinės valdžios pakeitimo pagrasina panaudoti arba prevenciškai pademonstruoja branduolinį ginklą, tai yra aiškus eskalacijos signalas: jei priešininkas ar jo sąjungininkas mėgins atsigriebti, štai kas jo laukia, verčiau sėskimės prie derybų stalo ir kalbėkimės, kaip nutraukti kovos veiksmus. Nenorėdama rizikuoti branduoliniu karu valstybė Y arba jos sąjungininkai sutinka, o valstybė X pasiekia savų tikslų.
Eskalacijos kontrolė nebuvo ir nėra Lietuvos diplomatijos ar už saugumo politiką atsakingų sprendimų priėmėjų įprasta strategija – ji neišbandyta, jai akivaizdžiai nesiruošta ir Lietuvoje netgi nėra sutarimo, ką rodo skirtingų institucijų priešingos pozicijos. Jei dėl termino „hibridinė ataka“ Lietuvos prezidentas, premjerė, krašto apsaugos ir vidaus reikalų ministrai dar sutarė, tai dėl nepaprastosios padėties ar „kito teisinio režimo“ nuomonės akivaizdžiai išsiskyrė.
VRM vadovaujanti Agnė Bilotaitė jau siūlė nepaprastąją padėtį, bet tam pasipriešino tiek A. Anušauskas, tiek prezidentas Gitanas Nausėda.
Nepaprastoji padėtis yra visai kitas teisinis režimas, nei dabar galiojanti ekstremalioji padėtis, o apie galimus viešojo gyvenimo ribojimus bei jų taikymo pasekmes vargu ar norėtų pagalvoti apie savo politinę ateitį galvojantys sprendimų priėmėjai.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas, kuris pats yra iškėlęs mintį dėl nepaprastosios padėties pasienio ruože taip pat viešai leido suprasti, kad eskalacijos laipteliu aukštyn palypėjusi Lietuva stebės situaciją ir lauks A. Lukašenkos reakcijų.
„Kadangi nuo vakar vakaro įjungėme tą mums jau gerai žinomą mechanizmą, tai aš dabar siūlyčiau luktelėti, ir pažiūrėti, kaip visa tai veikia. Galbūt rugpjūčio 10 dieną mes jau matysime aiškesnį vaizdą“, – antradienį sakė L. Kasčiūnas.
Vis dėlto laukti kitos savaitės nereikėjo – A. Lukašenkos tiesiog parodomąja akcija sukvietus jėgos struktūrų ministrus prieš kameras išdrėbtas įsakymas stiprinti sieną bei režimo propagandos įjungimas kurpiant istorijas apie skriaudžiamus ir žudomus migrantus rodo, kad arba režimas laukė panašių žingsnių, arba nusprendė nepaisyti Lietuvos veiksmų ir toliau eskaluoti situaciją, arba ir viena, ir kita. Taigi, net ir priėmusi kompromisinius sprendimus Lietuva toliau pravėrė Pandoros skrynią, mat kitų sprendimų, t. y. toliau priiminėti migrantus ir sukti galvą, kur juos apgyvendinti, gesinti riaušių gaisrus migrantų stovyklose Lietuva galimai ir neturėjo.
Nuo „Alacho karių“ iki žvilgsnio į pasienį
O tai reiškia, kad pasienyje Lietuvos pusėje išsidėsčius ne tik pasieniečiams, bet ir kariams, Baltarusijos pusėje – jų pasieniečiams bei kitų jėgos struktūrų atstovams, o per vidurį atsidūrus migrantams, galima laukti įvairiausių provokacijų.
Tai, kad Lukašenkos režimo ruporai jau kurpia istorijas apie žudomus, šaudomus migrantus, kad prie Lietuvos ambasados Minske rengiami, kaip spėjama, KGB inscenizuoti protestai su plakatais „Nausėdą – į Hagą“ nėra joks netikėtumas. Tai dėsninga, tipiška, net jei ir nesubtili A. Lukašenkos režimo veiksmų seka. Be to – ji anonsuota.
Dar liepos pabaigoje A. Lukašenka grasino ginkluotais migrantais, kurie esą gali veržtis į Lietuvą „keršyti musulmonus nuskriaudusiems lietuviams“. Neatsitiktinai trečiadienį išplatintas „Alacho karių“ laiškas su įspėjimais apie tariamai užminuotus pastatus. Tarp galimų taikinių – „Akropolis“, „Ozas“, „Delfi“, Migracijos departamentas.
Tad bet kokia provokacija Lietuvoje – arba pasienyje, arba šalies viduje, pavyzdžiui, migrantų stovykloje, kur tarp jaunų, stiprių vyrukų gali būti įsimaišiusių ir specialiųjų tarnybų agentų (beveik šimtas migrantų yra iš Rusijos federacijos), arba Lietuvoje prieglobstį gavusio Baltarusijos opozicionieriaus pakorimas, pavojingų medžiagų išsiliejimas į Nerį ar Nemuną gali būti tik laiko klausimas. Kol kas visas dėmesys sutelktas būtent į pasienį.
Simboliška, kad apie tokias provokacijas dabar kalbama praėjus 30 metų po to, kai įvykdytos Medininkų žudynės. Tiesa, Lietuvos pasienyje vykdytų kruvinų užpuolimų buvo ir daugiau – tiek 1991-siais, tiek tarpukariu, kai ties demarkacijos linija su Lenkija nuolat aidėdavo šūviai, o nuo 1927-ųjų iki 1937-ųjų per dešimtis tokių incidentų žuvo 7 Lietuvos pasienio policijos pareigūnai. Viskas pasiekė kulminaciją 1938-ųjų kovą, kai buvo nušautas lenkų pasienietis ir Varšuva Kaunui įteikė ultimatumą grasindama karu.
Tad kas gali užtikrintai pasakyti, kad panašių incidentų ar provokacijų pasienyje nepasikartos dabar? Kol kas gali tęstis stalo teniso partija pasienyje, kai migrantus lietuviai ir baltarusiai siuntinės vieni kitiems, tačiau A. Lukašenka jau leido suprasti, kad to netoleruos. Kas tada?
O kas, jeigu – vis labiau tikėtinas
Jei nuaidės šūviai – iš pradžių į orą, tada migrantams virš galvų ar į pačius migrantus, o galiausiai ir į lietuvių pasieniečius bei su jais esančius karius, dalis kurių, tikėtina, turi kovinės patirties tarptautinėse operacijose – kokių reakcijų galima tikėtis?
Pirmiausiai klasikinės – tolesnės eskalacijos – dar daugiau šūvių ir, neatmestina, aukų. Ukrainiečių patirtis Kryme per 2014-ųjų šliaužiančią okupaciją parodė, kad vengimas priešintis galiausiai priveda prie kapituliacijos – tai, beje, iš liūdnos 1940-ųjų istorijos žino ir Lietuvos kariuomenė. Jau dabar, o ir kitą savaitę, jei Seimas patvirtins įgaliojimų kariams išplėtimą, kariai gali panaudoti ginklus savigynai.
Tačiau detalesnės kovos veiksmų taisyklės kol kas neviešinamos ir neaišku, kokios jos yra kariams, jei provokacijas sugalvoję Baltarusijos jėgos struktūrų atstovai sukurtų pilkosios zonos situaciją, kai neaišku kas, į ką, kur šaudo ir svarbiausia – kas tai įrodys.
Būtent todėl D. Grybauskaitės citata apie fizinio barjero būtinybę yra neatsitiktinė ir itin iškalbinga.
„Kol nėra fizinio barjero, tol naudoti kariuomenę pasienyje labai pavojinga, nes tikėtini ginkluoti konfliktai. Ką gal ir norima išprovokuoti. Nesant nors kokio fizinio barjero neįmanoma įrodyti, kas peržengė sieną. Todėl ir nepaprastosios padėties įvedimas pasienyje, be konkretaus apibrėžimo, kaip bus panaudojama kariuomenė, labai pavojingas karinio konflikto požiūriu“, – teigė prezidentė.
Toks įspėjimas gali paaiškinti Krašto apsaugos sistemos pabrėžtiną santūrumą veltis į migrantų krizės stabdymą, ypač pasienyje: formaliai tiek ministerija, tiek kariuomenė pažadėjo ir skyrė paramą nesipriešindami.
Tačiau nenoras karių įvelti į rizikingą situaciją gali būti aiškintinas ne šiaip tradiciniu Vidaus reikalų ir Krašto apsaugos sistemų požiūrių skirtumu, neviešomis trintimis ar skeptišku kariškių požiūriu į VRM struktūras. O juk nepaprastosios padėties metu vadovavimo grandinė reikštų, kad kariams realiai įsakinėtų VRM vadovė.
Kita vertus, jei greitojo reagavimo pajėgoms priskirti tiek policijos, tiek kariuomenės daliniai, pavyzdžiui ARAS arba Specialiųjų operacijų pajėgos (SOP) nuolat bendradarbiauja, treniruojasi pratybose ir netgi dabar gali greitai sureaguoti į provokacijas pasienyje, tai esminis klausimas yra būtent migrantų krizės epicentre atsidūrusi pati siena.
Formaliai ji tarsi yra, pažymėta dvišalėse sutartyse, atskirta kuoliukais, tačiau, kaip akis atvėrė migrantų krizė – realaus fizinio barjero, sienos kirtimą fiksuojančios stebėjimo įrangos daugelyje vietų tiesiog nėra. Jei incidentai kiltų būtent tose vietose – jei baltarusiai paleistų šūvius, Lietuvos teritorijoje „pasiklystų“ jie patys arba A. Lukašenkos apginkluoti „migrantai-keršytojai“, jei sužeistų, nukautų arba iš pasienio pagrobtų lietuvį pareigūną, kaip padarė rusai 2015 m. Estijos pasienyje pagrobę estų pareigūną Estoną Kohverą – kas tada?
Sąjungininkai padės, spaus ar sutaikys?
Kaip ir minėjo A. Anušauskas, tada įsigaliotų „visai kitas teisinis režimas“. Priklausomai nuo aplinkybių tai gali būti tiek nepaprastoji padėtis, tiek karo padėtis, o pasienio ruožai gali tapti karinių operacijų teritorija. Ir nors tai bent jau kol kas atrodo blogiausias scenarijus ar netgi dar blogesnio scenarijaus pradžia, viskas priklauso ne tik nuo A. Lukašenkos noro bei galimybių toliau eskaluoti padėtį, bet ir nuo išorinių aplinkybių.
Ir čia gali slypėti tiek Lietuvos viltis, tiek geriausias iš blogiausių scenarijų – teks tartis, kalbėtis ir nenustebti, jei į gilėjančią krizę įsikiš kiti. Pirmiausiai Lietuva gali būti pati suinteresuota žengti keliu, kurį jau pasiūlė europarlamentaras, buvęs Estijos kariuomenės vadas Riho Terras, kuris teigė, kad dėl migrantų krizės reikia aktyvuoti NATO 4-ąjį straipsnį.
Pastarasis numato sąjungininkų konsultacijas kai bent vienas iš jų mano, kad kyla grėsmė šalies teritoriniam vientisumui, politinei nepriklausomybei arba saugumui.
Teoriškai vien tokios konsultacijos NATO viduje būtų kitokio lygio, nei A. Lukašenkai didelio įspūdžio nedarantys pokalbiai ES koridoriuose – Aljansas yra galinga karinė jėga, prieš kurią A. Lukašenka žino negalintis pašokinėti, nepaisant visos savo karingos retorikos.
A. Anušauskas „Žinių radijo“ laidoje „Pozicija“ jau pripažino, kad NATO yra nuolat informuojama apie padėtį Lietuvoje – o tai gali reikšti, kad Lietuva tam tikrais kanalais jau yra netgi įspėjusi apie galimybę prašyti aktyvuoti NATO 4-ąjį straipsnį, tai būtų visiškai normalus ir logiškas žingsnis netgi šaliai, kurią migrantų krizė užklupo netikėtai.
Tačiau gali tekti neatmesti galimybės, kad iki tol kontaktus su A. Lukašenkos režimu, kuri Lietuva, kaip ir NATO valstybės vadina neteisėtu, gali tekti šnekėtis atskirai – išlaikius tam tikrus ryšių kanalus su režimu kalbėtis užkulisiuose arba, labiau tikėtinai, atvirai, neutralioje erdvėje, nusibrėžus aiškias raudonąsias linijas. Tokie pokalbiai, net jeigu būtų pasmerkti iš anksto – tiek emocingai reaguoti įpratusių bei marškinėlius su patriotiniu įkarščių besiplėšančių abiejų pusių viešosios nuomonės formuotojų arba tiesiog pasmerkti dėl turinio, detalių nesutarimų, galimi tik tada, jei abi pusės supras, ant kurio eskalacijos laiptelio stovima.
Dar viena ir gal netgi realesnė tikimybė gali būti priverstinis abiejų pusių sąjungininkų įsikišimas, kad konfliktuojančios šalys kalbėtųsi. Toks priverstinis taikymas Rusijoje 2008 metais įgavo makabrišką operacijos pavadinimą – „Oперация по принуждению к миру“ (rus. Pažodžiui operacija priverstinai sutaikant). Turint omeny, kad separatistus parėmę ir konfliktą su Sakartvelu iš esmės išprovokavę rusų kariai įsiveržė į Sakartvelo teritoriją, toks „taikymas“ iki šiol paliko randus.
Kita vertus, eskalacijos kontrolės metu Lietuvą gali formaliai paremti, o iš tikrųjų įsikišti lietuvių sąjungininkai – tiek amerikiečiai, tiek vokiečiai, kurie dėl savų priežasčių kol kas laikosi atokiau nuo Lietuvos ir Baltarusijos krizės (JAV turi vidinių prioritetų ir savų rusenančių krizių Pietryčių Azijoje, o Vokietijoje, kur baigiasi Angelos Merkel kadencija, ant nosies – rinkimai) gali patys neišvengiamai imtis iniciatyvos ir vienaip ar kitaip padėti deeskaluoti padėtį.
O tai reiškia kalbas su A. Lukašenka. Bet pastarąjį šiuo metu gali prispausti ne tiek naujos sankcijos, kiek Maskva, kuri konflikto metu taip pat laikosi atokiau.
Tačiau lemiamu momentu Kremliaus vaidmuo gali būti esminis – Vladimiras Putinas A. Lukašenkai gali privačiai pasakyti „stop“ ir nuo Rusijos vis labiau priklausoma Baltarusija bus priversta paklusti, žinoma, išsaugodama veidą. Tačiau Rusija tiek Vakarų, tiek, neatmestina, netgi dalies Lietuvos piliečių akyse gali sužibėti kaip taikytoja, konflikto sprendėja ir taip pasikelti savo akcijas.
Prieš tai Lietuva tiesiog neturės galimybių (bent jau be įrodymų, kad šioje krizėje Kremlius prikišęs nagus) priešgyniauti. O tai reikštų sunkias derybas bei Maskvos arba Minsko sąlygų svorį. Kiek jį būtų linkusi pakelti Lietuva – kitas klausimas, mat Lietuvos kariai dar neturi įgaliojimų, kuriuos gaus kitą savaitę, o iš esmės dar daug eskalacijos laiptelių gali ir neprireikti, o kol kas šūviai pasienyje dar neaidi. Kol kas.
