Neramus atostogų laukimas
Silpstant pirmajai COVID-19 bangai prisiminėme senus kontaktus ir rugpjūčio viduriui rezervavome namuką Kroatijos Istrijos regione, ant jūros kranto. Kad būtų linksmiau, pasikvietėme draugus iš Lietuvos. Nuojauta ar likimas (nerado tinkamo laiko ir rezervacijos pasiūlymo), bet jie neprisijungė – ir gerai, nes abejotina, ar ryžtųsi važiuoti iš Lietuvos, kuri liepos pabaigoje–rugpjūčio pradžioje tradiciškai ėmėsi statyti antikoronines barikadas – įvestas privalomas 14 dienų karantinas, grįžus iš Kroatijos.
Nepasakysiu, kad ir mums Briuselyje buvo ramu. Pradėjus augti naujų koronaviruso atvejų skaičiui Europoje, ne tik Lietuva, bet ir kitos šalys ėmėsi ribojimų. Nuolat tikrinome informaciją, ar Belgija neįtraukė į „raudoną zoną“ Kroatijos, kurioje rugpjūtį per dieną buvo fiksuojama virš 100 naujų atvejų, o keliavimas iš kaimyninių Balkanų šalių buvo išvis apribotas. Ne, belgai skelbia tik tam tikrus regionus, kaip pavojingus, ir iki šiol Kroatijos Istrijos pusiasalis net nėra nuspalvintas „oranžine“ spalva, kuomet grįžus karantinas bei testas yra tik rekomenduojamas.
Kitas klausimas – ar Kroatija įsileis turistus iš Belgijos? Kroatija pavasarį kaip ir Lietuva ėmėsi drastiškų suvaržymų, o Belgija rugpjūčio pradžioje įsiveržė į COVID-19 antrosios bangos lyderius su apie 500 naujų atvejų per dieną. Bet atostogų sezonas Kroatijoje – šventas. Mat, šioje šalyje turizmas sudaro 17 proc. BVP ir bet kokie turistų srautų ribojimai, kaip sakė patys kroatai, pasiųstų jų vyriausybę ant giljotinos.
Tiesa, „namų darbus“ teko atlikti – užpildyti specialią anketą ir ją atsispausdinti kartu su rezervacijos įrodymu (niekam to nei rodyti, nei pateikti neprireikė, bet apie sienų kritimą – vėliau).
Paskutinis klausimas: važiuosime su automobiliu, tad ar praleis tranzitinės šalys – Vokietija, Austrija, Slovėnija? Bet peržiūrėjus „Re-open EU“ (ES svetainė, kurioje informuojama apie valstybių kelionių politiką ir ribojimus dėl koronaviruso) bei vietinius informacijos šaltinius, regis, viskas tvarkoje. Taigi į kelionę.
Spūsčių COVID-19 neišsklaidė
Penktadienio popietę palikome perkaitusį Briuselį (daugiau nei 30 laipsnių šilumos).
Jei manote, kad Europos, ypač Vokietijos, greitkeliai ištuštėję, nes žmonės nebekeliauja dėl koronaviruso, tai klystate. Korona yra korona, bet rugpjūtis – atostogų metas, o dar ir tradiciniai kelių remontai. Taigi tikėtis, kad pralėkti Vokietiją ar Austriją be spūsčių buvo naivu.
Bet tai nebuvo taip blogai, kaip pamatėme po dviejų savaičių grįžtant Austrijos-Slovėnijos pasienyje, kur poilsiautojai, susiruošę pasidžiaugti paskutinėmis vasaros dienomis Pietuose, iki 12 valandų strigo spūstyse. Tiesa, keliuose mažiau automobilių su ne vokiškais numeriais. Pernai greitkeliuose buvo gausu belgų, olandų, britų, italų, lenkų ir t. t. – šiemet tik vienetai.
Vėlyvą vakarą pasiekėme nakvynės vietą Miunchene. Nedidelis viešbutukas ir gan tuštokas, iš aikštelėje esančių automobilių su bagažinėmis ant stogo galima spėti, kad jo svečiai – irgi keliautojai tranzitu.
Pačiame Miunchene vėlyvą penktadienio vakarą nedaug koronaviruso ženklų. Dalis žmonių su kaukėmis, padavėjos baruose – irgi, nors kaukės dažniausiai nuleistos žemiau nosies. Taip pat kavinėje ar restorane būtina registracija: vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, telefonas.
Rytas – toliau į kelionę, bet tą šeštadienio rytą į keliones susiruošė, regis, visa Vokietija. „Google Maps“ navigatorius atrodė tuoj išprotės reaguodamas į spūstis ir keisdamas rekomenduotinus maršrutus. Iki Austrijos sienos – vos ne nuolat spūstyje. Austrijoje – šiek tiek geriau, bet navigatorius parodė, kad visiškai blogai Slovėnijoje, o dar blogiau pagrindiniuose Slovėnijos-Kroatijos pasienio punktuose. Taigi, pasukome į Italiją – šioks toks lankstas, bet geriau važiuoti nei kepti spūstyse (be to, labai vaizdingas kelias – „nusileidimas“ iš Alpių).
Beje, apie sienų kirtimą: niekas niekur nestabdė. Belgijos ir Liuksemburgo bei Liuksemburgo ir Vokietijos sienų net nepastebėjome. Vokietijos ir Austrijos, Austrijos ir Italijos, Italijos ir Slovėnijos pasieniuose – taip pat be sustojimų. Net Slovėnijos ir Kroatijos, kuri nėra Šengeno zonos narė, pasienyje pasieniečiai tik parodė rankos mostu ženklu – keliaukit. Taigi jokių iš anksto pasiruoštų „namų darbų“ rodyti nereikėjo.
Skirtumai tarp pernai ir šiemet
Pagaliau saulėtoji Kroatija. Kas ten buvo, tam per daug nereikia pasakoti apie puikų orą, laukinius ir civilizuotus paplūdimius, šiltą ir skaidrią Viduržemio jūrą, skanų maistą ir t. t. O kas nebuvo, nuvykit ir patys pamatykite.
Apsistojome Kroatijos vakarinėje dalyje esančioje Istrijoje – kaip minėta, į šį regioną atvykstame ne pirmą kartą, o be to, – arčiau namų (jei ir vėl visi pradės uždarinėti sienas – galima sugrįžti į Briuselį per dieną), taip pat skirtingai nei Splito ar Dubrovniko apylinkėse, šis regionas daug geriau atrodė koronaviruso statistikoje.
Kuo skiriasi ši koronavasara nuo ankstesnių? Į parduotuves, kaip ir daugelyje šalių, – tik su kaukėmis. Baruose ir kavinėse aptarnaujantis personalas irgi kaukėtas, bet dažniausiai kaukė ant kaklo. Jei galvojate, kad paplūdimiuose atskirtos vietos, dėvimos kaukės ir laikomasi socialinio atstumo – ne, poilsiautojai atsipūtę, matyt, COVID-19 prie jūros neina. Panašiai galvota, kad ir į naktinius klubus koronavirusas neužsuka, bet kai Slovėnija pareiškė, kad Kroatijos naktiniai klubai yra pagrindinis Slovėnijos užsikrėtimų šaltinis, susiimta ir įvesti ribojimai.
Ar turistų mažiau? Subjektyviai kalbant, gal šiek tiek. Oficialiai: neseniai Kroatija paskelbė, kad sulaukė apie 70 proc. turistų rugpjūtį, lyginant su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu. Ypač išaugo vokiečių srautai, padidėjo ir lenkų. Jei jau ir anksčiau vokiečių Istrijoje netrūkdavo, tai dabar tikra „okupacija“ – keliuose dauguma automobilių su vokiškais numeriais, paplūdimiuose – vokiečių (gali būti ir austrų, žinoma) kompanijos. Taip pat buvo turistų iš Lenkijos, Čekijos, Italijos, Balkanų šalių ir t. t.
Lietuviškų, latviškų ar estiškų automobilių numerių išvysti neteko, taip pat beveik nesimatė keliautojų iš Beneliukso šalių, Suomijos ir Didžiosios Britanijos, kurių anksčiau tikrai netrūkdavo (Kroatijos spaudos kioskuose net galima buvo įsigyti to ryto „Financial Times“, „Daily Mail“ ar kitą britų spaudą – dabar nelabai).
Kad turistų mažiau, galbūt pasako ir toks pastebėjimas: jei buvote Kroatijoje, tada tikriausiai, matėte restoranuose ar pakėlėse, didžiulėse kepsninėse ant iešmo kepamus paršiukus. Taigi, šį kartą, bent jau man, nepasisekė paskanauti šio skanėsto.
O patys kroatai, kurių dauguma vasaromis vienaip ar kitaip susiję su turizmo industrija, į klausimą, kaip ši vasara, nesiskundė, kaip Palangos verslininkai, bet sakė: „50 ant 50 – geriau nei baiminomės dėl COVID-19.“
P. S. Pamiršau paminėti, tikriausiai, labiausiai rūpimą temą – nakvynės Kroatijoje kainą. Už trijų nedidelių kambarių su virtuve atskirą namuką ant jūros kranto mokėjome 110 eurų už parą.