„Pervyj kanal“ rašo, kad nors Vilniaus valdžia paaiškino, jog skulptūrą „Taikos sargyboje“ būtina restauruoti, tačiau daugelis miesto gyventojų esą būgštauja, kad senoje vietoje šios skulptūros nebeišvys.
„Darbininkams prireikė beveik pusdienio, kad atskirtų paminklą sovietų kariams nuo granitinio pjedestalo – vienos iš keturių Žaliojo tilto atramų. Nufotografuoti vieno iš pokarinio Vilniaus simbolių, prastovėjusių čia 63 metus, atėjo dešimtys žmonių. Valdžia tikina, kad skulptūros bet kuriuo momentu galėjo nuvirsti ant praeivių. Tačiau daugelis vilniečių įsitikinę, kad sprendimas pašalinti skulptūras yra politinis“, - teigiama straipsnyje.
„Komisija šiuo klausimu posėdžiavo maždaug prieš mėnesį, ji neleido demontuoti šių skulptūrų. Vienas narys buvo už, o septyni prieštaravo jų demontavimui. Tai reiškia, kad jos turėjo likti! Tuomet klausimas buvo pakreiptas taip: jas nuims tam, kad restauruotų. Tačiau kai buvo išrinktas naujasis Vilniaus meras R. Šimašius, jis atvirai pasakė, kad skulptūros bus demontuotos, jos čia daugiau negrįš“, - „Pervyj kanal“ cituoja laikraščio „Obzor“ žurnalistą Vladimirą Klopovskį.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius dar savo rinkimų kampanijos metu žadėjo išvalyti Lietuvos sostinę nuo sovietinės praeities atgyvenų, o Žaliojo tilto skulptūrų demontavimo išvakarėse savo socialinės žiniasklaidos paskyroje paskelbė tokią žinutę: „Balvonai“ nukeliaus nuo tilto. Ir tai labai gerai, nes nei javų pėdas, nei kareivių korpusai nebekels grėsmės praeivių gyvybei. Galėsim ir iki paskutinio siūlo išsidiskutuoti, koks turi būti jų tolimesnis likimas“.
Bet kas gi jie - tie balvonai, klausia „Pervyj kanal“ ir pateikia R. Šimašiaus įrašus socialiniuose tinkluose.
Kolūkiečius, pavaizduotus skulptūroje, meras vadina baudžiaunininkais, kurie šerdavo kiaules vogtais pašarais. Darbininkus – žmonėmis, kurie tik ir galvodavo, ką dar būtų galima pavogti. Studentai, jo teigimu, ne studijuodavo, o kaldavo absoliučius kliedesius.
Tačiau daugelį miestiečių, anot tinklalapio, suglumino Vilniaus mero žodžiai, kad šios skulptūros, tarp jų ir karių išlaisvintojų, vaizduoja neegzistuojančią sovietų istorijos didvyriškumo pusę.
„Laikraštyje rašo, kad tai „balvonai“! „Dėl šių „balvonų“ mūsų prezidentė mokėsi Leningrade! Jie taip vadina – tai valstybės gėda. Aš negaliu. Stoviu ir man kraujas verda. Juk tai mano istorija, mano gyvenimas. Kur mes užaugome? Ant šio tilto. Vežimais važinėjome, kai dar vaikai buvome“, - kalbėjo tinklalapio cituojama viena vilnietė.
„Kiek gyvenu, jos čia visada stovėjo. Manau, kad jos turi likti... Netoliese yra europietiškas simbolis – surūdijęs vamzdis, tačiau jos, mano nuomone, yra geriau, gražiau. Juk tai istorija, visa tai buvo. Šios skulptūros atspindi, kokie buvo laikai, kokia buvo armija“, - sakė kitas Lietuvos sostinės gyventojas.
Pasak tinklapio, Vilniaus gyventojai nerimauja, kad skulptūros, tapusios sovietinės istorijos dalimi, bus ne restauruojamos (beje, atlikti tokią restauraciją savo lėšomis ne taip seniai siūlėsi ir Rusija, tačiau sulaukė neigiamo atsakymo), bet atsidurs Grūto parke, kur visus Lietuvos nepriklausomybės metus iš visos šalies vežami politinės ir karinės istorijos paminklai. „Pervyj kanal“ konstatuoja, kad komentarai, aidintys iš muziejaus audiogidų, gana originalūs.
„Antrojo pasaulinio karo metais, kai į Lietuvą sugrįžo sovietų režimas, į Raudonąją armiją buvo mobilizuoti 82 tūkst. lietuvių, iš kurių 45 tūkst. buvo priversti taip pasielgti prieš savo valią. Raudonosios armijos kariai kovojo ne tik su vokiečių fašistais, bet ir su Lietuvos kaimų žmonėmis“, – teigiama ekskursijos tekste.
Kaip apgailestaujama „Pervyj kanal“ tinklalapyje, noras bet kokia kaina su Rusija susijusią istoriją ištrinti ne tik iš atminties, bet ir iš Vilniaus gatvių ir aikščių, kilo dar paskutinį XX amžiaus dešimtmetį, kai Lietuvos valdžia priėmė sprendimą pašalinti paminklą Raudonosios armijos generolui Ivanui Černiachovskiui, kuris esą žuvo gindamas lietuvių žemę nuo fašistų.
Prieš aštuonerius metus kaimyninės Estijos valdžia nusprendė iš Talino centro į priemiestį perkelti paminklą Sovietiniam kariui. Tuomet kilo masiniai neramumai, prieš Estijos institucijos organizuota kiberataka, privertusi NATO atsižvelgti į naujo pobūdžio grėsmes.
Tačiau „Pervyj kanal“ pateikia ir žmonių, trokštančių atsikratyti Žaliojo tilto skulptūrų, nuomonę.
„Tai Raudonosios armijos karys! Tegul jis vyksta arba atgal į Rusiją, arba tegul jį išlydo. Jeigu išsikovojome nepriklausomybę, kam juos čia palikti? Jiems čia ne vieta. Dabar – laisvė. Tik pažiūrėkite, kaip gražu! Tai ne tik šiukšlės, tai propaganda, senoji sovietinė propaganda“, – cituojami neįvardijami asmenys.
Vis tik siekdamas parodyti sprendimo nelogiškumą „Pervyj kanal“ pateikia ir legendą, kad ant Žaliojo tilto stovėjusio kario pavyzdžiu buvo pasirinktas vienas 16-osios šaulių divizijos karys, išlaisvinęs Klaipėdą.
„Jo kovos bičiulis, tikras lietuvis Julius Lionginas Deksnys to, kas vyksta Vilniuje, sukrėstas iki širdies gelmių“, - sako tinklapis.
„Tai ir mano atvaizdas, koviausi su priešu, dalyvavau atakoje, koviausi fronte... Mano nuomone, statulą reikia grąžinti į tą pačią vietą. Tai būtų šlovė ir garbė mūsų respublikai“, – „Pervyj kanal“ teigia jis.