„3 dienų specialioji operacija“. Tokią pernai vasarį buvo suplanavęs ir pradėjo Kremlius. Karas Ukrainoje trunka jau 400 dienų, tad klausimų ir abejonių kyla vis dažniau– ar tikrai viskas vyksta pagal planą?
Ar ramybė, kuria viešai spinduliuoja Vladimiras Putinas, aukščiausia šalies politinė ir karinė vadovybė, kai aiškina, kad visi „specialios operacijos tikslai bus pasiekti“ yra nuoširdi?
Kremliaus propagandinių kanalų eteryje toliau bandoma palaikyti būtent tokį įvaizdį: operacija vyksta sėkmingai, ukrainiečiai bus nugalėti, o jei kas nesiseka, tai tik todėl, kad prieš Rusiją stojo ne šiaip Ukraina, o ir visa NATO karinė galybė. Taigi, laikini nesklandumai.
Tačiau ir tokias pasakas jau paįvairina ne šiaip tulžingi grasinimai Vakarams – tai bombarduoti Londoną, tai Varšuvą, bet ir blaiviau į situaciją pažiūrėti siūlančių apžvalgininkų pastebėjimai. Vienas tokių yra propagandinių kanalų eteryje nuolat besirodantis vienas autoritetingiausių Rusijos armijos atsargos karininkų, uolių V. Putino valdžios rėmėjų Michailas Chodarionokas.
Jis dar pernai gegužę pirmasis viešai sudrebino Kremliaus propagandos pamatus ir netgi privertė nutilti V. Putino lėle vadinamą Olgą Skabejevą, vieną laidos „60 minučių“ vedėjų.
„Reikia žiūrėti iš esmės, iš strateginės perspektyvos. Nereikia gerti informacinių raminamųjų – kalbama apie Ukrainos pajėgų psichologinį lūžį. Tai, švelniai sakant, neatitinka tikrovės“, – laidoje „60 minučių“ lyg šaltu dušu žiūrovus tada apliejo ir vedėją tada išjuokė M. Chodarionokas.
Ir pabrėžė, kad rusų pajėgų padėtis tik sunkės, nes ukrainiečiai bus aprūpinti moderniais ginklais ir technika iš Vakarų. Būtent taip ir nutiko – jei pavasarį rusų puolimas buvo pristabdytas, vasarą – atremtas, o rudenį ukrainiečiai perėjo į kontrpuolimą ir atsikovojo daug teritorijų, išsipildė ir kita M. Chodarionoko prognozė: Rusijoje galiausiai prireikė mobilizacijos, kuri neišsprendė visų Kremliaus problemų, nes Ukrainą toliau remia dešimčių pasaulio valstybių koalicija.
Ir tai daro vis rimčiau: jei pernai kovą iš vokiečių buvo sulaukta tik šalmų, tai po metų ukrainiečiai jau ruošė mūšiams moderniausius vokiškus tankus „Leopard 2“ – kas neseniai atrodė neįsivaizduojama.
O dabar, žlugus rusų žieminėms operacijoms Donbase, regis, artėja Ukrainos valanda: su vis skaitlingesne Vakarų parama ji ruošiasi, galimai, lemiamam kontrpuolimui. Ir M. Chodarionokas, prognozuodamas, ką tai reiškia, dar kartą nutildė V. Putino lėlę: rusams mažai nepasirodys.
Priešą priblokš, paralyžiuos ir sunaikins
Kovo pabaigoje iškart dvejose laidose „60 minučių“ dalyvavęs M. Chodarionokas, regis, kantriai laukė savo eterio minučių, mat, skirtingai nei dauguma apie Ukrainos neišvengiamą pralaimėjimą kalbinamų pašnekovų, jis garsėja ne šiaip atskirąja nuomone, kas tokio formato laidose nėra neįprata, o retai pasitaikančiomis įžvalgomis, kurios priverčia bent jau suklusti.
Neatsitiktinai iliustruojant vaizdais iš Ukrainos bei jos sąjungininkų poligonų, kur pastaruosius mėnesius buvo intensyviai ruošiamos naujai suformuotų, papildytų, modernesne vakarietiška šarvuotąja technika perginkluotų ukrainiečių dalinių įgulos.
„Leopard“, „Challenger“, „Marder“, AMX-10RC, „Bradley“ – tai tik dalis tankų, ugnies paramos ir pėstininkų kovos mašinų, iš kurių formuojami geležiniai kumščiai. Jie turėtų veikti su anksčiau pristatyta technika, naujai parengtais, Vakaruose apmokytais, aprūpintais ir apginkluotais ukrainiečių pėstininkais, o taip pat jungtinėse operacijose su artilerija, aviacijos daliniais.
Būtent aviacija, anot M. Chodarionoko, būtų grėsmingiausia jėga, prieš kurią Rusijos armija gal ir neatsilaikytų, tačiau, rusų laimei, ukrainiečiai jos neturės.
„Nes masinis raketinis aviacinis smūgis rengiamas tada, kai turi bent 300 lėktuvų, o jų Ukraina neturės artimiausiais metais. Bet ar tai keičia kontrpuolimą? Ne, o ir mes negalime vertinti informacijos apie tą jų kontrpuolimą vien iš viešų šaltinių. Aišku, kad jie rengia kontrsmūgį, nesvarbu, ar sulaukė 12-14 tankų, nes yra šimtai kovinių mašinų, artilerijos.
Kontrpuolimui ukrainiečius rengia amerikiečiai ir europiečiai, kurie negali susimauti. Statymai dideli. Rengiami siurprizai. Gali būti permesti lėktuvai iš Lenkijos, gali būti, kad mums smogs per visą frontą, reikia tai rimtai priimti, nesipuikuoti“, – įspėjo M. Chodarionokas.
Jo manymu, ypač didelį vaidmenį Ukrainos kontrpuolime vaidins ugnies užduotis vykdantys artileristai, kurie iš Vakarų šalių, ypač JAV sulaukė įvairių toliašaudžių ir taiklių sistemų, dalies kurių dar nepanaudojo – taupo staigmenoms.
„Mano požiūriu, bus tai, apie ką mes jau kalbėjome: ypač taiklių ir toliašaudžių ginklų – GLSDBs, JDAM-ER panaudojimas“, – įspėjo M. Chodarionokas, primindamas, kad Ukraina sulaukė GLSDB – taiklių bombų, kurios panaudojamos pritvirtinus jas prie raketų, šaudomų iš HIMARS sistemų.
Tokia neįprasta JAV gamintojo „Boeing“ ir Švedijos bendrovės SAAB idėja paremta maždaug 120 kg sveriančios mažo skersmens bombos sujungimu su salvinių ugnies sistemų naudojamų 227 mm kalibro raketų pirmąja pakopa.
Pastaroji balistinės raketos trajektorija iškelia bombą į didelį aukštį, o tada GPS signalu valdomas sprogmuo lekia iki taikinio, esančio už maksimalaus 150 km atstumo. Pati bomba kainuoja vos 40 tūkst. dolerių ir yra kelis kartus pigesnė, lyginant su HIMARS leidžiamomis GLMRS raketomis.
150 km šūvio atstumas leistų ukrainiečiams pasiekti šiuo metu dėl HIMARS grėsmės tolėliau nuo fronto linijos atitrauktus rusų šaudmenų sandėlius, vadavietes, kitus svarbius objektus. Tuo metu JDAM-ER bombos yra ginkluotė, prieš kurią nėra jokių priešnuodžių.
JDAM iš esmės sudaro keli komponentai: palydovo signalu (GPS) valdoma įranga, kuri įprastą Mk. 80 serijos bombą paverčia „išmania“ ir pačios bombos – nuo beveik 225 kg iki beveik toną sveriančios Mk 84. ER žymi padidintą nuotolį iš kurio gali būti paleista bomba.
„Ir mes nežinome, kokių dar HIMARS šaudmenų Ukraina gavo, juk buvo daug diskusijų, ką jie gaus, ką gauna, o ar tiekė, ar gavo, mes gi nežinome“, – akivaizdžiai nuliūdusiai O. Skabejevai pasakojo M. Chodarionokas ir tuomet papasakojo, kaip visa tai atrodys realiame mūšio lauke.
„Šių priemonių naudojimas bus masinis per visą mūsų gynybą gilumoje. Ukrainiečiai šias pajėgas dengs oro gynybos priemonėmis, kurių gavo iš Vakarų ir tada smogs – vienu metu per vadavietes, šaudmenų sandėlius, ryšių mazgus.
Be to, nežinome, galbūt JAV ukrainiečiams pateikė elektroninės kovos priemonių, kurios gali visiškai paralyžiuoti mūsų radijo ryšių tinklą. Taip kad, be staigmenų neapsieisime“, – teigė jis.
Pavyzdžiui, jei rusai iš Stalino laikų sandėlių traukia savo senutėlius ir niekaip nemodernizuotus tankus T-55, tai ukrainiečiai panašius, tačiau reikšmingai modernizuotus slovėniškus tankus M-55S pritaiko specializuotiems ir naujiems daliniams, kurių užduotis yra remti ugnimi pėstininkus apgyvendintose vietovėse.
Šie tankai net ir po modernizacijos negali stoti į mūšį kaip lygūs su lygiais prieš naujausius rusų tankus, tačiau miestuose jų ugnies galios, optinių prietaisų gali užtekti ugnies taškų slopinimui. Tuo metu modernūs tankai gali būti mesti į kitus sektorius ir kariauti mobilų, manevrinį karą, koordinuotai ir žaibiškai veržiantis gilyn į priešo užnugarį, kur laukia prasčiau parengti rusų daliniai.
Anot M. Chodarionoko ukrainiečiai pastaruosius kelis mėnesius intensyviai ruošėsi kariauti šiuolaikinį, XXI a. karą, t.y. tokį, kokiam teoriškai turėjo dešimtmetį ruoštis Rusija, bet paaiškėjo, kad sugebėjo tik pakartoti tas pačias Čečėnijos karų klaidas.
Tuo metu ukrainiečiai ruošiasi jungtinėms operacijoms, kurių metu svarbūs tiek patys kinetiniai smūgiai, tiek psichologinis jo poveikis, kai vienu metu metamos karinės galios persvara ne tik naikina, bet ir gniuždo priešą.
„Planas yra priblokšti, paralyžiuoti ir sutriuškinti. Priblokšti – tai yra smūgiai vadavietėms, ryšių mazgams, amunicijos sandėliams, tiekimo linijoms plačiu fronto per visą gilumą nuo Zaporižės iki, pavyzdžiui, Berdiansko. Tada bus siekiama neleisti mūsų pajėgoms vadovauti, jas trikdant, paralyžiuojant jų veiksmus ir galiausiai sutriuškinimas, kai vakarietišką techniką naudos tik tamsiu paros metu ir taip per trumpą laiką pasieks reikšmingų rezultatų, t.y. išeis iki Azovo jūros pakrantės, o mūsų grupuotes sunaikins dalimis“, – prognozavo M. Chodarionokas.
Paskutinė viltis ne tik rusams
Toks pesimizmas nėra pirmas kartas iš šio eksperto lūpų, kai rusus bandoma nuleisti ant žemės.
Tiesa, lūkesčius dėl ypač galingo ukrainiečių puolimo ir jo optimistinių pasekmių ragina valdyti ir kiti ekspertai.
Pavyzdžiui, vis dar sunkių mūšių arena tapusiame Bachmute neseniai apsilankę ekspertai iš Vakarų įspėjo, kad reikalai ukrainiečiams krypsta į blogąją pusę, nes jie taip pat klimpsta į bereikalingas kovas, eikvoja brangias pajėgas, nors visos viltys sudėtos į artėjantį kontrpuolimą.
Toks kontrpuolimas gali tapti paskutine ukrainiečių viltimi šiame kare atsikovoti prarastas teritorijas ir priversti Rusiją taip nukraujuoti, kad ji bent jau nesugebėtų kelti tokios grėsmės, kaip prieš metus.
Visa tai daroma ne šiaip sau, mat Vakarų karinė parama irgi turi savo galimybių ribas, su kuriomis susijusios ir labai pavojingas tendencijos. Tai pripažįsta ir M. Choadrionokas.
„Šis kontrpuolimas yra paskutinis ukrainiečių šansas, nes jeigu jiems nepasiseks, jei viskas baigsis nesėkme, tai bus moalinis smūgis – norėjome, bet nepasisekė. JAV ir sąjungininkai bus sunaudoję daug išteklių.
O jeigu tai bus išnaudota veltui, tai Vakarai sakys: mes apmokėme, parengėme, aprūpinome, o jūs be rezultato ištratinot viską ir todėl tolesnė parama yra diskutuotina. Šitaip Vakarai praras pasitikėjimą ukrainiečių vadovybe. Tad statymai aukšti, tad nuo nuo šio puolimo priklauso jei ne viskas, tai labai daug“, – bent kiek viltingai Rusijos TV žiūrovus bandė nuteikti M. Chodarionokas.
Tad dabar viskas, regis, yra ukrainiečių rankose: su tomis pajėgomis, kurias turi, o ne tokiomis, kokių, galbūt, norėtų, teks įrodyti visą technologinį, karinės minties pranašumą. Ir tai lems arba pergalę su neaiškiomis pasekmėmis, arba pralaimėjimą su kartėliu dėl neišnaudotų progų, laiku negautos karinės paramos. Bet kuriuo atveju rusai jau buvo viešai įspėti, kas jų laukia.
