A. Andriulytė savo istoriją aprašė asmeninėje feisbuko paskyroje, kur prašė galimybės gydytis komplikacijas po Covid-19 paso. Ji teigė, kad kovo viduryje persirgo Covid-19, bet tokiems kaip ji Vyriausybė jau paruošė Galimybių pasą pramogauti.
„Tačiau man labiau aktualus galimybių pasas gydytis komplikaciją – pneumoniją. Sužinojus apie diagnozę man buvo šokas – prieš metus pasiskiepijau nuo pneumokoko, nei karto gyvenime nesirgau plaučių uždegimu.
Ir štai – pirmas kartas – CRB 157, deguonies saturacija iki 85-90, aukšta temperatūra, plaučiuose pakitimai. Gydymasis – tik stacionare. Tačiau juk turi būti alternatyvos.
Karščiavimo klinikos panaikintos, paslaugos dienos stacionaruose ar ambulatoriškai tokiems pacientams kaip aš neteikiamos. Belieka privati klinika, kurioje man kasdien leidžia milžiniškas antibiotikų dozes. Aš laiminga, kai penktą parą CRB nukrenta iki 22. Pereiname prie plataus veikimo geriamų antibiotikų. Ir štai dar viena valstybės dovana – po Covid-19, sergant pneumonija – tai nėra kompensuojamas vaistas“, – rašė ji.
Pasak A. Andriulytės, valstybė jai nei kiek nepadėjo, bet padėjo konkretūs gydytojai, slaugytojos.
Greičiausiai užsikrėtė slaugydama mamą
„Delfi“ ji komentavo, kad svarbiausia, jog turi veikti sistema.
„Turi veikti mobilios grupės, kurios važiuotų pas sergančius kovidu žmones, o ne telefonu konsultuotų. Taip pat ir su pokovidinėmis komplikacijomis. Turi važiuoti kompetentingos grupės, kurios leistų vaistus, darytų tyrimus, imtų kraują ir t. t. Taip visas pasaulis gyvena ir visos šios gerosios praktikos dar buvo pernai vasarą.“
Pasak A. Andriulytės, žmogus, turintis rimtas bėdas, negali būti paliktas vienas ir tai yra jos žinutės esmė.
„Tiek sergantis kovidu, kai ne tik sriuba gali būti gyvas (…), o dabar ir matome žinutes, kad jaunesni miršta, nes negauna tinkamos pagalbos ir liga susikomplikuoja namuose. Čia yra bėda. Aš sakiau, kad Vilnius turėtų pirmasis parodyti pavyzdį ir tai tikrai sumažintų stresą žmonėms, kai jie žinotų, kad gali ne tik kviesti greitąją, kuri arba išveža, arba palieka namuose, bet galėtų išsikviesti ir specialią mobilią grupę su spec. kostiumais.“
Jos nuomone, ne visi turi reikiamą įrangą pasitikrinti savo sveikatą, o tokia grupė galėtų atlikti nuodugnią apžiūrą. Ji taip pat stebėjosi, kad buvo uždarytos karščiavimo klinikos, į kurias galėdavo atvykti pasitikrinti ne tik sergantys COVID-19.
A. Andriulytė pasakojo, kad kovidu susirgo kovo 4 d., o kovo 18 d. turėjo jau neigiamą testą, bet iš to nebuvo jokios naudos, kadangi jos organizmas buvo labai nusilpęs.
„Aš po to padariau didžiulę klaidą, kad nepasitikrinau limfocitų. Ką daro kovidas? Jis žiauriai žudo mūsų kraujo karius. Aš dabar kaltinu save, kad nepasitikrinau, nes jeigu būčiau pasidariusi ne kiek antikūnų turiu, o būtent pasižiūrėjusi, kiek turiu limfocitų, gal būčiau laiku sunerimusi ir pasisaugojusi.“
Ji taip pat atkreipė dėmesį ir į dar vieną problemą. Politikė susirgo koronavirusu, nes negalėjo palikti vienos mamos, kuri koronavirusu užsikrėtė vasario 28 d.
„Aišku, dėvėjau kaukę, kitas būtinas apsaugos priemones, viską dezinfekuodavau ir gal turėjau vieną procentą vilties, kad manęs „neužkabins“. Visi sako saugotis, bet ką daryti, kai atsitinka tokia situacija? Juk mamos vienos nepaliksi, tėtis jau buvo gydomas ligoninėje.
Tiesa, bandžiau dar įsigyti apsauginį kostiumą, bet jų vaistinėse nepardavinėja. Manau, jeigu būtų atvažiavusi mobili komanda, padėjusi pasirūpinti mama, tuomet aš būčiau izoliavusis ir neužsikrėtusi.“
Kai pati susirgo, tęsė politikė, jai padėjo Lietuvos Raudonasis Kryžius, kuris sutiko pasirūpinti mama. Valstybė, sako A. Andriulytė, tokios paslaugos neteikia, o galėtų, jei pati nesugeba, tokias paslaugas pirkti iš nevyriausybinių organizacijų.
„Mano nuomone, 50 proc. to sirgimo yra ir dėl to, kad žmogus blaškosi, nes nežino, kur tikėtis pagalbos. Patikėkite, vidinė ramybė labai padeda sveikti.“
Politikė pridūrė, kad susidarė tokios sąlygos, kad mama galiausiai mirė šešioliktą sirgimo dieną, bet diagnozė galiausiai buvo ne kovidas, o problemos su inkstais.
„Dabar turbūt taip patogiau sakyti, mat 14 dieną po susirgimo teigia, kad žmogus jau nebeserga kovidu, o ji mirė 16 dieną. Turėjau pati viskuo pasirūpinti.“
