Tokios nuostatos dėstomos preliminariame Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) dokumente, prie kurio savo ranką pridėjo ir premjeras bei partijos lyderis Andrius Kubilius. Ir nors pagrindiniu dokumento tikslu turėjo tapti diskusija apie partijos tapatybę, tačiau jame vyrauja premjero dažnai viešai kartojama mintis, kad Lietuvos sėkmei koją kiša lietuvių netikėjimas ateitimi, nepasitikėjimas bei ambicingumo stoka.
„Vienas iš didžiausių deficitų Lietuvoje šiandien yra ne finansinių resursų deficitas, ne užsienio kapitalo, investicijų deficitas, netgi ne teisingumo ar sąžiningumo deficitas, bet tikėjimo ateitimi ir tikėjimo Lietuvos sėkme deficitas“, - teigia konservatoriai.
„Per likusius dvejus iki Seimo rinkimų metus sprendimų sukeltas skausmas turėtų silpnėti, o supratimas ir pripažinimas stiprės ryškėjant rezultatams“, - guodžiasi valdantieji.
Tylioji dauguma konservatorius supranta?
Deklaruodami, kad savinieka yra baisiau už puikybę, konservatoriai vis tik mėgina įvardinti tiek savo nepopuliarumo priežastis, tiek keletą klaidų. Dokumente konstatuojama, kad dalis praėjusios Seimo kadencijos metu priimtų sprendimų, kai konservatoriai buvo ypač stipri, nors ir opozicinė jėga, parlamente buvo priimta nepamatuotų sprendimų, padidinusių viešąsias išlaidas. Tačiau politikai iškart teisinasi neturėję informacijos apie pesimistines analitikų prognozes.
Kaip žinoma, konservatoriai buvo viena pagrindinių jėgų, ypač rėmusi motinystės (tėvystės) pašalpų bei valstybės tarnautojų bazinio atlyginimo didinimą. Po 2008 m. Seimo rinkimų tapę valdančiaisiais ir susidūrę su krize visas šias ir daugelį kitų išlaidų jie buvo priversti nurėžti.
Prie savo klaidų konservatoriai taip pat mini pasitikėjimą kolegomis, dėl kurių kilo abejonių. Tokiais asmenimis įvardijami Vidmantas Žiemelis, palikęs konservatorius-krikdemus ir prisišliejęs prie Gedimino Vagnoriaus vadovaujamos Krikščionių partijos, bei Vilniaus meras Vilius Navickas, kurį teko pašalinti iš partijos.
Ir nors konservatoriai apgailestauja turėję dėl krizės nurėžti daugelį socialinių išmokų, atlyginimų bei pensijų, tačiau sako neturį „užsiimti perdėta savinieka ir sumenkinti to, kas iš tiesų pasiekta“. Iš to, kas pasiekta, giriamasi ekonomikos skatinimo planu, kuris verslui neva tapo „parašiutu“, teigiama, kad valstybėje atsirado daugiau tvarkos ir padorumo, kova su korupcija tapo realiu prioritetu, o šalies energetikos sektoriuje esą einama prie nacionalinio saugumo užtikrinimo.
Konservatoriai taip pat mini, kad 2007 m. paruoštą Rusijos sulaikymo strategiją taiko tyliai.
„Kad ir kiek rėksminga mažuma bandytų eskaluoti mūsų klaidas, esame tikri, kad tylioji tautos dauguma, kuriai dažnai neduodama žodžio, supranta, ko mes siekėme ir nuo kokių labai realių pavojų apsaugojome Lietuvą“, - teigiama dokumente.
Nenori būti niurgzliais
Viešai nuolat kalėdamas apie tai, kad Lietuva šiame pasaulyje labiausiai stokoja optimizmo, premjeras A. Kubilius šia emocija, atrodo, bando užkrėsti ir savo partijos narius. Kaip teigiama konservatorių tapatybę formuoti turinčiame preliminariame dokumente, visuomenei reikia ne gąsdinimų, kad tuoj išmirs, bet susitelkimo kūrybiniam proveržiui.
Kaip tai pasiekti, nedetalizuojama, tačiau optimizmas ir tikėjimas šalies ateitimi laikomas jei ne svarbiausiu, tai vienu svarbiausių vaistų Lietuvos visuomenei.
„Lietuvai reikalinga ambicinga politinė valia, kitąsyk rizikuojanti siekdama proveržio, o ne sąstingio vyriausybė, kuriai labiau rūpi, kaip išsaugoti reitingus prieš išeinant į pensiją“, - aiškinama dokumente.
Deklaruodami besilaiką klasikinio konservatizmo principo, kad valstybė yra sutartis tarp gyvųjų, mirusiųjų ir tų, kurie dar tik ateis, Lietuvos konservatoriai teigia, jog Lietuva priėjo kryžkelę, kur sukti – silpno antimonopolinio reguliavimo, rekordiškai mažų mokesčių ir mažo turto perskirstymo pusėn, ar – link didesnio socialinio teisingumo, tai yra skandinaviško modelio.
Nors į iškeltą klausimą tiksliai neatsakoma, tačiau deklaruojama, kad mūsų šalies turėtų nebijoti modernizacijos ir globalios konkurencijos, o esą sėkmingam Lietuvos startui trūksta tik lietuvių mentaliteto kaitos ir natūralaus optimizmo, kurį konservatoriai ir žada įskiepyti.
„Turime įkvėpti žmonėms tikėjimą, o ne skatinti nusivylimą. Reikia kalbėti apie galimybes, o ne apie problemas, apie tai, ką galima padaryti, o ne apie tai, kas nebuvo padaryta. Užimti ne kritiko ar niurgzlio, bet idėjų siūlytojo poziciją“, - teigiama dokumente.