Kokią visuomenę turėsime po 10 ar 20 metų?

Anot įvairių sričių mąstytojų, mūsų ateitis – jaunimas. Stebėdami jaunus žmones galime įtarti, kokia mūsų visuomenė bus ateityje. Naujausi tyrimai rodo, kad paskutiniuose Seimo rinkimuose dalyvavo net 63 proc. jaunų žmonių, turinčių balsavimo teisę. Daugiausiai jų balsų sulaukė konservatoriai bei Tautos prisikėlimo partija. Kas lėmė jų pasirinkimą bei kas apskritai turi įtakos jaunimo pilietiškumo ugdymui? Psichologų žvilgsniai krypsta ne tik į šeimą ir mokyklą, bet ir į būrelių įvairovę ir net religiją.

Jaunuoliai rinkimuose balsuoja aktyviau

„Lietuvoje yra labai mažai žinoma, ar jaunimas yra politiškai aktyvus: ar jis domisi politika, ar dalyvauja valstybės politiniame gyvenime. Tačiau tai žinoti yra labai svarbu, kadangi kokius žmones užauginsime, tokia ir bus mūsų šalis“, - teigė Mykolo Romerio universiteto Psichologijos katedros lektorė Rasa Pilkauskaitė-Valickienė.

Universiteto Psichologijos katedros dėstytojai šioje srityje žengia tik pirmuosius žingsnius. 2007 m. buvo atliktas tyrimas, kuriuo siekiama nustatyti, kokiomis savybėmis pasižymi politiškai aktyvus jaunimas.

Tyrimas vyko praėjus vos 2 savaitėms po savivaldybių rinkimų. Jame dalyvavo 657 aukštųjų mokyklų studentai, kurių amžius – nuo 18 iki 23 metų. Tyrimo rezultatai parodė, kad tik 48 proc. tiriamųjų dalyvavo rinkimuose. Balsavimo teise pasinaudojo 58 proc. vaikinų ir 45 proc. merginų. Liberalų ir centro sąjunga sulaukė 19 proc. jaunimo balsų, Tėvynės sąjunga – 15 proc., Lietuvos liberalų sąjūdis – 13 proc., socialdemokratai – 12 proc.

„Palyginus dalyvavusiųjų ir nedalyvavusiųjų rinkimuose grupes, buvo atskleisti įdomūs dalykai. Studentai, kurie išsakė savo valią rinkimuose, buvo labiau ekstravertiškos asmenybės, pasižymėjo aukštesniu savęs vertinimu ir buvo labiau patenkinti savo gyvenimu. Nedalyvavusieji, priešingai, pasižymėjo žemesniu savęs vertinimu, buvo mažiau patenkinti gyvenimu ir labiau linkę į intraversiją. Belieka tik apgailestauti, kad jaunimas, kuriam, galima sakyti, gyvenimas yra sunkus, mažiau stengėsi kažką pakeisti ir valstybės valdyme“, - pasakojo psichologė.

Tyrimo metu buvo lyginamos ir tam tikros psichologinės kategorijos, būdingos jaunuoliams – tokios, kaip konformiškumas (kitaip tariant, siekis neišsiskirti), geranoriškumas, kryptingumas, tradiciškumas, universalumas, hedonizmas, saugumo pojūtis, pasiekimai; stimuliacijos veiksniai, jėga, valdžia. Tačiau tarp minėtų grupių buvo rastas tik vienas skirtumas. Balsavusieji pasižymėjo mažesniu konformiškumu nei nebalsavusieji.

„Taigi panašu, kad balsavusieji pasižymi mažesniu poreikiu prisitaikyti, o tai ir galėjo juos paskatinti balsuoti. Tačiau apskritai asmeninės savybės ir vertybės, galima sakyti, nėra tiesiogiai susijusios su jaunimo dalyvavimu ar nedalyvavimu rinkimuose“, - sakė pašnekovė.

Pernai, praėjus porai savaičių po Seimo rinkimų, tyrimas buvo pakartotas. Jo rezultatai dar apdorojami, tačiau jau dabar aišku, kad rinkimuose dalyvavo jau 63 proc. balsavimo teisę turinčio jaunimo.

Jų balsai pasiskirstė panašiai kaip ir ankstesniais metais, tačiau šįkart daugiausiai balsų sulaukė konservatoriai (29 proc.), toliau sekė Tautos prisikėlimo partija (15 proc.), socialdemokratai (11 proc.), Liberalų sąjūdis (8 proc.), Liberalų ir centro sąjunga (12 proc.).

„Kitų šalių tyrimai rodo, kad žmonės tos pačios politinės ideologijos laikosi praktiškai visą gyvenimą. Todėl rinkiminės akcijos iš dalies turėtų būti nukreipiamos į dar nebalsavusį jaunimą, nes taip, kaip jis balsuos pirmą kartą gyvenime, taip gali balsuoti ir visą likusį savo gyvenimą. Pokyčiai galimi tik labai panašios ideologijos partijų rėmuose“, - teigė R. Pilkauskaitė-Valickienė. Be to, ji pažymi, kad jaunuoliui pasinaudojus balsavimo teise pirmą kartą, labi tikėtina, kad jis balsuos ir kitus kartus.

Kuo labiau užimtas dabar – tuo labiau pilietiškas ateityje

Anot psichologės, dalyvavimas rinkimuose laikomas svarbiu žmogaus pilietiškumo požymiu, kadangi tai aiškus politinės valios aktas. Tačiau paskutiniu metu laikomasi tendencijos, kad dalyvavimas rinkimuose – tai tik vienas politinio ir pilietinio įsitraukimo į visuomenės gyvenimą aspektas.

„Pats atėjimas prie urnos, kuris visgi labai konkretus elgesys, formuojasi ilgą laiką. Tai priklauso ir nuo šeimos: ar tėvai kalbasi su vaiku apie politiką, ar jie balsuoja bei kitaip įsitraukia į pilietinę veiklą, ar dalinasi savo mintimis apie demokratines nuostatas.

Tai susiję ir su mokykla. Tačiau neužtenka, kad vaikas gerai mokytųsi. Šiuo atveju svarbios ne tik gaunamos žinios apie visuomenę ir demokratiją, bet ir tai, ar mokiniai gali diskutuoti įvairiomis temomis su mokytojais, išsakyti savo nuomonę, nebijodami kritikos ir pasmerkimo. Šie aspektai susiję su mokyklos klimatu – ar mokinys saugiai jaučiasi mokykloje, ar jis nori į ją ateiti“, - sakė pašnekovė.

Anot psichologės, naujausi užsienio šalių tyrimai rodo, kad pilietiškumo ugdymui labai svarbi įvairi struktūruota popamokinė veikla, kuriai vadovauja suaugęs žmogus. „Nustatyta, kad jeigu jaunuolis įsijungia į papomokinę veiklą, jis ir vėliau įsijungs į įvairias bendruomenes ir ne tik balsuos, bet bus aktyvus pilietis, dalyvaus įvairiuose akcijas. Todėl svarbu, kad vaikas nuo mažens turėtų, kur dalyvauti. Kai suaugęs žmogus struktūruoja ir nukreipia vaiką, jis neturi laiko nieko neveikdamas šlaistytis gatvėje, kabinėtis prie kitų, rūkyti, gerti ar vartoti narkotikus. Kitaip tariant, paauglys neturi laiko neigiamai raidai“, - aiškino R. Pilkauskaitė-Valickienė.

Pastaruoju metu pasaulyje labai svarbia pilietiškumo apraiška laikoma savanorystė, kai rūpinamasi visuomenės nariais, kuriems šiuo gyvenimo etapu pagalba yra reikalinga, ar tiesiog padedama mokyti jaunesnius vaikus. Svarbūs ir draugai, nes jaunimas greitai „užsikrečia“ savo draugų pomėgiais ir veikla. Vadinasi, turėjimas draugo, kuris jau įsitraukė į kokią nors pilietinę veiklą, gali paskatinti ir kitą jaunuolį tapti aktyvesniu. Šiaip ar taip politiškai aktyvaus žmogaus negalima sukurti staiga. Specialistės teigimu, tai ilgas socializacijos procesas.

Religija – ne paskutinėje vietoje

Beje, pasaulyje yra išskiriami trys svarbiausi pilietiškumo ugdymo ramsčiai – mokykla, šeima ir religija. „Jei žmogus lanko bažnyčią, jis paprastai priklauso tam tikrai bendruomenei. Tai savotiška savanorystė. Bendruomenės nariai dalinasi savo idėjomis ir mintimis, atlieka tam tikrus darbus, padeda bažnyčiai. Lietuvoje tai nėra labai išplitę, tačiau kitose šalyse tokios bendruomenės labai populiarios“, - teigė pašnekovė.

Taigi šiuolaikiniam pilietiniam jaunimo priskiriamos kelios sferos: domėjimasis politika bei politinis aktyvumas, rūpinimasis kitais ir tolerancija, įsitraukimas į vieną ar kitą grupę, vykdančią veiklą visuomenėje.

R. Pilkauskaitės-Valickienės teigimu, skaičiai, rodantys kiek Lietuvos jaunų žmonių dalyvavo rinkimuose, gali tik džiuginti. Mat pasaulyje pastebima tendencija, kad politinis jaunimo aktyvumas krenta. Pavyzdžiui, JAV nuo 1968 iki 1990 m. jaunimo dalyvavimas rinkimuose sumažėjo net 25 proc. Būtent todėl pradėta domėtis, kas lemia pilietiškumo apraiškų stiprėjimą ar silpnėjimą.