Po to, kai Europos Komisija trečiadienį naujomis gairėmis leido Rusijai geležinkeliais gabenti sankcionuotas prekes į ir iš Kaliningrado srities per ES, t.y. Lietuvos teritoriją, tačiau tik šio eksklavo poreikiams, kilo nauja emocijų banga.
Jei visą triukšmą iš pradžių kėlė būtent Rusija ir jos ruporai, plyšaudami apie Lietuvos provokaciją,
tariamai savavališkai vykdomą Kaliningrado blokadą bei griežtą atsaką būtent Vilniui, tai dabar pačioje Lietuvoje dairomasi į tradicinę nuo sovietmečio kryptį: kas nutiko ir kas kaltas.
Kol opozicija tarkuoja URM ir patį ministrą, o ekspertai kalba apie nesuprantamus EK išaiškinimus ir Lietuvos pralaimėjimą, žibalo į ugnį savo tradiciškai ugningais komentarais šliūkšteli prezidentė Dalia Grybauskaitė, Lietuvos oficialūs pareigūnai ir netgi sąjungininkai demonstruoja keistą optimizmą: išaiškinimas ir sveikinamas, ir argumentuojamas, kad EK neprivalo savo nuomonės suderinti su šalimis, o Lietuva esą neturi galimybės nieko blokuoti.
Netgi džiaugiamasi, kad esą atsirado daugiau aiškumo, o Kremlius dabar esą negalės žarstytis nepagrįstais kaltinimais Lietuvai ir iš esmės turės susitaikyti su niekaip nekintančia sankcijų politika.
Tačiau netrūksta ir įspėjimų, kad visas toks tariamo kompromiso, o iš tikrųjų – Lietuvos ir bendrai Vakarų pralaimėjimo maskavimas saviguoda, taisyklėmis reiškia vieną, nesyk pasitvirtinusį dėsnį: užčiuopęs tikrą ar tariamą silpnumą Kremlius tik padvigubins spaudimą.
Manipuliacijos, kurios nieko nekainuoja
Atrodytų, jog Rusijos režimas nieko rimto negali padaryti nei Lietuvai, nei juo labiau Vakarams: žadėtas Kremliaus atsakas konkrečiai Lietuvai kol kas pasireiškė tik kibernetinėmis atakomis prieš kritinę infrastruktūrą Lietuvoje.
Ir suprantama, jog karinių veiksmų – Kaliningrado deblokavimo pramušant koridorių imtis raginančius ruporus vėsina patys rusai, primenantys, kuo gali realiai pasibaigti tokios avaintiūros. Karas Ukrainoje, regis, išsunkė visus rusijos resursus.
Juk jei Ukrainoje Rusijos armija vietoje kelių dienų pergalingos specialiosios operacijos klimpsta jau penktą mėnesį, tai ko Vladimiras Putinas ir jo režimas gali tikėtis šokdamas prieš NATO? Visi Kremliaus aiškinimai, esą Rusija dar nieko rimto nepradėjo, grasinimai, atrodo, nieko verti.
„Tai yra daugiau pasipūtimas ir blefavimas. Sunku be masinio naikinimo ginklų naudojimo sugalvoti, ką dar jie galėtų mesti į mūšio lauką. Senka tiksliosios ginkluotės, žmogiškieji rezervai, daliniai sulipdyti su labai įvairiai parengtais žmonėmis.
Dabar matome pereinamąją fazę, kai jie bandys ginti iškovotas pozicijas ir vietomis ieškoti silpnųjų taškų, o ukrainiečiai kaups jėgas kontrpuolimui. Bet gasdinimo strategija nereikėtų stebėtis“, – laidoje „Delfi tema“ teigė Tarptautinio gynybos ir saugumo centro Taline tyrimų vadovas Tomas Jermalavičius.
Jo manymu, visa bauginimų tirada Rusijai nieko nekainuoja – tai yra tipiška taktika, kuri randa dirvą vakaruose, ypač silpnesnių nervų sluoksniuose, kurie, nežinodami situacijos ir nematydami platesnio paveikslo „bėga skųstis, kad Lietuva išprovokuos Trečiąjį pasaulinį karą“.
„Tie žaidimai pagal KGB ir Putino režimo vadovėlį nieko nekainuoja, o gauti galima daug, tai kodėl gi nepabandžius? Vakaruose išties atsiranda ir sprendimų priėmėjų, kurie nesupranta, kaip su jų sprendimais, suvokimu manipuliuojama“, – pažymėjo T. Jermalavičius.
Taiko tradicinę schemą ir ji veikia
Tai, kad iš pradžių, kad ir po tam tikro delsimo Lietuvos vykdytą ES sankcijų įgyvendinimo politiką – tranzito į Kaliningrado sritį prekių ribojimą parėmusi, o vėliau, po vidinių diskusijų visai kitokias rekomendacijas išaiškinimu pateikusi EK iš esmės nusileido, nusilenkė Kremliaus sprendimui, esą neturėtų stebinti.
Pasak Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto primininko Lauryno Kasčiūno, Rusijos modus operandi (Lotyn. Veikimo metodas) yra tradicinė eskalacijos-desskalacijos schema. Ji taikyta ir rusams sudėtingu metu kovo-balandžio mėnesiais, kai patyrusios pralaimėjimus mūšiuose prie Kyjivo ir Charkivo rusų pajėgos turėjo trauktis, o Kremlius ėmė neakivaizdžiai grasinti branduoliniu ginklu. O dabar taikoma panaši schema – esą negalima įvaryti Rusijos į kampą, nes tada Kremlius gali ryžtis eskalacijai, kurios Vakarai nelinkę patirti. Ir kodėl turėtų? Dėl kažkokio Kaliningrado?
„Supraskime Vakarus, jie mato pasaulį 360 laipsnių kampu. Kaliningradas – tai dirgiklis, kurį reikia eliminuoti, todėl dabar visi sveikina sprendimą, nors tai nebuvo vien EK sprendimas, interesų buvo iš įvairių Vakarų valstybių. Šiame kontekste Vakarai nusprendė dirgiklį išimti, tas atsispindi EK išaiškiname“, – pažymėjo L. Kasčiūnas, pridūręs, kad Lietuva bent jau turės galimybę Rusijai taikyti kvotų sistemą – kiek ir kokių prekių rusai galės gabenti tranzitu, juo labiau, kad maksimalių Rusijos reikalavimų – gabenti kiek ir ko nori Kremlius, niekas ES neketina tenkinti. Kol kas.
L. Kasčiūno teigimu, dabar svarbūs keli dalykai: kad tiek Vakarai, tiek juo labiau pati Rusija suprastų, jog tokia eskalavimo taktika gali turėti savo kainą, o raudonosios ribos turėtų būti nubrėžtos labai aiškiai: jokie tolesni kompromisai ar ribų bandymai, ar juo labiau – karinė eskalacija nėra priimtini.
Tačiau, pasak T. Jermalavičiaus, testuodama silpnąsias Vakarų vietas Rusija ne neslepia ketinimų daryti tai ir toliau. Juo labiau, kad viena akivaizdžiausių silpnųjų ES vietų yra Berlynas ir jo pozicija, priklausomybė nuo rusiškų dujų – ką rodo ir „Nord Stream 1“ dujų turbinos atidavimas po remonto.
Tai, kad Rusijai realią karinę grėsmę galinčių kelti Švedijos, o ypač Suomijos narystė Aljanse Kremliui sukėlė labiau abejingumo reakcijas dar nereiškia, kad rusai tiesiog susitaikys su Baltijos jūros pavertimu NATO ežeru. Anot T. Jermalavičiaus, Kremliui gali kilti minčių, kad tranzitas į Kaliningradą, kuris daugiausiai vykdomas jūra, yra didesnis grėsmės vektorius nei sausumoje. Todėl būtent Baltijos jūroje gali prasidėti naujos provokacijos.
„Pavyzdžiui, Rusijos Baltijos jūros laivynas labiau sukonfigūruotas pilkosios zonos veiksmams -trikdant laivybą, aviaciją, kritinę infrastruktūrą, demonstruojant galią jūroje. Mūsų energetinis saugumas tampriai susijęs su terminalais Būtingėje, Klaipėdoje, o rusų bandymai spausti mus trikdant laisvą navigaciją – vienas galimų scenarijų, jiems tai gali pasirodyti patrauklu. Jie oportunistai, žaidžia, kaip pasisuka situacija ir neabejoju, kad spaudimo bus“, – įspėjo ekspertas.
Be to, jis įspėjo, kad Kaliningrado tranzito klausimą, lyg karštą bulvę į EK rankas atidavusi ir tariamai problemos atsikračiusi Lietuva vis dėlto toliau lieka Rusijos dėmesio smaigalyje.
Juk jei tai bus Lietuvos nacionaliniai sprendimai, kuriuos krovinius ir kiek jų praleisti, visas Rusijos įniršis toliau bus nukreiptas prieš Lietuvą, o ne prieš ES. O ar sąjungininkai tokiu atveju vėl nepuls ieškoti kompromisų, išsigandę naujų eskalacijos kibirkščių? Ar pasakys, kad naujos rusų provokacijos – jau raudonos linijos peržengimas.
„Rusija mums kelia karinę grėsmę, Baltijos šalys jų strategijoje yra rakštis, kurią reikia pašalinti, o NATO priemonės stiprinti priešakines pajėgas yra labai svarbu.
Bet reikia suprasti, kad Rusijos režimas gali stipriai apsiskaičiuoti vertindamas vienybę, gali padaryti kažką labai kvailo, dėl ko prasidėtų eskalacija, kurioje manipuliavimas baimėmis rizikos lygiu atrištų Maskvai rankas“, – apie naujus pavojus įspėjo T. Jermalavičius.
Kada ir kodėl neverta bijoti Kremliaus?
Vis dėlto būtent manipuliacija eskalacijos ir kitomis baimėmis kol kas, regis, yra didžiausias stabdis, sukuriantis nesusipratimus. Vėlgi, pasirinkimo kelių yra keli.
„Mūsų raudona linija yra nelikti vieniems. Kai ateina X valanda, pasiruošimas reiškia, kad telefonu skambinsi į Vašingtoną, Briuselį ir Berlyną. Ir tada reikia turėti šių strateginių partnerių mintį, žodį, juos vertinti“, – įspėjo L. Kasčiūnas. O „turėti minty“ gali reikšti daug ką – ir įsiklausymą į veltis į galimas ekslacijos lenktynes su rusais nenorinčių Vašingtono, Briuselio ir Berlyno nuomonę, ir, jeigu Lietuva nuspręstų laikytis kietos linijos – riziką likti vieniems. Labai drąsiems, bet be palaikymo.
Pasak L. Kasčiūno, žvelgiant į ateitį, geriausias Kaliningrado tranzito klausimo sprendimas iš viso būtų europinė vėžė: tranzitas esą iš viso būtų eliminuotas, kaip veiksnys dėl apsunkinimų rusams. Bet daugiau nei dešimtmetį statomas „Rail Baltica“ projektas puikiai parodo, kaip lengva Lietuvoje įrengti ilgą europinę vėžę. Kita vertus, net ir pripažinus pralaimėjimą bei pritarus kompromisiniam EK variantui bei sakant, kad tai daugiau negali pasikartoti, nereikia pamiršti, jog šį kartą Kremlius prispaudė manipuliuodamas dujų tiekimo nutraukimo ir kitomis baimėmis. Ne visos jos asiteisina.
„Rusija dažnai eskaluoja, pasiekia pergales, bet yra ir atvirkščiai, kai gąsdinimai nesuveikia. Pavyzdžiui, Suomijos ir Švedijos narystė NATO“, – priminė L. Kasčiūnas apie suomių ir švedų apsisprendimą dėl narystės Aljanse, kas nesisapnavo nė tamsiausiame Kremliaus košmare.
„Reikia rinkti visus tokius pavyzdžius, kur mūsų eskalacijos baimė nepasiteisino. Kai darėme priešingai, nei rusai reikalavo, o rusų atsako nebuvo arba jis buvo labai silpnas ir rusai atsitraukė.
Reikia rinkti tokį paketą ir demonstruoti, kad eskalacijos baimė nepagrįsta, nes niekur, kur eskalavome ir laikėmės kietos linijos, nebuvo grėsmės Putino režimo išyvenimui. O juk tai ir yra pagrindinis klausimas dėl ko jie suka galvas, visa kita tėra antraeilis šou“, – pridūrė T. Jermalavičius.
Reikia suprasti, kad jei rodysime silpnumą, kaip dabar, nors vadiname tai kompromsiu, bet iš tikrųjų neatsilaikėme prieš Berlyną, Biruselį ir Maskvą, bet reikia demonstruoti Vakarams, kad paruoštukai, kuriuos Kremlius sukūrė su žiniasklaida, think tankais, jie dabar aktyvuojami ir tai yra daugiau psichologiniai dalykai, o ne reali Trečiojo pasaulinio karo grėsmė“, – pridūrė T. Jermalavičius.
