Dažniausia per rinkliavas į krepšelį metama auka – 1, 2 ir 5 litai, tačiau, kaip DELFI sakė Jonavos Šv. Apaštalo Jokūbo parapijos klebonas Audrius Mikitiukas, viena moteris yra paaukojusi ir 180 tūkst. litų – Vilniuje pardavė butą, dalį skyrė Bažnyčiai, dalį pasiliko sau.
- Kaip žinoti, kiek aukoti Bažnyčiai?
- Kai manęs to paklausia, sakau, kad, jei turit, nuo lito iki milijono, nes pats klausimas „kiek“ yra negalimas. Auka yra auka, o ne kaina.
- Su dvasininkais kalbėti apie aukas Bažnyčiai – prasto tono ženklas. Tačiau žmonės labai mėgsta aptarinėti, kur išleidžiami tikinčiųjų pinigai, ypač tais atvejais, kai tai iš tiesų daroma neatsakingai.
- Žmogų, kuris skaičiuoja Bažnyčios pinigus, mielai priimčiau mėnesiui padirbėti parapijos ekonomu. Į jo rankas atiduočiau visas aukas ir paprašyčiau, kad „prasisuktų be minuso“. Garantuoju, po dviejų savaičių išeitų iš darbo.
Kartą per metus ateinantys į bažnyčią neįsivaizduoja, kiek kas kainuoja, kas už surinktas aukas daroma. Pavyzdžiui, dabar mūsų bažnyčios skola už šildymą – 16 tūkst. litų. Jonavos parapijos biudžetas – 40 tūkst. litų per mėnesį. Vien atlyginimų per metus išmoku apie 120 tūkst. Lt, nes parapijoje dirba 10 žmonių.
- O kiek surenkate aukų?
- Įsivaizduokite, vien per Velykas surinkau 10 tūkst. litų. Tačiau tokios sumos suplaukia du kartus per metus: per ketverias Verbų Mišias ir per vienas Velykų pamaldas.
Labai didelė parama – įmonių aukos. Pavyzdžiui, pernai viena įmonė (pavadinimas redakcijai žinomas – DELFI) mums paaukojo 20 tūkst. litų.
Būna, didesne auka paremia ir pavieniai asmenys. Per metus atsiranda kokie 10 žmonių, kurie ateina ir paaukoja po 1000 litų. Sako: „Va, klebone, imkit. Jūs čia stengiatės, dirbate, o aš sutaupiau pinigų ir noriu paaukoti tam, ką darote, nes tikiu, kad tai yra svarbu“.
Pavyzdžiui, kai dirbau Žeimiuose, per sekmadienio rinkliavą surinkdavom 100-150 litų. Jei labai geras sekmadienis, žmonės paaukodavo iki 300 litų.
- Nuo ko priklauso, kiek paaukojama: vietos, žmonių materialinės padėties?
- Ne, nuo parapijos dydžio. Pavyzdžiui, Jonavoje sekmadienio rinkliava – 2000 litų, reiškia per mėnesį surenkame 8000 litų. Paskui rudenį „ateina“ 2 proc. pajamų mokesčio, kurį žmonės skiria savo parapijai. Vien iš 2 proc. dvejus pastaruosius metus surinkome po 25 tūkst. litų. Taigi jei klebonas yra geras gaspadorius, kažkaip išsiverčia.
Kuo daugiau parapijoje veiklos, tuo žmonės labiau mato, kad savo pinigus ne į šulinį mėto. O jei aukoja ir parapijoje nemato jokio judesio, kunigai nuolat verkia, kad nėra pinigų, vardija skolas...
Geriau kunigui ne prašyti, bet melstis už aukotojus, kad Viešpats pažadintų dosnias širdis, o ne kiekvieną sekmadienį pasakoti apie skolas ir kiek kas kainuoja.
Aišku, ar irgi kartais, nebeturėdamas, ką daryti, pasakau, dėl ko darau rinkliavą. Nes, pavyzdžiui, žiemą mūsų pastatų šildymas atsieina 6 tūkst. litų per mėnesį. Už elektrą bažnyčia ir parapijos namai turi mokėti dar 1800 litų. Jei prireikia ką nors paremontuoti, susidaro skolos, bet nieko, kaip nors per vasarą tuos 16 tūkst. atiduosim.
- Kiek per jūsų kunigavimą daugiausiai paaukojo konkretus žmogus
- Per mano gyvenimą daugiausia paaukojo 180 tūkst. litų. Tačiau po to tos moters brolis ir sesuo mane padavė į teismą, kad pinigus apgaulės būdu išviliojau.
Du kartus prokuratūra mane kvietė ir apklausė, bet byla taip ir nenukeliavo į teismą, kaip neturinti pagrindo.
- Kas buvo ta moteris?
- Našlė. Vaikų neturėjo, su broliu, seserimi nesutarė, nes, kaip pasakojo, jie bet kokia kaina norėjo palikimo – buto Vilniuje. Moteris tą butą pardavė, dalį pinigų pasiliko sau, o dalį pervedė į parapijos sąskaitą. Tai ir buvo 180 tūkst. litų.
- Koks dažniausias aukos dydis?
- Per sekmadieninę rinkliavą žmonės dažniausiai aukoja po 1, 2 ir 5 litus. Popieriniais irgi būna, tačiau iš tų 2000 litų gal tik kokie 300 litų. Taigi žmonės daugiau smulkiais pinigėliais suaukoja. Pagrindiniai aukotojai – nedideles pajamas turintys žmonės.
Nors, pavyzdžiui, bažnyčioje stovi koks vyras su „ploščiumi“, kostiumu, inteligentas, matyti iš rūbų, kad stilių išlaikęs, o prieini – įmeta litą. Kitą kartą galvoju, kam iš viso meta, save ir kitus nervina, bet pagalvoju: ai, koks mano reikalas, kiek kas nori, tiek aukoja.
Lenkai daug labiau remia savo bažnyčią, mes bendradarbiaujame, matome. Pavyzdžiui, pas juos net nebekyla kausimų, kiek už ką aukoti, nes nusistovėjusios nerašytos taisyklės.
Per laidotuves jie aukai skiria tiek, kiek mokėjo už karstą. Pas mus už laidotuves 99 procentai žmonių duoda 100 litų.
Per santuoką lenkai orientuojasi Bažnyčiai aukoti tiek, kiek patys išleis alkoholiui. „Primeta“, jei per vestuves gėrimams išleis 1500 litų, tiek pat skiria Bažnyčiai. Taip sakant, jei turi už ką „baliavoti“, būk malonus, paremk parapiją, kurioje nori susituokti.
- O Lietuvoje kiek dažniausiai aukoja per santuoką?
- Iki 100 litų. Neretai būna, kad už santuoką paaukoja ir 50 litų, bet, jei atvirai, aš tai porai pats 100 litų duočiau, kad tik eitų kur nors kitur susituokti, nes reikia rūpintis organizuoti 8 paskaitas, puošti bažnyčią, o paskui dar nepatenkinti, kad ne taip papuošta.
Jei žmonės neturi pinigų, nepikta, kad negali paremti Bažnyčios, bet dažniausiai gaili tie, kurie ateina tik per didžiąsias šventes ir jiems bažnyčia kaip kokia prostitutė: pasinaudojo, susimokėjo ir nežinia, kada vėl ateis. Jokio įsipareigojimo.
Tokie žmonės nori Bažnyčios patarnavimų, tačiau neprisideda prie jos išlaikymo ir, galima sakyti, naudojasi tuo, ką sukūrė sekmadienius švenčiantys tikintieji.
Pavyzdžiui, prieš metus pirkome elektrinius vargonus, už kuriuos sumokėjome 90 tūkst. litų. Tarkim, jie veiks 10 metų. Jei paskaičiuotume, kiek per tiek laiko tuoksis porų, vien už vargonus, kad jie atsipirktų, tik per vestuves į bažnyčią ateinantys jaunieji turėtų sumokėti po 200-300 litų.
Taigi jei žmogus ateina tuoktis ir sumoka 100 litų, galiu drąsiai sakyti, kad mes jį labai labai parėmėme.
Kitose bažnyčiose nustatyta, kiek kas kainuoja, bet aš taip niekada nedarysiu. Žmonėms skaudu, kai, ypač per laidotuves, kunigai pasako, kiek mokėti. Manau, yra ir kitų būdų parapijiečiams apie tai kalbėti, gal laikraštuką leisti ar spaudoje parašyti.
Pavyzdžiui, mes dabar Jonavoje statysime naują bažnyčią. Faktas, kad reikės apie 10 mln. litų. Manau, žmonių aukos bažnyčios statybai sudarys vieną trečdalį. Visa kita bus įmonių parama, gal kažkiek prisidės savivaldybė, fondai, nes dabar parapijos – pusiau socialiniai centrai, kur spendžiamos užimtumo, kitos socialinės problemos. Tad manau, kad, parašius normalų projektą, galima gauti ir ES paramos.
- Kaip manote, kodėl lenkai tokie dosnūs Bažnyčiai, o lietuviai dažnai pagaili?
- Manau, daug lemia tradicijos. Dosnesni tie žmonės, kurie švenčia sekmadienį, ateina į bažnyčią, todėl mato, kas keičiasi, girdi apie visokias veiklas. O jei žmogus ateina kartą per metus, nei matė, kad pastatas buvo nedažytas, nei pastebėjo, kad kažkas nudažė.
Pavyzdžiui, pas mus prie bažnyčios yra beveik hektaras žolės. Traktoriukas kainuoja 5 tūkst. litų. Žolę pjauti reikia, nes išaugs iki dangaus. Kas savaitę nuo šventoriaus pjaunam tą žolę. Išeina apie 10 litrų benzino...
- Tai gal būtų gerai atgaivinti anksčiau Bažnyčiai mokėtą dešimtinę – tada visiems viskas būtų aišku?
- Bet tada tektų visiems „kelnes nusimaut“. Pavyzdžiui, jei jūs uždirbate 1500 litų, per mėnesį parapijai turėtumėte 150 litų aukoti. Nei jūs tai darytumėte, nei ką.
Nors, jei pasidomėtumėte, vienintelėje Katalikų Bažnyčioje ir nebėra dešimtinės, gal dar pas pravoslavus nėra, o visose kitose – liuteronų, jehovistų, kitose renkama dešimtinė ir jų kažkodėl dėl to niekas nepuola. Gal ten žmonės sąmoningesni ar ką?
- Tačiau kažkada dešimtinė buvo. Kodėl jos atsisakyta?
- Na, žinote, Bažnyčia visada reaguodavo į žmonių vargą, nors komentatoriams ir atrodo kitaip, kad kunigai tik pedofilai, homoseksualai, pinigų ištroškę vagys, ir kitokių nėra. Kitokią bažnyčią mato tie žmonės, kurie švenčia sekmadienį.
- O pati parapija ar paremia savo žmones?
Galiu pasakyti, kad per metus žmonėms išdalijame apie 2 tūkst. litų. Pavyzdžiui, vienai šeimai sudegė namas, paėmiau nuo parapijos 1000 litų ir nuvežiau. Visi duoda daiktais, tačiau ir pinigų tokiais atvejais reikia.
Būna, kad nuperki žmonėms maisto, vaikams batų. Mūsų parapija studentams moka tris stipendijas. Jie buvo mūsų bendruomenės nariai ir jei bendruomenė solidari, žmonių galimybės leidžia, paremiam, per mėnesį kiekvienam skiriam po 200 litų. Studentui tai nemaži pinigai.
Ir nereikia, kad ateityje jie atsilygintų man ar parapijai. Tegu po 10-20 metų gyvendami Klaipėdoj ar Vilniuj kitiems padeda, paaukoja, tada būsiu pats laimingiausias žmogus žemėje.