NATO yra paskelbusi, kad koviniai daliniai iš Afganistano pasitrauks iki 2014 metų pabaigos – tikimasi, kad iki šio termino vietos pajėgos jau bus perėmusios atsakomybę už nacionalinį saugumą. Tačiau kas laukia Afganistano atsistojus ant savų kojų, nuomonės nesutampa.
„Aš į Afganistano ateitį, pasitraukus tarptautinėms pajėgoms, žvelgiu optimistiškai. Manau, kad viskas ateis per išsilavinimą. Dabartiniai vaikai, kurie šiuo metu eina į mokyklą ir mato, kaip keičiasi gyvenimas, bus kitokie, jie norės kitokio gyvenimo. Tačiau, aišku, pokyčiams dar reikės mažiausiai dešimt metų“, - teigia Lietuvos kariuomenės vadas, generolas leitenantas Arvydas Pocius.
Tačiau Goro provincijoje Čagčarane tarnaujantys lietuvių kariai, paklausti apie Afganistano perspektyvas, svarsto įvairiai: vieni sako matą didelius pokyčius – kylančias mokyklas, ligonines, statomas hidroelektrines; kiti mąsto, jog iš šalies pasitraukus Tarptautinėms saugumo užtikrinimo pajėgoms (ISAF) šalis paprasčiausiai sugrįš prie klaninio būvio arba vėl bus priversta kęsti Talibano režimą.
„Kai pajėgos išeis, iš tos šalies nieko neliks. Grįš talibai, pjausis tarpusavyje – nieko čia nebus. Bet čia mano asmeninė nuomonė“, - įsitvėręs ginklą siūbuojančiame automobilyje svarstė Lietuvos vadovaujamos Goro provincijos atkūrimo grupės (PAG) karys, lydėjęs iš Lietuvos atvykusius svečius į Japonijos finansuotą mergaičių mokyklą.
Mokiniai į mokyklą eina nutirpus sniegui
Kovo mėnesio pabaigoje Lietuvos karius, tarnaujančius Afganistano Goro provincijoje, Kandahare ir Kabule lankė Lietuvos kariuomenės vadas, generolas leitenantas A. Pocius, žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius bei Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas Antanas Matulas.
Čagčaranas kovo mėnesį pasitinka atvykėlius skaidriu dangumi, tačiau pavasaris čia dar ankstyvas: nutirpus sniegui žemė vietomis dar nespėjo išdžiūti, todėl Lietuvos karinėje bazėje Čagčarane automobiliai ir žmonės mauroja per minkštą molį. Kur benuklysta akys – visur tvyro rusva spalva: rusvas molis, rusvas smėlis, rusvi kalnai, rusvi bazės įtvirtinimai, tolumoje – rusvi vietinių gyventojų iš molio drėbti vienaaukščiai namukai.
Galbūt dėl spalvų trūkumo iš Čagčarano mergaičių mokykla atrodo išties išskirtinė: pastato sienos ne molinės, o akmeninės, langų rėmai išmarginti ryškiais dažnais. Mokyklos mokinės dar ryškesnės – vienos pasipuošusios žaliais galvos apdangalais, kitos – specialia skaučių uniforma, o plaukus pridengusios skaisčiai mėlynos spalvos skarelėmis.
Ši mokykla pastatyta finansuojant Japonijai, tačiau mokslo siekiančias mergaites mokyklinėmis priemonėmis aprūpina ir Lietuva.
Provincijos atkūrimo grupėje tarnaujantys lietuvių kariai pasakoja, kad Goro provincijoje mokiniai žiemą atostogauja, o mokyklą pradeda lankyti nutirpus sniegui. Taip yra dėl to, kad sniego danga žiemomis čia viršija Lietuvoje įprastą storį, kalnų perėjos būna aklinai užsnigtos, o šaltis šioje 2300 metrų virš jūros lygio iškilusioje teritorijoje siekia iki 30 laipsnių šalčio.
Kultūrinė šalies savastis lėmė, kad mergaitės ir berniukai kartu nesimoko, todėl jiems statomos atskiros mokyklos. Pasak lietuvių karių ir vystomojo bendradarbiavimo ekspertų, būna tokių nesusipratimų, kai tarptautiniai donorai finansuoja mokyklos statybą, o vietiniai valdžios atstovai garantuoja, jog joje galės mokytis ir berniukai, ir mergaitės. Tačiau atėjus laikui leisti vaikus į mokyklą, paaiškėja, jog joje mokosi tik berniukai, o mergaitėms vietų nebeliko.
Pretendentai į policininkus klumpa melstis tarnybos metu
Lietuvos indėlis Afganistano Goro provincijai neapsiriboja vien tik saugumo užtikrinimu bei parama mokykloms. Per vystomojo bendradarbiavimo projektus skatinamas moterų užimtumas, aprūpinamos sveikatos priežiūros įstaigos, mokomi afganų policininkai, kariai, sraigtasparnių pilotai ir jų techninės priežiūros specialistai.
Policijos operacinės mokymo ir sąveikos trečiosios grupės (POMSG-3) pulkininkas leitenantas Ričardas Pocius pasakoja, kad dauguma afganų į tarnybą policijoje arba apmokymus prašosi žiemą, kai žemės ūkyje nėra darbų, tuo tarpu vasarą kai kurie jų atsisako tarnybos ir dirba savo ūkiuose.
Anot pulkininko leitenanto, kartais pasitaiko atvejų, jog koks nors asmuo yra rengiamas tapti policininku, tačiau atėjus pavasariui, vietoje jo, į mokymus ateina kitas žmogus, kuris tikisi „pavaduoti“ savo šeimos narį.
„Tenka aiškinti, kad taip daryti negalima“, - pasakojo R. Pocius.
Jo teigimu, norinčiųjų tapti policininkais amžius labai įvairus – nuo jaunų vaikinų iki vyresnio amžiaus vyrų. Daugumai jų tarnyba policijoje reiškia stabilų darbo užmokestį.
Pulkininkas leitenantas R. Pocius pasakoja, kad paprastai didelių nesusipratimų mokant vietinius gyventojus nekyla, tačiau, anot jo, kartais koją pakiša kultūriniai skirtumai. Tarkime, pretendentams į policijos pareigūnus patikima saugoti kokį nors objektą, tačiau atėjus maldos metui keletas jų padeda ginklą į šalį, pasitiesia kilimėlį ir meldžiasi Alachui.
„Taip buvo nutikę su dviem žmonėmis. Mes aiškinome, kad taip nedaroma, nes tarnyba yra tarnyba. Tai vienas jų sakė „gerai, supratau“, o kitas aiškino, kad melsis kaip meldėsi, nes tai jam labai svarbu“, - teigė R. Pocius.
Medikai moteris apžiūri per rūbus
Lietuvos vadovaujamos PAG bazė Čagčarane glaudžia ne tik Lietuvos karius bei aptarnaujantį personalą – joje pas karo medikus apsilanko ir vietiniai gyventojai, kurių dauguma priklauso tadžikų etninei grupei. Lietuvių medikai pasakoja, kad per dieną kartais tenka priimti apie 30 vietinių pacientų, kurių negalavimai būna įvairiausi – nuo skaudančio piršto iki išties rimtų sužeidimų.
Pasak PAG-14 medicinos skyriaus vado, daktaro majoro Arūno Lekstučio, vyrų ir moterų apžiūra skiriasi tuo, kad pastarosioms ligas tenka diagnozuoti remiantis žodžiu nurodytais simptomais arba atlikus patikrinimą per rūbus, nes musulmoniškoje šalyje vyrui liesti svetimos moters nevalia. Tuo tarpu Čagčarano bazėje dirbantys medikai daugiausia yra vyrai.
Pasitikrinti sveikatos į lietuvių karių bazę atvykstančias moteris paprastai lydi jų šeimų nariai vyrai. „Kadangi pas mus moterų mažai, kartais siunčiame sesutes atlikti atvykusių pacienčių patikros prie įėjimo į bazę“, - pasakojo A. Lekstutis.
Goro provincijos gyventojai susirgę lankosi ir Čagčarano ligoninėje, tačiau vyriausiasis šios ligoninės gydytojas Juma Ghul Yaquby sako, jog ligoninė neturi rimtos diagnostinės aparatūros, todėl dalis pacientų siunčiami pas karinės bazės medikus.
Pasak gydytojo, ligoninei trūksta aparatūros, morgo bei laukiamosios patalpos, kurioje galėtų glaustis iš atokesnių provincijos regionų atvykę ligonio artimieji.
„Mūsų kultūroje įprasta, kad ligonį atlydi gausi šeima, tačiau šeimos nariai neturi, kur glaustis, nes ligoninė neturi nei valgyklos, nei laukiamosios salės ar ko nors panašaus“, - teigė J.G. Yaquby, vedžiodamas lankytojus po tamsius ligoninės koridorius, kur stoviniuodami pasieniais lankytojus stebėjo pacientai bei personalas.
Tiesa, neilgai trukus duris turėtų atverti rekonstruoti ligoninės pastatai. Jų rekonstrukciją parėmė ne tik Lietuva, bet ir tarptautiniai donorai. Naujos patalpos šiuo metu naudojamos tik administraciniams reikalams, mat jose neįvestas vandentiekis, tačiau iškasus vandens gręžinį bei sutvarkius vandentiekį čia įsikurs ir ligonių palatos.
Tačiau ar Čagčarano ligoninė turės morgą, kol kas lieka neaišku, nes vystomojo bendradarbiavimo ekspertams kyla abejonių, kad jo išties reikia – musulmoniškose šalyse žmonės laidojami jau kitą dieną po mirties.
Kas gali laukti Afganistano pasitraukus ISAF?
Dauguma Lietuvos vadovaujamoje PAG tarnaujančių karių, paklausti, ar mato tarptautinių pajėgų buvimo Afganistane prasmę, teigė, kad, jų nuomone, NATO užtikrinant saugumą šalis keičiasi: kyla mokyklos, tiesiami keliai, kaimuose statomos hidroelektrinės, gyventojai aprūpinami auginamų maistinių augalų sėkla, jiems prieinamas švietimas ir bent minimali sveikatos apsauga.
Tačiau pasiteiravus nuomonės apie šalies ateitį, nuomonės išsiskiria: kai kurie tiki, jog nacionalinėms Afganistano pajėgoms pavyks išlaikyti stabilumą, kiti svarsto, kad etninės grupės nesugebės susitarti tarpusavyje, treti prognozuoja talibano sugrįžimą.
„Gali būti, kad koks nors valstietis Goro provincijoje talibano laikais galėjo jaustis saugus, nes žinojo, kad Talibanas prignybs visokius karo lauko vadukus, narko bosus ir taip toliau. Tuo tarpu dabar, kai provincijai nominaliai ar formaliai vadovauja mūsų valstybė, ten tvarkosi visokie mulos, ibrahimai ar kiti asmenys, kurie tarsi feodalai renkasi mokesčius savo teritorijose“, - svarstė E. Račius.
Jo teigimu, tarptautinės saugumo palaikymo pajėgos išties užtikrina saugią investicinę aplinką, nes nevyriausybinės organizacijos ar privačios įmonės tikrai nevykdys projektų šalyje, kurioje siaučia karas. Tačiau tarptautinėms pajėgoms pasitraukus gali būti, jog gyventojams priimtinesnis pasirodys Talibanas nei klanų konkurencija.
„Manau, reikia žiūrėti iš eilinio gyventojo perspektyvos: saugumo didėjimas, nesvarbu, kas tą saugumą suteiktų - Talibanas ar amerikiečiai – eiliniam gyventojui yra gerai. Mūsų lūkesčiuose tai baisiausia perspektyva, tačiau Afganistano gyventojų lūkesčiai gali nesutapti su mūsų. Žmonės nori gyventi saugiai: tai jeigu amerikiečiai išgaudytų visus „blogiečius“, kurie trukdo eilinių gyventojų ramybę, tai vietiniai būtų dėkingi, bet jei amerikiečiai negebės to, tai tuomet vietiniams gal geriau Talibanas“, - reziumavo mokslininkas.