Kodėl merdi Klaipėdos jūrinė dvasia?

Tebelaukia valčių prieplaukos

A.Šulcas prisiminė, jog derinant suskystintųjų gamtinių dujų terminalo statybos reikalus, vyriausybės lygiu buvo susitarta, kad bus keičiamas Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymas ir daugiau lėšų iš uosto bus skirta miesto projektams. Taip pat buvo aptarti finansavimo modeliai ir iš kitų valstybės programų.

Kalbėta apie Baltijos prospekto žiedinių sankryžų rekonstrukciją, uosto pietinio aplinkkelio statybą, piliavietės tvarkymą.

A.Šulco žiniomis, aptarti įstatymo pakeitimai įstrigo Seime, iš kur girdisi pasakymai, kad apie papildomą finansavimą Klaipėdai neverta ir svajoti.

„Savivaldybė visus įsipareigojimus, kuriuos buvo sutarusi su Uosto direkcija, įvykdė. Atidavėme žemę užteršto grunto aikštelei statyti. Kada vietoje jos Uosto direkcija prie Kuršių marių pastatys valčių prieplauką, neaišku“, – svarstė A.Šulcas.

Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos vadovas Arvydas Vaitkus tikino, kad Susisiekimo ministerijoje svarstoma galimybė finansuoti valčių prieplaukos statybą. Jei dar šiemet būtų skirta 85 proc. intensyvumo ES parama, prieplauką rangovas pastatytų iki 2015 metų vidurio.

Prieplauka yra svarbiausias objektas, dėl kurio vyksta trintis tarp Uosto direkcijos ir savivaldybės. Yra ir smulkesnių problemų.

„Esame unitarinė valstybė, kur viskas valdoma iš Vilniaus. Uostas – valstybės objektas, Klaipėdoje jį vadiname civiliams neprieinama tvirtove. Vien svarstymas apie muzikinio teatro statybą ant vandens sukėlė keistą reakciją. Teritorijos prie vandens miesto poreikiams neatlaisvinamos, neiškeliama gamyba iš teritorijos šalia piliavietės“, – dėstė A.Šulcas.

Ar reikia naujų tradicijų?

Susidaro įspūdis, jog Klaipėdoje nėra daugumai Europos uostamiesčių būdingo mentaliteto, kad mieste prie jūros turi būti daug jūrinės dvasios ir ją reikia puoselėti kartu – bendromis uosto ir miesto pastangomis.

A.Šulcas per pastaruosius metus įžvelgė bene vienintelį pozityvų Uosto direkcijos veiksmą miesto labui, kai buvo išnagrinėtas giliavandenio uosto statybos variantas prie Būtingės. Tai lėmė, kad nei strateginiame, nei bendrajame Klaipėdos miesto plane nebeliko tokio uosto prie Melnragės.

„Jei dėl Būtingės giliavandenio uosto kažkas daryta realiai, tai dėl suskystintųjų gamtinių dujų terminalo statybos buvo tik vaidinama. Iš anksto buvo nuspręsta, kad tas terminalas bus Klaipėdoje, o neva svarstant kitus variantus tik improvizuota“, – dėstė A.Šulcas.

Klaipėdos savivaldybė norėtų uostamiestyje daugiau jūrinių akcentų. Tik patys miesto tarybos nariai, kurie nutolę nuo jūrinių reikalų, ne visada juos adekvačiai suvokia. Jūrinėje bendruomenėje visiškai nesuprantamas yra siūlymas atsisakyti teikti „Albatroso“ apdovanojimus, įvardinus, kad tai nedera, nes paminklas, skirtas žuvusiems jūrininkas atminti. Jūrinės bendruomenės atstovų aiškinimo, kad albatrosas yra ne tik atminties, bet ir vilties, stiprybės simbolis, negirdima. Tai reiškia, kad nepalaikyta idėja „Albatroso“ paminklo kontekste kurti naujas jūrines tradicijas. Stumiama į tradicinį lietuvišką supratimą nuo seno paremtą tik negrįžusiųjų apraudojimais, be jokio naujesnio ir platesnio požiūrio.

Pasigenda įdomesnių projektų

Atskira jūrinės kultūros dalis – jūrinė literatūra, dainos, dailininkų kūryba, vaikų ir kitų jūrinės minties kūrėjų stovyklos.

Prieš dvejus su puse metų buvo numatyta suaktyvinti veiklą šioje srityje. Kai kurių pokyčių yra, bet jie nežymūs.

„Grynai marinistinės literatūros per pastaruosius metus buvo nedaug – išėjo dvi jūrinės poezijos knygos, kapitonų Sigito Šilerio ir Eimučio Astiko, bocmano Rimanto Ragaišio prisiminimai. Jūrinę literatūrą reikėtų labiau puoselėti“, – svarstė savivaldybės vicemeras Vytautas Čepas.

Prie savivaldybės tarybos veikiančios Jūrinės kultūros koordinacinės tarybos nariai pageidautų, kad steigiant naujus gyvenamųjų namų rajonus, jiems būtų suteikiami jūriniai pavadinimai ir nenaikinami jau sukurti jūriniai pavadinimai. Nedaug trūko, kad būtų nelikę Jūrininkų ligoninės pavadinimo.

Labai svarbu, kad būtų puoselėjama jūrinė žiniasklaida, Lietuvos televizijoje atsirastų laida, pristatanti ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio jūrines tradicijas.

Galima daug ko norėti, tačiau viskas dažnai atsiremia į pinigus. Sunku jūrinės kultūros priemonėms gauti paramą iš uosto kompanijų. Įvairiomis formomis renginius dar stengiasi remti Uosto direkcija.

Uosto direkcijos Rinkodaros tarnybos vadovė Kristina Gontier minėjo, kad gegužę vėl vyks tradicinės pažintinės ekskursijos laivu po uostą, gegužės pabaigoje kartu su Lietuvos jūrų muziejumi bus surengta uosto perėmimo 90-mečiui skirta istorijos konferencija.

„Tiesiogiai remti renginių negalime – draudžia Uosto įstatymas. Dalyvaujame įvairiuose projektuose skelbdami reklamą. Skyrėme pinigų reklamai ir knygose, albumuose, prisistatymams konferencijose, mugėse, konkursuose, žiniasklaidoje, televizijos laidose. Įvedėme išankstinių paraiškų pildymo sistemą. Visiems jūriniams renginiams buvo pritarta“, – tikino K.Gontier.

Tuo pat metu ji sakė pasigendanti Klaipėdoje įdomesnių renginių ir projektų.

Siūlo grįžti į prieškarį

Dauguma įdomių sumanymų įstringa, nes Klaipėdoje nėra jūrinės kultūros rėmimo sistemos.

A.Šulcas siūlė steigti jūrinių renginių rėmimo fondą, į kurį lėšas galėtų įnešti ir privačios Klaipėdos uosto bendrovės: taip sakant, visi sumestų po centą vardan jūrinės kultūros, jūrinio mentaliteto stiprinimo.

K.Gontier nuomone, toks fondas būtų pasmerktas. Privačios kompanijos neduos pinigų nekonkretiems projektams, nes uosto kompanijos labai atsirenkančios, ką remti, kurie projektai yra naudingi reklamos prasme. Dalis kompanijų yra valdomos užsienio kapitalo – jų savininkams tas pats, kas vyksta Klaipėdoje, koks yra jos jūrinės kultūros lygis.

Prieš kurį laiką buvo iškelta idėja, kad viešoji įstaiga „Klaipėdos šventės“ turėtų būti pertvarkyta tik jūriniams renginiams, įskaitant Jūros šventę, rengti. Tai neva suformuotų jūriškesnį Klaipėdos kaip uostamiesčio veidą, taip jis išskirtų iš kitų Lietuvos miestų. Tačiau ši idėja prigeso.

Prisiminęs, kad 1923–1939 metais Uosto direkcijai buvo pavesta ir tokių funkcijų, kaip paplūdimių priežiūra, jūrinių idėjų skleidimas, A.Šulcas mano, kad prie to galima būtų grįžti.

Bet ar realu, kad dabar našlaitės vietoje esanti jūrinė kultūra būtų suprasta toliau už Klaipėdos miesto ribų, jei ir pačioje Klaipėdoje ji kartais nesuprantama?

Norint padaryti taip, kaip buvo prieškaryje, reikėtų keisti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymą. O tai daryti gali tik toli nuo jūrinių reikalų esantis Seimas.

Klaipėdoje lyg ir suprantama, kad jūrinė kultūra, jūrinis identitetas turi būti puoselėjamas, bet tuo pat metu tarsi ir stumdoma nuo vienos institucijos prie kitos, kuri turėtų imtis iniciatyvos kurti jūriškesnį Klaipėdos miesto veidą. O kai kas nors imasi iniciatyvos, atsiranda ir tokių, kurie nesuprantamais motyvais, kaip nutiko su „Albatroso“ nominacijomis, jas „gesina“.