Lietuva yra viena iš nedaugelio Europos valstybių, kur mirusieji dar nėra kremuojami. Kaimyninėse šalyse – Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Baltarusijoje – kremavimo paslaugos teikiamos ne vienerius metus. Kadangi parlamentarai iki šiol nėra priėmę Kremavimo įstatymo, laidojant mirusiuosius vadovaujamasi Civiliniu kodeksu ir Kapinių tvarkymo taisyklėmis, kur apie palaikų deginimą nekalbama.
Mirusiųjų kremavimas Lietuvoje lėtai, bet nuolat populiarėja. Tai yra ne tik mados reikalas – apie alternatyvų laidojimo būdą verčia galvoti žemės stygius kapinėse. Kremavimas pasirenkamas ir dėl estetikos – artimieji paprašo sudeginti itin sužalotus palaikus.
Tokia galimybe pasinaudojo ne vieno iškilaus Lietuvos kultūros žmogaus – Lietuvos ambasadorės prie UNESCO Ugnės Karvelis, dailininko Vytauto Kalinausko – artimieji. Kremuoti buvo neseniai žuvusio verslininko Huberto Grušnio, aktorės Galinos Dauguvietytės vyro palaikai.
Galvoja apie žemės trūkumą, infekcijas ir estetiką
Vilnietė Gražina pasakojo prieš kelerius metus kremavusi netikėtai Maskvoje sunegalavusio ir mirusio tėčio palaikus. Kremavimą rinktis ją privertė aplinkybės – kitu atveju, pasak moters, būtų vykusios tradicinės laidotuvės. „Kremuoti buvo ir pigiau (kainavo šiek tiek per tūkstantį litų, o palaikų pargabenimas būtų atsiėjęs apie 6 tūkst.), ir paprasčiau – vietoj karsto parsigabenome tik urną su pelenais", - DELFI pasakojo moteris.
Kone visi DELFI kalbinti įvairaus amžiaus žmonės tvirtino norintys po mirties būti sudeginti, tačiau nurodė skirtingas tokio pageidavimo priežastis. Vienų įsitikinimu, tai padėtų apsisaugoti nuo infekcinių ligų plitimo, kiti minėjo žemės trūkumą kapinėse, treti – estetiką, mat jiems nesinorėtų užkastiems į žemę supūti. Tačiau jie sutiktų, kad urna su pelenais būtų palaidota tradiciniame kape. Kiti norėtų, kad palaikus artimieji saugotų namuose arba išbarstytų tam tikroje vietoje.
2002 metų rudenį atlikta apklausa parodė, kad kremavimo įteisinimui Lietuvoje pritartų 63 proc. klaipėdiečių, 70 proc. vilniečių, 72 proc. panevėžiečių, 80 proc. kauniečių ir net 86 proc. šiauliečių. Tiesa, kremuotis po mirties tuomet pageidavo tik vienas iš dešimties apklaustųjų.
Norinčiųjų netradicinės paskutinės kelionės per kelerius metus šiek tiek padaugėjo. Viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai", DELFI užsakymu atlikusi gyventojų apklausą, nustatė, kad vos 17 proc. žmonių norėtų po mirties būti kremuoti. Su tuo nesutiktų 54 proc. apklaustųjų.
Tačiau DELFI skaitytojų apklausa parodė kiek kitokį rezultatą - 57 proc. atsakiusiųjų prisipažino norintys po mirties būti kremuoti, po penktadalį atsakė neigiamai arba apie tai niekada nemąstė.
Europos valstybėse kremuojama 40-50 proc. mirusiųjų. Didžiojoje Britanijoje šis skaičius siekia 70 proc., Švedijoje – 80 proc., Japonijoje – dar daugiau.
Kremavimo įstatymo projektas įstrigo Seime
Dar 2003 metais Aplinkos ministerija parengė Kremavimo įstatymo projektą, kuris tuomet buvo užregistruotas Seime, vėliau apvarstytas keliuose komitetuose, bet iki šiol taip ir nėra priimtas.
Pagal projektą, valią sutikti arba nesutikti būti kremuotas galėtų pareikšti tik pilnametis asmuo. Jis sutikimą privalėtų išreikšti testamentu arba specialia notaro patvirtinta sutartimi. Laikui bėgant savo valią asmuo galėtų pakeisti, pavyzdžiui, nutraukdamas sutartį su kremavimo įmone arba perrašęs testamentą.
Siūloma leisti giminaičiams mirusįjį kremuoti ir jei jis nėra raštu patvirtinęs tokio noro. Tačiau tuomet jie privalėtų įrodyti, kad asmuo, būdamas gyvas, nebuvo pareiškęs nesutikimo po mirties būti kremuotas. Pirmiausia būtų atsižvelgiama į sutuoktinio nuomonę, šio nesant – į pilnamečių vaikų, tėvų, brolių ir seserų, senelių bei vaikaičių.
Projekte, be kita ko, apibrėžti ir tam tikri draudimai kremavimo procedūroms. Pavyzdžiui, teismo medicinos ekspertų tirtus arba ekshumuotus palaikus būtų galima kremuoti tik su prokuroro leidimu. Neatpažintus mirusiuosiuosius kremuoti būtų draudžiama. Taip pat siūloma uždrausti palaikų kremavimą tą pačią dieną, kurią išduodamas mirties liudijimas.
Vyriausybės įgaliota institucija galėtų nurodyti privalomai kremuoti palaikus asmenų, sirgusių juodlige ar ypač pavojingomis užkrečiamomis ligomis, arba šių ligų sukėlėjų nešiotojų.
Kremavimo krosnyje vienu metu būtų leidžiama kremuoti tik vienus palaikus. Jų pelenus siūloma sudėti į nedūžtančią, šviesai ir skysčiui nepralaidžią kapsulę, ant kurios būtų įspausti mirusiojo vardas, pavardė ir asmens kodas, gimimo ir mirties datos, kremavimą atlikusios įmonės kodas, kremavimo data.
Kremuoti palaikai būtų laidojami arba saugomi patalpinant juos į kapavietę kapinėse arba į nišą kolumbariume ar urnų sienoje. Tačiau jei būdamas gyvas žmogus pageidavo, kad jo pelenai būtų išbarstyti tam tikroje vietoje, tai siūloma leisti atlikti, nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų bei viešosios tvarkos.
Planuojama, kad verstis kremavimu galėtų tik specialias licencijas gavusios įmonės, kurios privalėtų užtikrinti, kad vykdoma veikla nesukeltų pavojaus visuomenės sveikatai ir aplinkai.
Buvo parinktos vietos krematoriumams
Prieš keletą metų, kai pradėta diskutuoti apie kremavimo įteisinimą, apie pirmojo krematoriumo statybą prabilo didžiųjų miestų – Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos valdžia.
Vieni pirmųjų tokius užmojus paskelbė kauniečiai. Miesto bendrajame plane net buvo numatytos ir su įvairių sričių specialistais aptartos kelios krematoriumui tinkamos vietos.
Prieš beveik dešimtmetį viena privati bendrovė VI forte ketino pastatyti specialias krosnis ir teikti kremavimo paslaugas, tačiau šie planai sulaukė audringos vietos gyventojų reakcijos ir projektas buvo pamirštas. Vėliau speciali savivaldybės komisija prabilo apie vietą netoli Karmėlavos kapinių ir tą patį VI fortą, specialistai siūlė dar kelias teritorijas.
Žemės stygius kapinėms plėsti Klaipėdos valdžią taip pat privertė pagalvoti apie krematoriumo statybą. Nors savivaldybės Miesto planavimo departamentas anksčiau buvo įpareigotas išsiaiškinti šio specifinio objekto projektavimo aspektus bei aptarti galimas vietas jam statyti, rimtais planais sumanymai netapo. Tačiau uostamiesčio kapinėse jau turėjo būti įrengta urnų siena, bet iki Vėlinių jos nespėta pabaigti. Nedidelis kolumbariumas yra ir Vilniaus Bernardinų kapinėse, bet čia leidžiama laidoti tik įžymių ir nusipelniusių žmonių palaikus.
Sostinės valdžia dar 1998 metais buvo paskelbusi, kad krematoriumui tinkamiausia būtų Naujininkų rajone esanti Žirnių gatvė. Detaliajame miesto plane krematoriumui buvo numatyta vieta šalia 70 hektarų teritorijoje suprojektuotų naujųjų kapinių su kolumbariumu ir ritualinių paslaugų komplekso. Valdininkų teigimu, krematoriumo ir kolumbariumo įrengimas galėtų išspręsti vietos sostinės kapinėse trūkumą. Tačiau prieš daugiau nei porą metų, atsižvelgdama į gyventojų nuogąstavimus, savivaldybė paskelbė neketinanti Žirnių gatvėje statyti krematoriumo.
Vilniaus miesto savivaldybės Energetikos ir ūkio departamento direktoriaus Virginijaus Dastiko įsitikinimu, mūsų šaliai pakaktų vieno krematoriumo, tačiau jo statybos planuoti nebus galima, kol Seimas nepriims reikiamo įstatymo. Pasak valdininko, krematoriumo vietą turėtų parinkti Savivaldybių asociacija, kad į ją būtų patogu atvykti iš bet kurios Lietuvos vietos.
Tuo tarpu parlamentinio Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas Antanas Matulas DELFI sakė, kad priimti vien tik Kremavimo įstatymą neracionalu. Anot jo, Aplinkos ministerija pažadėjo sudaryti specialią darbo grupę ir pavesti jai iki metų pabaigos parengti įstatymo, kuriame būtų reglamentuojamos visos su laidojimu susijusios procedūros, projektą.
Latvijoje kremavimas gerokai populiaresnis
Kol kas po keletą šimtų Lietuvos piliečių kasmet kremuoti vežami į Rygoje esantį krematoriumą, šalia kapinių, netoli miesto parko veikiantį nuo 1994-ųjų. Ritualinių paslaugų bendrovės renkasi šį krematoriumą, nes jis yra įtrauktas į Europos krematoriumų registrą ir atitinka reikiamus standartus.
Palaikus iš Vilniaus krašto arčiau ir pigiau būtų vežti į Minską, tačiau nuo to atgraso daugybė formalumų. Krematoriumas Lenkijoje, kur deginimas kainuoja apie tūkstantį litų, yra pernelyg toli.
Kaip DELFI pasakojo Zaigos vardu prisistačiusi Rygos krematoriumo darbuotoja, latviai jau seniai įvertino kremavimo pranašumus, todėl po mirties deginami įvairaus išsilavinimo, socialinės ir turtinės padėties žmonių palaikai. Tuo tarpu iš Lietuvos kremuoti artimųjų palaikus esą atvyksta turtingesni ir labiau išsilavinę.
Pašnekovė teigė negalinti pasakyti, kiek tiksliai Rygoje kremuojama lietuvių, mat vieną mėnesį jų gali būti vos keli, o kitą – keliolika. Iš viso kas mėnesį čia kremuojami daugiau nei šimto žmonių palaikai.
Lietuvių palaikams paprastai taikoma skubi kremavimo procedūra, kainuojanti 177 latus (877 litus). Artimieji mirusiojo pelenus atgauna tos pačios dienos vakarą – kur kas greičiau nei latviai. Iš viso atsisveikinimo ceremonija skubantiems lietuviams kainuoja 362 latus (1795 litus) – maždaug šeštadaliu brangiau nei paprastai.
Atbaido kaina, tradicijos ir religiniai įsitikinimai
Jau beveik 10 metų palaikus kremuoti į Rygą gabena laidojimo paslaugų bendrovė „Michel ir partneriai". Tokios paslaugos bendrovės darbuotojų kiekvienais metais paprašo 30-40 mirusiųjų artimieji. Įmonės direktoriaus Skirmanto Grigučio teigimu, kasmet latviai kremuoja po 250-300 mirusių Lietuvos piliečių – keliomis dešimtimis daugiau nei prieš keletą metų. Iš viso šalyje per metus užregistruojama apie 40 tūkst. mirčių.
Anot S. Grigučio, palaikų gabenimas į Rygą, kremavimas, pelenų parvežimas ir velionio pagerbimas neužtrunka ilgiau nei įprastos laidotuvės – netektį išgyvenantiems žmonėms nekyla biurokratinių kliūčių. Tereikia tik išversti dokumentus į latvių kalbą, o ant sienos su mirusiojo palaikais laukti netenka.
Maždaug penktadaliu atvejų kremuoti vežami stipriai sužaloto žmogaus palaikai – juos matyti karste artimiesiems būtų pernelyg skaudu.
„Michel ir partneriai" vadovas pripažino, kad kai kurių mirusiųjų artimuosius nuo kremavimo atbaido kainos. Kremavimui būtinas karstas dažnai perkamas paprastesnis – už 300-800 litų. Dar 250-500 litų atsieina urna. Pridėjus išlaidas transportui, dokumentų tvarkymui ir pačiam kremavimui, susidaro beveik 3 tūkst. litų – maždaug trečdaliu daugiau nei kainuoja įprastos laidotuvės.
Be to, S. Grigučio įsitikinimu, katalikiškų pažiūrų lietuviams kremavimas nėra priimtinas. Artimųjų palaikus deginti dažniausiai apsisprendžia jaunesni, laisvesnių pažiūrų, išsilavinę žmonės, „inteligentija ar tie, kurie prie meno", nebent mirusysis dar būdamas gyvas paprašė būti kremuotas. „Bet tai nereiškia, kad šie žmonės yra susipykę su religija", - DELFI tvirtino pašnekovas.
„Kur gyvena protestantai, kremavimas populiarėja itin sparčiai. Pavyzdžiui, Estijoje kremuojama dar didesnė dalis palaikų nei Latvijoje", - pažymėjo S. Grigutis.
Apie krematoriumo statybą Lietuvoje jis kalbėjo ne itin optimistiškai, mat esą dabartinius poreikius puikiai patenkina latviai. „Michel ir partneriai" prieš keletą metų net atliko tokio projekto galimybių studiją, tačiau dabar planų imtis kremavimo nebepuoselėja. Pasak S. Grigučio, norint paskatinti verslininkus statyti krematoriumą reikalingas ne tik įstatymas, bet ir investicijų grąža. Krematoriumo ir reikiamos infrastruktūros įrengimas kainuotų daugiau nei 2 mln. litų.
Katalikų Bažnyčia kremavimo nedraudžia
Anksčiau Katalikų Bažnyčia į kremavimą žiūrėjo priešiškai, tačiau laikui bėgant jos pozicija gerokai sušvelnėjo.
Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos ugdytojas Žydrūnas Vabuolas pripažino, kad anksčiau sudegintus palaikus buvo sunku palaidoti su bažnytinėmis apeigomis. Tačiau nuo XX amžiaus antrosios pusės Katalikų Bažnyčioje į kremavimą žiūrima palankiai, išskyrus tuos atvejus, kai žmogus kremuojamas norint parodyti, kad jis netikėjo kūno prisikėlimu.
„Tokiu atveju laidojimas su Bažnyčios apeigomis negalimas ir šiomis dienomis", - DELFI pabrėžė dvasininkas.
Lietuvoje dokumentų apie kremavimą niekas nerašė, tad kada pasikeitė požiūris į tokį laidojimo būdą mūsų šalyje, atsekti būtų sunku. „Tiek, kiek atsimenu, į kremavimą visąlaik buvo žiūrima taip, kaip dabar – normaliai", - sakė kunigas.