Vytauto teigimu, kai susirgo COVID-19, teko susirūpinti ne tik dėl sveikatos, bet ir patirti kitokių keblumų. Jis pasakojo, kad gulėjo savaitę namuose ir kai temperatūra pakilo iki 39,6, pradėjo dusti, tuomet nusprendė kviesti greitąją medicinos pagalbą (GMP).
„Skambinu, laukiu, visi operatoriai užimti, manęs prašoma palaukti. Laukiu, laukiu ir pasiūlė žiūrėti internete informaciją. Taip tris kartus skambinau, kol pagaliau pavyko prisiskambinti, atvyko greitoji ir mane, visą šlapią, išvežė.“
Vyras klausė, ar nebuvo galima sutvarkyti normaliai iškvietimo užsakymo, kad, pavyzdžiui, atsilieptų autoatsakiklis, kuris praneštų, jog skambutis yra užregistruotas, visi operatoriai užimti ir kai tik atsilaisvins, bus perskambinta.
„Problema išspręsta, informuotas žmogus laukia, o ne su temperatūra ieško informacijos internete. Kita vertus, daug senų žmonių interneto neturi, todėl nesuprantu, kas sugalvojo šitą nesąmonę. Patariu, kuo greičiau keisti registraciją, tuomet nereikės jokių papildomų išlaidų ir paslauga bus suprantama ir prieinama kiekvienam.“
Užkliuvo kelios detalės
Tada, tęsė istoriją jis, buvo atvežtas į centrinį Santaros klinikų priėmimą. Buvo jau vakaras, lynojo, o jis pats iš greitosios pagalbos automobilio išlipo suprakaitavęs ir temperatūra jau siekė 40 laipsnių.
„Privedė mane lauke prie sienos su langeliu ir pasodino prie staliuko. Lynojo, ant galvos lašėjo, sėdėjau lauke. Seselė davė užpildyti kažkokį rudą mažą lapelį. Buvo prietema, jokio apšvietimo, lapelyje 8 klausimai, raidės labai mažos, kad jų normalus žmogus ir prie gero apšvietimo nesugebėtų perskaityti. Reikėjo pasirašyti po kiekvienu punktu.
Neperskaičiau, pasirašiau, dar žmonos kontaktinius duomenis liepė įrašyti. Aš toliau sėdėjau, lietus nuo stogo ant galvos lašėjo, akyse žvaigždutės mirguliavo, vos kvėpavau, dusau, nieko atsiminti negalėjau. Pasakiau, kad neatsimenu, todėl nurodė rašyti, kokį atsiminiau.“
Po atliktos biurokratinės procedūros vyras pastebėjo ir kitą atvykusį greitosios pagalbos automobilį. Anot Vytauto, jo vairuotojas laikė vos ant savo kojų bepastovinčią senutę, kuriai irgi atėjo eilė užpildyti dokumentus.
„Mane nusiuntė į pirmą vagonėlį. Jei plaučių uždegimo dar neturėjau, tai dabar jau garantuotas. Negi negalima sutvarkyti normaliai priėmimo registracijos? Paimti iš kariškių sandėlio didelę lauko palapinę, pastatyti, kad greitoji galėtų atvežtą žmogų po stogu išleisti, kad ant jo nelytų, vėjas nepustų, lauke ant lietaus stovėti nereikėtų.
Įvilkti tuos vagonėlius į palapinę ir registraciją atlikti normalioje aplinkoje. Kas sugalvojo tą lapuko pildymą, kam jis reikalingas? Seniai visų Lietuvos žmonių pasuose biometriniai duomenys yra užfiksuoti.“
Jo teigimu, jau geriau būtų pastatyti priėmimo registracijoje pirštų skaitytvą, sujungti su priėmimo kompiuteriu ir padaryti priėmimo anketą su visu reikalingu klausimynu.
„Atvežė žmogų, šiltai atsisėdo, įkišo pirštą, kompiuteris nuskenavo. Išspausdino lapą su normaliu šriftu: vienoje pusėje – duomenys, kitoje pusėje – atmintinė, kurioje paaiškinama apie ligą, suteiktos rekomendacijos. Padėjo vieną parašą ir viskas.“
Vyras tikino, kad tam nereiktų daug pinigų, o ir palapinių turėtų netrūkti, tačiau ironiškai klausė, ar tvarkos supaprastinimui vėl reikės penkių vyriausybės posėdžių, dviejų įstatymų projektų ir pusės metų, kad būtų pastatyta palapinė.
„Po registracijos seselė parodė į tuos vagonėlius ir nurodė eiti į pirmą. Nebuvo užrašyta, kuris pirmas, vagonėliai nebuvo sunumeruoti. Nuėjau, atsisėdau, laukiu. Karščiavau, bėgo prakaitas, pradėjau nusirenginėti, nes norėjau bent kažkiek atvėsti. Po valandos atėjo seselė, aprėkė, kad ne į tą vagonėlį įlindau ir vėl per lauką lynojant nuvedė į kabinetą.“
Kabinete, sakė jis, pradėjo matuoti temperatūrą, bet du termometrai neveikė, o su trečiu šiaip ne taip pavyko tai padaryti.
„Nuvedė į šalia esančią palatą, pasodino ir liepė laukti. Po valandos atėjo, suleido vaistus. Dar po valandos nuvedė į rentgeną. Vėl per lauką, vėl per šaltį, vėl per lietų. Grįžau atgal į tą palatą po rentgeno, paguldė į lovą. Užklojo permatoma sinteponine antklode. Gulėjau, drebėjau, buvau šlapias ir buvo labai šalta“, – prisiminė jis.
Penktą ryto V. Prušinską išvežė į Antakalnio buvusią spec. ligoninę, tačiau jis nebeprisiminė, kaip į atsidūrė palatoje, nes labai sukosi galva, reikėjo jį vesti už parankių.
„Paguldė, atsijungiau. Negi negalima palapinėje sustatyti tuos vagonėlis, sunumeruoti, padaryti dengta praėjimą iki rentgeno. Ten juk vietos yra, viskas kuo puikiausiai telpa. Rezultatas būtų puikus, vagonėliai sužymėti, per lauką lakstyti nereiktų, registracija vyktų apšviestuose ir šiltuose vagonėliuose. Jie talpūs, šilti, dvi lovos vienam vagonėlyje laisvai telpa“, – siūlymus žėrė jis.
Vis dėlto, nepaisant nemalonios patirties, susirgęs vyras labai norėjo padėkoti gydytojams.
„Noriu viešai pasakyti, kad jie yra nuostabūs. Dalia Proškinaitė yra nuostabi gydytoja! Visas personalas, kuris mane gydo, yra puikus. Manau, skyriuje dar reiktų, kad dirbtų psichologas, nes žmonės turi daug klausimų, o viena daktarė į juos atsakinėti tiesiog fiziškai nespėja.“
Prašo daugiau supratingumo
Santaros klinikos komentavo, kad atvykus į Infekcinių ligų centro Priėmimo-skubios pagalbos skyrių, pacientams dėl didelio besikreipiančiųjų srauto gali tekti palaukti savo priėmimo eilės – tam kieme prie Infekcinių ligų centro yra įrengti specialūs apšildomi konteineriai.
„Taip pat tenka palaukti ir kol bus suteikta pagalba, gydytojas po apžiūros nuspręs, kokio gydymo pacientui reikia. Pacientai iš Infekcinių ligų centro gali būti pervežti į regiono atramines ligonines, patys sunkiausi pacientai patenka į Santaros klinikų reanimacijos ir intensyviosios terapijos poskyrius ar COVID-19 stacionaro poskyrius.
Suprantama, kad karščiuojančiam pacientui nėra lengva ir paprasta, kai tenka palaukti pagalbos, bet šiomis dienomis, kai situacija Lietuvoje itin sunki, pacientų srautai į ligonines didžiuliai, reikia daug personalo, norėtųsi ir iš pacientų pusės supratimo ir kantrybės – medikai daro viską, kas yra įmanoma šioje situacijoje.“