Nepaisant ne pačių geriausių žinių iš karo veiksmų fronto Ukrainoje bei perspėjimų ruoštis naujai Rusijos agresijos bangai, priežasčių nerimauti, regis, dabar gali turėti nebent visiški pesimistai. Juk esame saugesni, nei bet kada anksčiau.

Išties, paviršiuje viskas atrodo solidžiai, tvirtai, užtikrintai: atviros agresijos prieš Ukrainos kelią pasirinkusi Rusija suvienijo aižėjusią vakarų vienybę, sutelkė bendroms pastangoms remti Ukrainą tiek politinėmis, tiek ekonominėmis, tiek karinėmis priemonėmis.

Vakarų šalių lyderiai taip pat kartoja, kad nepaisant visų dvejonių jie ne tik Ukrainą rems tiek, kiek reikės, bet ir vykdys įsipareigojimus stiprinti NATO Rytų sparno gynybą. O jei reikės – gins kiekvieną Aljanso teritorijos centimetrą ar colį.

Net jei NATO viršūnių susitikime šių metų liepą nesitikima ypač skambių įsipareigojimų, pažadų, pareiškimų ar sprendimų, neabejojama, kad vienokia ar kitokia forma visos Aljanso šalys turės kuo būti patenkintos, ypač rytų sparno valstybės.

Išsamesni NATO gynybos planai su priskirtais pajėgumais, konkrečių pajėgumų, pavyzdžiui oro gynybos sistemų poreikis bei jo tenkinimas – tai tik dalis viešai deklaruojamų siekių, kurie yra realūs, ypač jei bus nuosekliai dirbama su sąjungininkais.

Vis dėlto neretai pamirštama, kad toks planavimas paremtas keliais neprognozuojamais veiksniais: kaip pakryps karas Ukrainoje jau artimiausiu metu, kas bus JAV aukščiausioje valdžioje Vašingtone po kitąmet rengiamų prezidento rinkimų ir kada galiausiai jėgas surems amerikiečiai su kinais. Bent vienas iš šių nestabilių veiksnių gali sujaukti visas kortas ir būtent JAV prezidento rinkimai, tikėtina, taps artimiausiu išbandymu.

Manipuliacija karo baimėmis

Nuo 2016-ųjų iki 2020 m. JAV prezidento pareigas ėjęs Donaldas Trumpas po pralaimėtų rinkimų atrodė sutrikęs, pavargęs ir išsisėmęs. Net jei nuolatiniai kartojimai apie tariamai suklastotus rinkimus ir pavergė mažiau rėmėjų, nei tikėtasi, o nuo D. Trumpo nusisuko dalis sąjungininkų, per pastaruosius kelerius metus buvęs prezidentas atsigavo ir stojo į naują kovą.

Jis ne šiaip siekia naujos kadencijos 2024-ųjų lapkritį vyksiančiuose prezidento rinkimuose, bet ir naudoja senos, didelės dalies rinkėjų širdis užkariavusios taktikos bei naujų naratyvų kokteilį.

Tie nauji naratyvai nėra svetimi respublikonų partijai, kurios sisteminis elitas – užsienio politikos žinovai, patyrę kongresmenai kol kas dar pro sukąstus dantis remia JAV pagalbą Ukrainai. Bet parama šiai pagalbai senka ir kartojamos žinutės vis labiau primena Kremliuje rašytas kalbas.

„Mes nebuvome arčiau Trečiojo pasaulinio karo, nei dabar, valdant Joe Bidenui. Tai būtų globalus konfliktas tarp branduolinių valstybių, tai būtų branduolinis Armagedonas, nieko nėra svarbiau, nei šio košmaro išvengimas. Tam reikia naujos lyderystės“, – besdamas pirštu į karą Ukrainoje, kaip pagrindinę priežastį susidaryti Trečiojo pasaulinio karo sąlygoms viename naujausių įrašų kalbėjo D. Trumpas. Šią mintį pastaruoju metu jis kartoja nuolat: būtent jis esą vienintelis gali išgelbėti Ameriką ir pasaulį nuo Trečiojo pasaulinio karo. Tam tereikia sudaryti paliaubas arba tiesiog nutraukti ugnį Ukrainoje ir niekas kitas geriau nežino, kaip tai padaryti, nei pats D. Trumpas.


Visa tai atrodytų, kaip eilinės priešrinkiminės D. Trumpo kalbos, kuriomis jis, būdamas labai nekuklus žmogus garsėja – nepelnyti ir tariami nuopelnai priskiriami sau, nepagrįsta kritika – varžovams. Tad, regis, kodėl vertėtų kreipti dėmesį į tokio dėmesio kaip tik ir ištroškusį narcizą, kuris ne šiaip susimovė 2020-ųjų rinkimuose, vos nesukėlė perversmo, už kurį dar gali sulaukti bausmės, bet ir, panašu, nebūtinai bus respublikonų favoritas prezidento rinkimuose?

Žiūri kaip į teritorinį ginčą

Priežastis yra paprasta: D. Trumpo idėjos nėra originalios, bet jos rezonuoja plačiau bei yra kartojamos kitų kandidatų lūpomis.

Pavyzdžiui, realus ir aršus D. Trumpo varžovas partijoje, ne mažiau ambicingas JAV Floridos valstijos gubernatorius Ronas DeSantis suabejojo JAV parama Ukrainai. Žinių stočiai „Fox News“ jis pareiškė, kad „tolesnis įsitraukimas į „teritorinį ginčą“ tarp Ukrainos ir Rusijos“ nėra JAV „centrinis nacionalinis interesas“.

Tokie išsireiškimai, kaip „teritorinis ginčas“, kova „trečiojoje valstybėje“ bei užuominos, kad JAV nederėtų kištis į reikalus Europoje, juo labiau „Rusijos pašonėje“ yra neatsitiktiniai ar nauji – tai lengvai užkrečiamų, šaknis giliai įleidusių nuotaikų JAV atspindys.

Būtent todėl daliai amerikiečių, netgi tradiciškai vertybes ginti linkusių respublikonų rinkėjų šiandien lengviau paaiškinti, kodėl JAV derėtų „žiūrėti savų reikalų“, nei „kariauti nesibaigiančius karus“. Viskas priklauso nuo konteksto – kas, kaip ir kokiomis aplinkybėmis apie tai kalba.

Jei amerikiečių apklausose klausia ar jie palaiko NATO bei didesnius JAV įsipareigojimus Aljansui, kas reiškia finansinio, karinio vaidmens stiprinimą, o karo atveju – ir amerikiečių karių tiesioginį įsitraukimą, tai duomenys rodo išaugusį amerikiečių pritarimą.

Tačiau kai pačioje Amerikoje pradedama manipuliuoti Ukrainos kontekste skambančiais pareiškimais, dalis amerikiečių linkę labai greitai pakeisti savo nuomonę. Būtent tokiu pavyzdžiu galima laikyti iš konteksto ištrauktus Ukrainos prezidento žodžius apie tai, kad amerikiečiams tektų kariauti, jei Ukrainai pralaimėjus karą Rusija užpultų NATO nares.

Iškraipytoje versijoje, kuri plito JAV socialiniuose tinkluose, Volodymyras Zelenskis esą kalbėjo apie tai, kad amerikiečių vaikai bus siunčiami į karą – į tai vienas JAV karų veteranas netgi sureagavo grasinančiu įrašu, kuriame įspėjo patį V. Zelenskį, kad jį nužudys už tariamą pasikėsinimą į amerikiečių vaikų gyvybes.


Tokios absurdiškos situacijos JAV visuomenėje nėra retenybė, o šiomis dienomis minint Irako karo 20-ąsias metines neatsitiktinai kalbama apie „nesibaigiančius karus“.

Apie pastaruosius užsiminęs D. Trumpas savo kalboje dar ir patvirtino, kad jo ankstesni skeptiški pareiškimai apie NATO nebuvo vien tik impulsyvūs, neapgalvoti arba tyčia derybinei taktikai skirti triukai. Tai, kad D. Trumpas yra NATO skeptikas, nėra jokia paslaptis.

Tačiau naujausioje savo kalboje jis dar kartą pakartojo, kad „reikia užbaigti darbą iš naujo įvertinant NATO prasmę ir misiją“. Esą nusistovėjęs JAV užsienio politikos elitas bando įstumti amerikiečius į NATO konfliktą su Rusija, tačiau pastaroji, pasak D. Trumpo net nėra didžiausia JAV grėsmė, nes didesnę grėsmę esą kelia marksistai, globalistai ir kitos jėgos šalies viduje.

Neprognozuojamo chaoso meistras

Vėlgi, tokios kalbos gali tebūti priešrinkiminis spektaklis, prie kurio visi, kurie stebi bei vertina D. Trumpą jau galėjo įprasti. Skambūs pareiškimai, pažadai, grasinimai neretai tėra dūmų uždanga D. Trumpui gluminant varžovus, kurie nežino, ar susidūrė su neprognozuojamu, bet kartu kietu derybininku, ar tiesiog narcizišku savimyla ir bepročiu – bet kuriuo atveju tokiam geriau nusileisti.

Juo labiau, kad D. Trumpo kritikuojamas JAV elitas – pirmiausiai Kongresas, kuriame valdžią pasidaliję demokratai su respublikonais vis dar turi savo galią, saugiklius bei geba užtikrinti kontrolę ir pusiausvyrą. Auksinė taisyklė Vašingtone esą yra ta, kad nepaisant to, kas bebūtų JAV prezidentu, Kongresas visada sugebės atsverti netgi beprotiškiausias idėjas, neleis paminti pamatinių JAV įsipareigojimų sąjungininkams, toliaregiškai pažiūrės į kaštų ir naudos analizę.

Jeigu naujasis JAV prezidentas bus ne demokratų atstovas, o vienas iš dviejų lyderiaujančių respublikonų, kurie dabar viešai reiškia abejones dėl paramos Ukrainai, sąjungininkams NATO, tai dar nereiškia, kad JAV politika pasisuks 180 laipsnių kampu.

Kita vertus, D. Trumpo valdymo laikai – chaosu, neprognozuojamumu bei prieštaringai vertinamais sprendimais pasižymėjęs 4 metų laikotarpis – vis tai yra pavyzdys, kad bet kokia aksioma apie galių pusiausvyrą tarp institucijų, teiginiai stabdžių ir atsvarų sistemas realiame pasaulyje ne visada veikia taip, kaip numatyta. Ir dabar yra ne 2016-ieji, kai Rusijos grėsmė Europoje bei JAV buvo suvokiama labiau kaip teorinė. Kremlius įrodė norą, gebėjimus bei valią rizikuoti viskuo.

Šiandien Vakarai jau faktiškai kariauja su Rusija diplomatiniame, žodiniame, ekonominiame frontuose, o neatvirai – ir karinėmis priemonėmis. Nėra jokių realių prošvaisčių susitarti, tik galimybė gilinti konfliktą ir pabaigti jį pergale arba pralaimėjimu, kurių negaliu sau leisti nei Kremlius, nei Vakarai.

Todėl baimėmis apie Trečiąjį pasaulinį karą su branduoline valstybe manipuliuojantis D. Trumpas tai daro labai sėkmingai, o ko iš tikrųjų imtųsi grįžęs į Baltuosius rūmus – niekas negali pasakyti.

Kadangi dabar – ne 2016-ieji, o rusai atvirai kariauja prieš Ukrainą, yra okupavę dar daugiau ukrainiečių teritorijų, tikimybė tiesiog nutraukti ugnį ir derėtis dėl paliaubų „mainais į dalį Ukrainos teritorijų“ gali skambėti labai patraukliai D. Trumpui ir jo rinkėjams. Bet ne Ukrainai, kuri sudėjo tiek daug aukų, pralieji tiek daug kraujo ne dėl savo kaltės.

Bet kokia nuolaida iš JAV pusės taptų ne tik paskata Rusijai, bet ir sukeltų papildomų dvejonių: jei naujoji (šiuo metu tik potencialioji) JAV valdžia linkusi atiduoti agresoriui jo užkariautas teritorijas, kas gali užtikrinti, kad pasikartojus situacijai Baltijos šalyse D. Trumpas nepasielgtų taip pat?

Kuo pasikliauti kritiniu atveju?

T.y. jeigu visi JAV įsipareigojimai, kurie šiandien skamba taip tvirtai, yra išreikšti amerikiečių ginklais Ukrainoje, JAV pajėgų dislokavimais Lietuvoje, kitose Europos šalyse – jei visa tai staiga taptų JAV administracijos derybiniu žaisliuku, kas tada? Koks tokiu atveju yra Lietuvos ir kitų Baltijos šalių planas?

Volodymyras Zelenskis, Donaldas Trumpas

Viena vertas, atsakymai savaime diktuojami didžiųjų Europos šalių sostinėse – Berlyne, Paryžiuje, kurios raginamos imtis daugiau iniciatyvos, didinti savo gynybinius įsipareigojimus, stiprinti pajėgumus.

Antra vertus, šie raginimai aidi ne vienerius metus. Visiems dabar jau žinoma Vokietijos problema, t.y. nesugebėjimas sukrapštyti reikiamų finansinių išteklių, atkurti turėtų pajėgumų, kad bent jau Lietuvai būtų skirta viena pilnai parengta brigada tėra lakmuso popierėlis.

„Politico“ aprašyta problema – NATO Rytų sparno stiprinimas rodo, jog problema yra gerokai platesnio pobūdžio ir yra skaudi ne tik Vokietijai: dauguma Europos valstybių, kurios formaliai pritaria stiprinti įsipareigojimus Aljansui, t.y. priskirti papildomas pajėgas, jas aprūpinti, gerinti jų parengtį, didinti atsargas ir pan. šių veiksmų realiai neskuba imtis.

Karas Ukrainoje parodė, kaip greitai gali išsekti šaudmenų atsargos, kaip svarbu turėti pajėgumų bei pajėgų rezervą, bet viso to atstatymui iki šiol skiriama daugiau žodinių pareiškimų bei tekstų, o ne realių įsipareigojimų bei pajėgų bei šaudmenų atsargų atkūrimo organizavimo pastangų.

Tad jei pasikliauti Europos teorine, o realiai vis dar popierine galia tokioms pafrontės šalims, kaip Lietuva vis dar atrodo rizikinga, jei labai neramūs signalai dėl vidinių procesų JAV toliau siunčiami į visas puses ir nežinai, kokie vėjai papūs iš Vašingtono 2024-ųjų pabaigoje, kuo tada pasitikėti?

Ką reiškia Erelio ir Vyčio galia

Tai nėra pirmas toks unikalus atvejis Lietuvos istorijoje, kai dėl toliau esančių sąjungininkų norų ir galimybių padėti užtikrinti saugumą kyla dvejonių, neramių minčių. Nuo XV a. pabaigos keliolika karų su Maskva kariavusi Lietuva ne kartą buvo išduota sąjungininkų arba dėl subjektyvių bei objektyvių priežasčių neužsitikrino geresnių jų garantijų, bet du veiksniai liko nepakitę.

Pirmasis yra geografinis – Rusija buvo, liko ir liks Lietuvos kaimyne, kad ir kas ką dabar kalbėtų apie šios šalies suskaldymą. Su labai retomis išimtis Rusija visada kėlė grėsmę Lietuvos valstybingumui – nėra jokių objektyvių priežasčių, ypač dabar, kad tai kada pasikeistų.

Net jei dvejonės dėl NATO, ypač dėl JAV pasitvirtintų, kaip nepagrįstos – bent jau kol kas Vašingtonas ir Briuselis įrodinėja, kad kiekvienas Aljanso teritorijos centimetras išties būtų ginamas – tiek pesimistams, tiek optimistams visada pravartu bus semtis vilties iš istorinės perspektyvos. Lietuva niekada nebuvo tokia stipri prieš Maskvą, kaip kartu su Lenkija.

Sparnuotieji husarai

Pačios Lietuvos planai stiprinti karines pajėgas, formuoti diviziją yra ne mažiau reikšmingi, nei Lenkijos skubios, tiesiog įspūdingos investicijos į savo ginkluotąsias pajėgas.

Kol kas kalba tik apie atgrasymą, tačiau įvairiose interpretacijose, kurioms peno davė Lenkijos ambasadoriaus Prancūzijoje žodžiai, jau kalbama ir apie tiesioginį NATO šalių susidūrimą su Rusiją: esą jei Ukraina pralaimės, įsitraukti teks ir Aljanso narėms.

Vien ši mintis, kad po Ukrainos gali ateiti Baltijos šalių eilė, nėra nauja. Bet kitaip, nei bendradarbiavimas su kitomis Baltijos šalimis gynybos srityje, strateginiai santykiai su Lenkija buvo ir liko šalies saugumo, o gal ir valstybingumo išlikimo svarbos klausimas. Tad kai lenkų diplomatai kalba apie galimą konfliktą su Rusija, verta suklusti.

Lietuvos ir Lenkijos santykiai pastaraisiais metais jau išgyvena renesansą, tačiau net jei pažanga yra matoma ekonominio, karinio bendradarbiavimo srityse, neįmanoma atsikratyti įspūdžio, kad tai ne šiaip yra dviejų nelygiaverčių draugų bendravimas, bet ir ne iki galo yra sutvirtintos visos jungtys.

Lenkijos interesų lauke Lietuva užima pernelyg menką vaidmenį, net jei kalbama apie tą grėsmę, kurią kelia Rusija, o ir Lietuvoje Lenkijos karinis vaidmuo bent jau viešojoje erdvėje daugiausiai apsiriboja Suvalkų koridoriumi bei NATO oro policijos misija. Bendros pratybos kol kas yra viskas, ką pavyksta pasiekti realiai, ne tik spaudžiant rankas valstybėms vadovams.

Lietuvos viešojoje erdvėje vis pasirodantys raginimai prisitraukti paramos iš sąjungininkų – tai iš JAV, tai iš Vokietijos, tai iš tos pačios Lenkijos rodo, kad esama tam tikro blaškymosi, neužtikrintumo – vienu metu investuojant daug į pagrindinių Lietuvos saugumo garantų, t.y. amerikiečių ir vokiečių karinio buvimo svarbą, antra vertus konkuruojant dėl konkrečių pajėgumų regione.

Lietuvių ir lenkų kariai

Pačioje Lenkijoje nėra aiškumo, ką norima daryti su JAV pajėgumais šalyje, kaip geriau koordinuoti veiksmus su kitais sąjungininkais ir kaip plėsti savo įtaką regione. Be to, Lenkijos ambicijos istoriškai neretai pasirodo pervertintos, nepamatuotos, politiškai angažuotos.

Vis dėlto scenarijai, kad JAV dėl vienokių ar kitokių priežasčių – dėl D. Trumpo grįžimo į Baltuosius rūmus ar dėl Kinijos karinių veiksmų prieš Taivaną gali tekti sutelkti dėmesį visai kitur, kol kas nei viešai, nei užkulisiuose, regis, nė nesvarstomi.

Bet tai gali nutikti greičiau, nei gali pasirodyti šiuo metu – yra reali tikimybė, kad JAV prezidento poste vėl atsidurs neprognozuojamas žmogus, kurio įprasti atsvaros mechanizmai nesuvaldys. Yra reali tikimybė, kad Rusija nesustos, o Kinija anksčiau ar vėliau pasinaudos savo proga. Ir bus labai gerai, jei kartu su lenkais lietuvių pusėje stovės ir kiti sąjungininkai. Tačiau būtent Lenkijos ir Lietuvos glaudesni santykiai karinėje srityje jau kurį laiką kelia nervinį tiką Kremliui – tai yra ta sąjunga, kurios Maskvoje nepamiršo ir neturi iliuzijų, kad pavyks apdumti, kaip likusią Europą.

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (20)