Jau mėnesį įstrigęs atnaujintas Rusijos puolimas Donbase, regis, pagaliau įgauna pagreitį. Ambicijų sutraiškyti Ukrainą per kelias dienas atsisakiusi Rusijos armija vėliau pakeitė planus: apsiribota Donbasu. Užsimota plačiai: jei pasiseks, rusų pajėgos turėtų veržtis iki pat dešiniojo Dniepro kranto, jei seksis vidutiniškai – iki Donecko ir Luhansko sričių administracinių ribų, taip įvykdant iškeltą oficialų tikslą – „išvaduoti liaudies respublikas“.
Bet pastarosiose kylant maištams, pašauktiniams atsisakant vykti į frontą su pasenusia ginkluote, ekipuote ir technika, rusų tikslai pastarosiomis savaitėmis sumenko net ne iki svarbiausių Donbaso miestų, kuriuos kontroliuoja ukrainiečiai, o tik iki tų teritorijų, kur Rusiją dar turi rezervų ir jėgų, kur juos lydi nors menkiausia sėkmė. O šios yra.
Prasiveržimai sėkmingi link Lymano Donecko šiaurėje, užimant Svitlodarsko miestą, ypač iš pietryčių – pro Popasną, keliomis kryptimis apeinant ukrainiečių įtvirtinimus ir nuo aukštumų leidžiantis link Bachmuto, čia jau rusų artilerija apšaudomas strategiškai svarbaus tiekimo kelias link Lisičiansko – tik keli pastarųjų dienų taktiniai žingsniai. Jie ir minėtų, maždaug Raseinių arba Šilutės dydžio miestelių pavadinimai gal ir pasimirš frontui slenkantis į vakarus, neteks reikšmės.
Tačiau besiginančiai Ukrainai tai reiškia ne tik apsupimo grėsmę ties smarkiai apšaudomu ir keliomis kryptimis šturmuojamu Sjeverodonecku, bet ir tiesioginę grėsmę Kramatorskui bei Slovjanskui miestams, kuriuos ukrainiečiai atsikovojo 2014-siais ir ten įsitvirtino. O dar svarbesni yra patiriami nuostoliai: intensyvūs mūšiai Donbase kasdien atimta mažiausiai po šimtą ukrainiečių karių gyvybių. Naikinama ir technika, ginkluotė, kritiniuose sektoriuose jos ima trūkti.
„Padėtis Donbase šiuo metu labai sudėtinga, – vėlai antradienį kreipdamasis į tautą sakė V. Zelenskis. – Praktiškai visa Rusijos kariuomenės galia, visa, kas tik liko, yra mesta į puolimą. Limanas, Popasna, Sjeverodoneckas, Slovjanskas – okupantai nori viską ten sunaikinti.“
Žinutė buvo aiški: ukrainiečiams reikia daugiau ginklų, norint atlaikyti, ko gero, lemiamą Rusijos puolimą pavasarį, kol rusų pajėgos visiškai išsikvėps, sustos ir turės vėl pailsėti, persigrupuoti.
Laikas senka, tačiau ne visos žinios ukrainiečiams yra niūrios. Karas Ukrainoje toliau stiprina tarptautinę koalicija, kuri remia ukrainiečius.
Savaitės pradžioje vykęs vadinamasis Ramšteino-2 virtualus susitikimas, kuriame dešimtys Ukrainą ginkluote remiančių šalių, tarp jų JAV ir Lietuva, sutarė ne šiaip dėl tolimesnės paramos, bet ir dėl priemonių, kurios ukrainiečiams gali padėti atsilaikyti ir atsikovoti prarastas teritorijas.
Artilerijos šūviai – pagal iškvietimą
Iš pirmo žvilgsnio, nėra jokia paslaptis, ko ukrainiečiams reikėjo ir reikia: jei karo pradžioje didelio dėmesio sulaukė prieštankinės ir mobilios priešlėktuvinės ginkluotės siuntos, kurias išpakavę ukrainiečiai galėjo labai greitai panaudoti prieš kerėpliškai judančių rusų tankų ir šarvuočių kolonas, tai pastarąjį mėnesį Donbase karaliauja karo dievas – artilerija. Jos ukrainiečiams reikia ir reikės daugiau – pačių pabūklų, salvinės ugnies sistemų ir šaudmenų – labai daug šaudmenų.
Ukrainiečių ir rusų artileristų dvikovos nėra lygiavertės: atrodo, kad Rusijos armija turi daugiau artilerijos sistemų, o ukrainiečiai savo turimus pajėgumus naudoja sumaniau ir turi technologinių pranašumų.
Pavyzdžiui, jei rusai tradiciškai išskleidžia savo baterijas (apie 6 pabūklus arba salvinės ugnies sistemas) ir apšaudo ukrainiečių pozicijas, tai Ukrainos kariuomenė didelėje erdvėje gali išmėtyti po kelis mobilius vienetus. Tokius sunkiau aptikti, sunaikinti, o ne ir sunaikinus nuostoliai yra mažesni, nei pataikius ir ištaškius į gabalus visą bateriją, kas dažnai nutinka rusams.
Tokios situacijos kartojasi dėl kelių priežasčių: gerą parengimą ukrainiečių artilerijos mokykloje turintys kariai yra patyrę, turi puikių praktinių įgūdžių, yra imlūs ir, kaip rodo patirtis, ypač greitai įsisavina naują, jiems nepažįstamą ginkluotę.
Vos per kelias kursų savaites ukrainiečių artileristai išmoko naudotis ir jau fronte sėkmingai naudoja JAV bei Kanados 155 mm haubicas „M-777“ bei mobilias prancūziškas „Caesar“.
Abi skiriasi, kaip ir jų techninė priežiūra, kalibrai nuo ukrainiečiams pažįstamų, tačiau tai netrukdo jų sėkmingai naudoti kovose, net jei ukrainiečiai ir negavo JAV naudojamų ugnies valdymo sistemų, skirtų „M-777“.
Pranašesnį artilerijos naudojimą ukrainiečiams suteikia ir jų pačių sukurta unikali ugnies valdymo sistema GIS-ARTA. Ji veikia kaip programėlė, pagal užsakymą, panašiai, kaip pavėžėjimo paslauga: užsakomas artilerijos smūgis į pageidaujamą tašką ir arčiausiai esančios artilerijos sistemos priima šį užsakymą, patvirtina skaitmeniniame žemėlapyje esančias pozicijas, suduoda smūgį kelių metrų tikslumu. Artilerijos sistemos mūšio lauke gali būti išmėtytos, regis, padrikai, tačiau sulaukusios tokio užsakymo visos teoriškai gali smogti tam pačiam taikiniui, tuo pačiu metu.
Kai rusai bando susiorientuoti iš kurios pusės jie yra apšaudomi – tam naudojami artilerijos radarai, vaizdas dažniausiai glumina, mat sviediniai arba raketos, regis, atlekia iš visų pusių, todėl neįmanoma sėkmingai atsišaudyti. Tuo metu ukrainiečiai, paleidę kelis šūvius, jau bando keisti pozicijas, kad jų neaptiktų rusai. Ugnies misija kartojasi iš kitos pozicijos.
Rusai lieka be akių danguje
Kitas pranašumas yra gebėjimas aptikti taikinius: GIS ARTA ar bet kuri kita sistema būtų betikslė ir beprasmė, jei artileristai nežinotų, kur yra jų numatyti taikiniai.
Tiek rusams, tiek ukrainiečiams ugnį padeda koreguoti ir bepiločiai orlaiviai, kurių filmuojami vaizdai yra ne tik psichologinio poveikio priemonė, bet ir praktiškai naudinga informacija apie priešo judėjimą. Ir jei ukrainiečiams sekasi naudoti tiek didesnius „Bayraktar“, tiek gerokai mažesnius, taktinio lygmens bepiločius orlaivius ir skraidykles, dalis kurių turi termovizorius, išplečiančius naktinių apšaudymų galimybę, rusams jau kyla vis didesnių problemų.
Ir taip šio karo metu negalėje pasigirti geru mūšio paveikslo matymu bei pajėgų valdymu dėl žvalgybinių sistemų trūkumo, rusai susiduria su kritinių pajėgumų trūkumais.
Nuo karo pradžios Rusija neteko mažiausiai 50 savo garsiųjų bepiločių orlaivių „Orlan-10“ – vien tiek sunaikintų arba perimtų yra patvirtinta vizualiai.
Tai yra Rusijos žvalgybinių pajėgų darbinis arkliukas, kurių Rusija buvo pagaminusi virš tūkstančio, tad 50-ies jų netektis gali pasirodyti nereikšminga. Tačiau iš tikrųjų svarbesnis veiksnys yra reali galimybė reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku naudoti tokius orlaivius.
Ukrainieičiai neleidžia to daryti kryptingai taikydamiesi į „Orlan-10“ – Vakarų šalių suteikti mobilūs radarai gal ir nėra ta ypač matoma ar antraštėse atsispindinti priemonė, tačiau mūšio lauke ji pasiteisina, ypač kai sėkmingai naudojamos mobilios priešlėktuvinės gynybos priemonės.
Keliasdešimt tūkstančių eurų ar daugiau kainuojančios „Stinger“ raketos šūvis į bepilotį orlaivį gali pasirodyti pinigų išmetimas į balą, tačiau sėkmingas žvalgybinio aparato numušimas gali turėti strateginių pasekmių visame operaciniame rajone, kai rusai netenka „akių“, o ukrainiečiai gali netrukdomi permesti reikiamas pajėgas į kitą sektorių ir suduoti skaudų smūgį priešininkui.
Be to, ukrainiečiai jau sėkmingai naudoja savižudžius dronus „Switchblade“. Lengvesnieji „Switchblade 300“ skirti naikinti pėstininkus, lengvąją techniką, o sunkesnieji, „Javelin“ kovinę galvutę turintys „Switchblade 600“ jau sėkmingai atakuoja rusų tankus.
Tai, kad šiuos vaizdus dar ir filmuoja kiti ukrainiečių bepiločiai orlaiviai rodo, kad Ukraina išties turi tokių pajėgumų pranašumą – bepiločius orlaivius ukrainiečiams teikia tiek valstybės, tiek organizacijos, privatūs asmenys, aukojantys ir perkantys specializuotus aparatus, kurie perduodami Ukrainos kariniams daliniams.
Ką reiškia šūvio nuotolis
Rusijos kariškiai, užklupti artilerijos apšaudymų dažniausiai turi du pasirinkimus – žūti arba mesti visą techniką ir bėgti kuo toliau, o apie atsišaudymą dažniausiai nebūna ir kalbos, nes žino, jog tiksli ugnis reiškia du dalykus: kažkur netoliese kybo bepilotis, o tai reiškia, kad ugnis bus koreguojama.
Juo labiau, kad kai kurių vakarietiškų artilerijos sistemų šūvio nuotolis bei greitošauda dažniausiai pranoksta rusišką artileriją. Todėl neatsitiktinai Ukrainos prašymuose Vakarams pabrėžiamas dėmesys būtent toms artilerijos sistemoms, kurios turi šūvio nuotolio pranašumą.
Iki Ramšteino-2 susitikimo ypač daug kalbėta apie salvinių ugnies sistemų perdavimą Ukrainai. Vietoje to daugiau kalbėta apie nišinius ir ne mažiau svarbius pajėgumus: išskirtos tokios valstybės kaip Čekija, kuri perduos atakos sraigtasparnius Mi-24, Italija, Norvegija, Lenkija, Danija, netgi Graikija, iš kurių laukiama artilerijos ir priešlėktuvinės gynybos sistemų tiekimo ukrainiečiams.
Graikijos atvejis dar ir yra ironiškas, mat nors šios šalies vyriausybė neskuba tiekti artilerijos sistemų – apsiriboja tik šaudmenimis joms, 20 tūkst. „Kalašnikov“ sistemos automatų perdavimas primena 2013-ųjų istoriją, kai prieš pat Maidano įvykius tuomet ypač korumpuotoje ir Viktoro Janukovyčiaus valdomoje Ukrainoje nelegali prekyba ginklais buvo įprastas dalykas. Iš Mykolajivo pajudėjęs prekybinis laivas su 20 tūkst. ginklų kroviniu buvo perimtas Graikijoje, kai apie jį prasitarė Rusijos šaltiniai. Dabar šie ginklai perduoti atgal ukrainiečiams.
Danijos atvejis yra mįslingas, mat specialiai šią šalį išskyręs ir jai padėkojęs JAV Gynybos sekretorius Lloydas Austinas neslėpė, jog danai ukrainiečiams gali perduoti priešlaivines raketas „Harpoon“.
Danija buvo vienintelė valstybė Europoje, turėjusi iš sausumos paleidžiamus „Harpoon“, tiesa, ji šias raketas nurašė dar 2003, todėl prireiks ne tik ukrainiečių karių mokymų naudotis šiomis sistemomis, bet ir atnaujinti pačių raketų paleidimo modulius, galimai, teks integruoti ir naujas, tinkamas raketas. Tai užtruks.
Tačiau svarbiausia tai, kas liko nutylėta: salvinių ugnies sistemų perdavimas, kuris gali tapti kritiniu pajėgumu, stabdančiu tolimesnius rusų puolimus. Ukraina jau naudoja tiek savas salvinės ugnies sistemas „Uragan“, „Grad“, tiek pastarųjų čekiškus atitikmenis – „RM-70“.
Vis dėlto daugiausiai vilčių dedama į MLRS arba HIMARS sistemų tiekimą. Vėlgi, tai yra ukrainiečiams nepažįstama, amerikietiškas ginkluotė, kurią išmokyti naudoti efektyviai prireiktų laiko – vien HIMARS bazinis parengimo kursas trunka 6 savaites. Tačiau ukrainiečiai jau įrodė gebantys greitai perprasti vakarietiškas sistemas, o jei reikia – jie mokosi ir mūšio lauke.
MLRS ir HIMARS šūvio nuotolis yra įspūdingas, kaip ir jų taiklumas. Šaltojo karo laikais MLRS sukurta kaip atsvara sovietinėms salvinės ugnies sistemoms „Grad“ ir „Uragan“, o principas buvo toks pats: iš didelio nuotolio koncentruota MLRS baterijų ugnimi gali būti padengiamas didelis priešininko pozicijų plotas, kuriame naikinama ir gyvoji jėga, ir technika.
Įprastų MLRS doktrina leido vienam paleidimo įrenginiui veikti ir pavieniui: vienas paleidimo įrenginys talpina dvi paletes, kurių kiekviena turi po 6 įprastas raketas arba su tūkstančiais kasetinių užtaisų. Viena MLRS baterija turi priskirtus 6 paleidimo įrenginius, tad gali paleisti 72 raketas ir padengti plotą, kuriam apšaudyti reikia dešimčių įprastos artilerijos batalionų.
Kaip ir „Grad“ ar „Uragan“, MLRS taiklumas nebuvo stiprioji pusė. Tačiau po 2006-ųjų modernizacijos naujos raketos M30 ir M31 šią sistemą pavertė išties taikliais ginklais – GPS taikymosi mechanizmai leidžia vieną raketą su 91 kg svorio kovine galvute paleisti į taikinį, esantį už 70 km 7 metrų taiklumu. Tačiau MLRS turi ir kitą savybę – vietoje įprastų palečių ji gali būti užtaisoma naujausia balistinės raketos ATCMS versija, kurios šūvio nuotolis – apie 300 km. HIMARS šūvio nuotolis Vietoje 12 raketų HIMARS gali paleisti 6 įprastas arba vieną ATACMS.
Iki šiol JAV prezidento Joe Bideno administracija priešinosi HIMARS perdavimui ukrainiečiams, ypač daug dvejonių kelia taktinių raketų ATACMS perdavimas, baiminantis, kad Ukraina apšaudytų Rusijos teritorija ir tai sukeltų neprognozuojamos eskalacijos rizikas.
Vis dėlto požiūris į tai, ką galima, o ko negalima perduoti Ukrainai jau keičiasi. Integruotos į Ukrainos artilerijos brigadas – naudojant efektyvią taktiką ir GIS ARTA ugnies valdymo sistemą – tokios sistemos gali pirmiausiai naikinti tiek Rusijos šarvuotąją techniką, tiek artileriją t.y. pagrindinę smogiamąją jėgą, kuria bandoma pralaužti frontą Donbase.
Tai, kad Rusija meta vis daugiau senesnių rezervų rodo ir spėjamas senutėlių tankų T-62 įtraukimas į karą Ukrainoje. Šie 7-ojo dešimtmečio senumo tankai paskutinį kartą buvo modernizuoti dar Brežnevo laikais – jiems trūksta naktinio matymo, modernių ugnies valdymo sistemų, o jų mažesnis 115 mm pabūklo kalibras sukurs ir papildomų logistinių problemų Rusijos kariuomenei.
Tačiau mažiausiai 700 (o, tikėtina ir antra tiek) tankų netekusiai Rusijai dabar jau nebelieka kitos išeities, tik mesti viską, ką turi paskutiniams puolimams prieš ukrainiečius, tikintis, kad jie bus išsekinti, ir kad Vakarų karinė parama iki rusų persilaužimo nepasieks laiku.
Būtent čia yra didysis klausimas: kada naujausia Vakarų karinė parama bus efektyviai panaudota fronte ir ar vieši susitarimai dėl jos nėra priedanga jau anksčiau prasidėjusiems procesams – ukrainiečių artileristų, tankistų, priešlėktuvinės gynybos ir kitų specialistų mokymams, kurie jau prasidėjo Europos šalyse bei JAV.
Iškalbinga tyla apie tas sistemas, kurių Ukrainai dabar labiausiai trūksta fronte gali būti priedanga rimtesnėms ukrainiečių kontratakoms, kurios, išsekinus puolančias rusų pajėgas, gali būti surengtos jau vasaros pradžioje – sutelkus reikiamus modernios ginkluotės, šaudmenų bei karių skaičius.
