Valstietis-žaliasis Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Stasys Jakeliūnas yra įsitikinęs, kad visos bėdos prasidėjo dar 2000 metais, kai kuriant antrą pensijų pakopą nebuvo numatyta ilgalaikio finansavimo šaltinio jai.
Viešai deklaruojant siekius pagerinti gyventojų padėtį senatvėje, nuo 2003 m. Lietuvoje startavo pensijų sistemos reforma, kurios tikslas – dalinai privatizuoti pensijas ir užtikrinti geresnį gyvenimą būsimiems pensininkams. Tapę privačių pensijų fondų dalyviais, Lietuvos gyventojai galėjo dalį „Sodrai“ pervedamų pinigų kaupti privačiuose fonduose.
Vilniaus universiteto Teisės fakulteto lektorė, advokatė dr. Vida Petrylaitė savo komentare naujienų agentūrai ELTA teigė, kad 2003 metais tikslas buvo mažinti valstybės įsipareigojimą išlaikant pensininkus.
„2003 metais buvo pareikštas susirūpinimas, kad (...) ateityje „Sodra“ susidurs su sunkumais dėl demografinių problemų. Dirbančiųjų asmenų mažėja ir mažės, tų asmenų, kuriems reikės mokėti pensijas, ateityje daugės. (...) Tada buvo pasiūlyta suderinti „Sodros“ ir kaupiamąją sistemą. „Sodra“ mažina įsipareigojimus ateities pensininkams ir jiems leidžiama pasirinkti fondą, kur vykdys pensijų kaupimą“, – kalbėjo V. Petrylaitė.
2003 m. Vyriausybei vadovavo Algirdas Brazauskas. Galima rasti 2003 m. pranešimų, kur tuometė Vyriausybė, matydama žmonių entuziazmą jungtis prie sistemos, atkreipė dėmesį, kad grįžti nuo kaupimo prie senosios sistemos nebus galima.
„Ministerija savo pranešimais tik perspėja, kad gyventojai būtų atidesni, tačiau jokiu būdu neatkalbinėja. Visi, kas nori, gali pasirašyti pensijų kaupimo sutartis. Kiek reikės lėšų, tiek pensijų reformai Vyriausybė skirs“, – Vyriausybės valandoje Seime patikino tuometė finansų ministrė Dalia Grybauskaitė, kurią citavo ELTA.
Ekonomikai augant problemų nesimatė
Pasak S. Jakeliūno, jau tada „kai kam buvo tikrai akivaizdu“, kad vienu metu vykdyti indėlių atkūrimą ir vykdyti pensijų reformą nėra galimybių. Nes reikia didelių lėšų.
„Indėliai buvo atkurti. Tam sunaudotos Privatizavimo fondo ir kitos lėšos. Tų lėšų ilgainiui kažkiek, galbūt, ir buvo, bet jos išseko per kelis metus. Tuomet prasidėjo blaškymasis. Ką daryti su lėšomis, kurias „Sodra“ perveda į antrą pakopą“, – sakė S. Jakeliūnas.
Pasak parlamentaro, kol ekonomika augo kaip ant mielių, ir pajamos į biudžetus augo, problemų nesimatė. „Tačiau nebuvo įvertinta, kad tai yra visiškai netvarios laikinos pajamos. Ir, kai viskas sprogo, paaiškėjo, kad esame prie suskilusios geldos, ir tų pačių normalių pensijų nėra iš ko mokėti, nekalbant jau apie antrąją pakopą“, – sakė S. Jakeliūnas.
„Tada kilo dilema, ką išsaugoti? Tapo akivaizdu, kad antrosios pakopos nebuvo iš ko finansuoti. Tada 2012 m. buvo kreipimasis į Konstitucinį Teismą, ir visi jo nutarimai ir sprendimai. Viena iš pagrindinių problemų, kad nebuvo ilgalaikio finansavimo šaltinio, ir tai akivaizdžiai fiksuota ir Valstybės kontrolės išvadose ir rekomendacijose 2005 ir 2008 metais“, – sakė S. Jakeliūnas.
Jis pats sakė prisijungęs prie Algirdo Butkevičiaus Vyriausybės 2013 metų pradžioje ir tada pamatęs, kad tos problemos taip ir liko neišspręstos.
„Turbūt, buvo remiamasi kažkokiomis, kaip dažnai politikoje būna, nuostatomis, kad „rytoj arba poryt bus geriau, ir tada mes galėsime finansuoti“, – sakė S. Jakeliūnas.
Pasak jo, šalia užprogramuotos pervedimų didinimo iki 3,5 proc. 2020 m. problemos dar buvo ir didžiulė 3,7 mlrd. eurų „Sodros“ skolos problema.
„Kai sudedi tas dvi problema, tai akivaizdu, kad politikoje yra magiškas finansų mąstymas, kad kažkaip tos problemos išsispręs. Bet finansuose dažniausiai jos pačios savaime neišsisprendžia. Skolą mes panaikinome, ir su antra pakopa taip pat reikėjo rimtų veiksmų. Reformos sprendimai nukreipti ta linkme, kad išspręstume ilgalaikes problemas – atjunkytume antrą pakopą nuo „Sodros“ finansavimo“, – sakė S. Jakeliūnas.
Kalbėdamas apie tai, kuo rėmėsi siūlydamas sprendimus, politikas ne kartą minėjo pernai Lietuvoje besilankiusį Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos ekspertą ir Pasaulio banko ekspertą Josephą Stiglitzą.
Negarantuoja, kad sistema nesikeis
„Valstiečių“ atstovas teigė, kad norint, kad tokios reformos būtų ilgalaikės, reikia susitarti politinėms partijoms.
„Tam reikia ir kompetencijos, ir atsakomybės. Jos, deja, nėra, ir visus tuos tris dešimtmečius nelabai rasta. Ką mes girdime, pavyzdžiui, iš Gabrieliaus Landsbergio, kad 2020 m. jie laimės rinkimus ir viską pertvarkys. O mums tartis su jais neįmanoma, kadangi vyksta politinis karas“, – sakė S. Jakeliūnas.
Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų lyderis G. Landsbergis irgi atvirai kalba, kad, jei jie laimės rinkimus peržiūrės „valstiečių“ mokesčių pertvarką.
„Mes turime kelti esminius klausimus ir diskutuoti, iš ko Lietuvoje turi būti finansuojamas viešasis sektorius – mokytojų, medikų atlyginimai, infrastruktūros atnaujinimas. (…) Reikia labai aiškiai pasakyti, kad Lietuvai reikalinga kita alternatyva. Tai, ką daro „valstiečiai“ – jie griauna viduriniąją klasę, ir kelia labai daug klausimų, kaip mes gyvensime per ateinančius dešimt metų“, – sakė G. Landsbergis.
Pasak jo, normaliose valstybėse nekriziniu laikotarpiu sprendimai dėl mokesčių pasiekiami konsensuso principu.
„To mes Lietuvoje neturime. Ypatinga skuba, pažeidžiant procedūras, priiminėjami įstatymai, dažnai keliantys klausimus dėl atitikimo Konstitucijai. Akivaizdu, kad ten nėra konsensuso. Jie mėgaujasi tuo, kad tai daro praktiškai nedemokratiškai. Jiems visiškai nerūpi, ar kitos partijos pritaria“, – piktinosi G. Landsbergis.
Tačiau kalbėdamas apie antrąją pakopą konservatorių lyderis ramino žmones, kad jų pinigai bus saugūs.
„Tai yra faktas. Tačiau mes turime kalbėti apie principą, kuriuo yra formuojamos pensijos. „Valstiečiai“ tų klausimų neatsakė. Tačiau mano žinia – kad žmonės būkite ramūs, jūsų pinigai yra saugūs bet kuriuo atveju“, – sakė G. Landsbergis.
Konservatoriai dėl dabartinės reformos principų kreipėsi į Konstitucinį Teismą. Savo kreipimąsi rengia ir „valstiečiai“. Plačiau apie tai galima paskaityti čia.