Lietuviški pasai yra tarsi priešprieša amerikietiškiems, iš kurių žvelgia besišypsantys veidai. Priešingai negu JAV ir daugelyje Europos šalių, šypsotis dokumentų nuotraukose lietuviai negali – esą tokia tvarka. Psichologai perspėja, kad ši tarsi nereikšminga smulkmena prisideda prie visuomenės pesimizmo.
„Manyčiau, jog šitas klausimas – yra šypsena pase ar ne – tikrai nėra toks jau svarbus, bet už jo slypi svarbesni klausimai. Už jo slypi, kaip mes išvis suprantame save šitoje valstybėje – ar mes galime su šypsena bendrauti tarpusavyje, ar valdininkas į mus žvelgia draugiškai, ar visgi mes dar esame totalitarinėje sistemoje, kur rūstus griežtas ponas kažką leidžia, kažką draudžia, kažką atima, kažką suteikia“, – sako M. Romerio universiteto profesorius psichologas Gediminas Navaitis.
Pasaulio lietuvių organizacija „Globalios Lietuvos lyderiai“ dar prieš pusmetį išsikėlė tikslą pasiekti, kad lietuviai dokumentų nuotraukose šypsotųsi, tačiau entuziastų ir instrukcijas papunkčiui vykdančių pareigūnų nuomonės dėl reikalavimų dokumentų nuotraukoms smarkiai skiriasi.
„Kai pradėjom nagrinėti, ką galima daryti ir ko negalima daryti, išaiškėjo, kad šypsotis niekas nedraudžia – leidžia elgtis natūraliai. Įstatymo formuluotė yra pakankamai draugiška ir lengva, aptaki. Tačiau šypsenų pasuose neatsiranda“, – teigia „Globalios Lietuvos lyderių“ projektų vadovė Lina Dusevičienė.
„Yra patvirtinti reikalavimai dokumentų nuotraukoms. Asmens veido išraiška turi būti natūrali – jis negali nei šypsotis, nei juoktis, nei verkti, nei būti išsižiojęs, nei dėvėti kažkokius apdangalus. Pavyzdžiui, asmuo negali būti su uniforma, jis turi dėvėti civilius drabužius, turi sėdėti tiesiai priešais objektyvą, negali būti pasisukęs. Kažkokios išimtys yra numatytos tik vaikams ir ligoniams“, – aiškina Policijos departamento Komunikacijos skyriaus viršininkas Ramūnas Matonis.
Reikalavimai asmens dokumentų nuotraukoms surašyti prieš 8 metus pasirašytame tuomečio vidaus reikalų ministro įsakyme. Dokumente teigiama, kad netinkamomis laikomos nuotraukos, kuriose asmuo nufotografuotas dirbtine veido išraiška, susiraukęs, išsižiojęs, besijuokiantis arba darantis grimasas. Prie pastarųjų, matyt, priskirta ir šypsena, nors konkrečiai ji įsakyme nepaminėta.
„Daugumoje šalių yra tam tikri reikalavimai. Galbūt jie kažkiek skiriasi, bet pagrindiniai yra visur vienodi – asmens dokumentuose nuotrauka turi būti tvarkinga. [...] Labai sunku pasakyti, kodėl taip sugalvota, bet pagrindinė mintis turbūt yra ta, kad žmogus būtų panašus į save, nesivaipytų, nesityčiotų, nes tai yra rimtas dokumentas“, – mano R. Matonis.
Už teisę į šypseną asmens dokumentuose kovojantys visuomenininkai ir psichologai stebisi, kad ministro įsakymo interpretacijos, kai natūralia veido išraiška laikomas tik griežtas, rimtas veidas, nė negalvojama švelninti. Jų teigimu, net ir dabar galiojantį įsakymą būtų galima vykdyti ne paraidžiui, nes priešingu atveju šalyje ir toliau vyraus paniurę veidai, o žmonės liks pasyvūs nurodymų vykdytojai, bet ne drąsūs, iniciatyvūs ir laimingi kūrėjai.
„Tai yra tarsi simbolis tos buvusios tvarkos, mums primestos tvarkos, kad reikia labai nuolankiai ir rimtai priimti viršininkų nurodymus. Manyčiau, kad laisvoje visuomenėje tokie draudimai turėtų tik šypseną kelti“, – teigia G. Navaitis.
„Reikia eiti į pačius Migracijos poskyrius ir ten sukurti tokią atmosferą, kad žmonės atsipalaiduotų ir tai nebūtų tokia formali ir gąsdinanti procedūra, dėl kurios žmonės susikausto ir nesišypso. Žinoma, daugumai vyresnės kartos žmonių net nėra natūralu šypsotis, bet auga jaunimas – jis turėtų atsipalaiduoti ir jau rodyti dokumentuose savo linksmą, draugišką išraišką. Manome, kad tam yra visos sąlygos, tiesiog reikia rasti grandį, kur užstringa lietuvių šypsenos“, – sako L. Dusevičienė.
Vidaus reikalų ministerijos darbuotojai aiškina, kad Lietuvoje galiojantys reikalavimai dokumentų nuotraukoms parengti vadovaujantis Europos Sąjungos teisės aktais ir tarptautiniais dokumentais, o panašus reglamentas galioja visoms šalims. Tiesa, pasidomėjus, kodėl šypsena pasų poskyriuose vertinama kaip grimasa, nors ministro įsakyme ji tarp draudžiamų išraiškų nepaminėta, pareigūnai atsako lakoniškai – esą tokia tradicija.