– Tai jūsų pirma kadencija Seime. Kokia ji buvo? Rašydama komentarą apie praėjusius metus juos įvardijote kaip „labai neramius“. Kokie jie buvo, kokį įspūdį padarė pirmoji kadencija – iš politikų bendravimo tarpusavyje, iš politinės kultūros pusės. Koks tas darbas Seime Jums pasirodė?

– Seimas man nebuvo svetimas, institucija buvo gan gerai pažįstama. Visą savo gyvenimą praleidau kažkur šalia: Finansų ministerija, valstybės kontrolė. Iš vidaus kažkiek tai pažinojau, bet, žinoma, kai atėjau ir tapau tos visos sistemos dalimi, truputėlį nustebau. Manau, kad ši Seimo kadencija nebuvo jau tokia paprasta. Ir Seimo senbuviai, mano kolegos, visi tą tvirtina, kad taip, kaip dabar yra, dar nebuvo. Čia tokia vieša paslaptis.

Mūsų pradžia buvo labai sunki – buvome frakcijoje, kuri priklausė valdančiajai daugumai, vėliau ji skilo. Ir apsisprendimas nelengvas, ir kolegas pamatai kitoje šviesoje – eini su jais į rinkimus ir galvoji, kad esi su bendraminčiais,o vėliau pamatai, kad vertybės visai kitos. Ir tenka dėl vertybių skirtis. Jie rinkosi komforto zoną – turėti pareigas, lengvesnį gyvenimą. (...) Ir valdantieji, kurie laimėjo rinkimus, būdami neaiškios ideologijos, pažiūrų, bet aiškiai apsikarstę kairiųjų lozungais, lyg žadėjo, kad bus kairioji politika įgyvendinama.

O iš profesionalų Vyriausybės pradėjo plaukti pasiūlymai, kurie nemaža dalimi buvo liberalų pasiūlymai.

Rasa Budbergytė

– Nekvepėjo kairiąja politika?

– Tikrai ne. O antras dalykas, kurį pastebėjau, kad pateikti projektai buvo gana silpnai paruošti, vėluojantys. Tada tekdavo ypatingos skubos svarstymo tvarką „įjungti“.

– O susikalbėjimo buvo?

– Jo nebuvo nuo pirmos akimirkos, žmonės, kurie dirbo Vyriausybėje, įsivaizdavo, kad mums yra dievai. O, pasirodo, kad realybėje dievai sėdi Seime, nes yra tautos išrinkti. Ir matėsi, kad visiškai nėra politinės patirties. Todėl buvo labai didelė įtampa, nors Seime aš – pirmą kadenciją, bet, kadangi esu teisininkė, iš karto supratau, kad labai didelė nepagarba iš valdančiųjų pusės yra Seimo statutui.

– Bendroms žaidimo taisyklėms?

– Taip, juk tai – politinės kultūros ašis. Įsivaizduokite: kad gimtų tas Seimo statutas, kiek iečių reikėjo sulaužyti, jog būtų susitarta. Tos raudonos linijos ne vieną kartą peržengtos, tai buvo labai baisu. Buvau grįžusi iš Europos Sąjungos ir raudonos linijos ten, jeigu yra nubrėžta, šiukštu niekas neperžengia. Buvo dar labai sunku ir dėl to, kad daug svarstytinų projektų Seime atkeliavo kaip reformos.

Matėsi, kad jos skubomis buvo rengtos, neišdiskutuotos. Tai dar galiu pasakyti, kad tuo pasižymėjo Vyriausybė ir valdančioji dauguma, – nevyko dialogas. Nevyko jis su socialiniais partneriais, profsąjungomis, verslo asocijuotomis struktūromis ar politiniais oponentais. Mes labai daug įstatymų projektų „kepėme“. Nemažai buvo kreiptasi ir į Konstitucinį teismą – jis ne kartą pasakė, kad yra padaryta procedūrinių pažeidimų.

„Sakyčiau, kad buvo pora kartų, kai tikrai galvojau, o ką aš čia veikiu, kai nesupratau viso veikimo, nemačiau rezultato“

– Visame žaidimo taisyklių nepaisymo kontekste ar nebuvo tokio momento, kai galvojote: o kam man to reikia, ką aš čia darau?

– Sakyčiau, kad buvo porą kartų, kai tikrai galvojau, o ką aš čia veikiu, kai nesupratau viso veikimo, nemačiau rezultato. Nesakau, kad kiekvieną dieną taip būdavo, bet tikrai buvo dienų, kai grįžti namo pavargęs, nualintas, bet parėjęs nesupranti – o ką aš čia gero padariau. Tačiau praleidusi dvejus metus Seime supratau, kad čia irgi galima dirbti, ir gana įdomiai. Susiformavo labai gera mūsų frakcija, nors ir opozicijoje, bet esame bendraminčiai.

Tikrai supratau, kad visai įdomu, visai veža, bet reikia išmokti, buvo įdomu mokytis.

– Ar įsivažiavimas į Seimo darbo vėžes atsitiko po to socialdemokratų frakcijos skilimo? Ar išsigrynino tam tikri vertybiniai dalykai? Kaip iš vidaus tas skilimas atrodė?

– Skilo tik frakcija, bet mūsų buvę bičiuliai dėjo daug pastangų, kad suskiltų ir partija.

– Kad galėtų nusivesti pas save?

– Taip, į tą naują partiją. Kadangi esu partijos pirmininko pavaduotoja, teko aktyvioje partinėje veikloje dalyvauti, siekiant vienybės partijoje. Teko pavažinėti ir po regionus, kalbėjome su jais apie tai, kas gali mus vienyti, o ne skirti. Partijoje yra labai daug skirtingų žmonių, socialdemokratija – tokia ideologija įdomi. Manau, esu ir pati prisidėjusi prie to, kad ta partija išliktų vieninga.

Per tą procesą ir išsigrynino toks labai aiškus supratimas, tikslas. Labai nudžiugau, kad iš tikrųjų vyksta tas partijos atsinaujinimas. Yra žmonių, kurie mums kaip koks akmuo pririštas, skandinantis mus, su praeitimi susijęs, jo galima nusikratyti. Ir atgauti tą pasitikėjimą dėl neįvykdytų pažadų. Vertybiškai jaučiuosi esanti gerame būryje.

Rasa Budbergytė

– Kaip, Jūsų akimis, sekasi buvusiems kolegoms – tiek frakcijoje, tiek ir partijoje?

– Manau, kad jie ir patys nesitikėjo, jog nebus taip lengva. Žinoma, jie padarė titanišką darbą, kad tą partiją įsteigė, tai yra labai sunkus dalykas. Vienas dalykas, kuris mane tikrai glumina, kad jie patys neapsiskaičiavo, jog nebus reitingai jiems palankūs, kai tiek metų dirbi Seime. Mes nesame susipykę nė su vienu, nors vienas ant kito dantį pagriežiame.

Sutvarkyti daug ką tikrai reikia

– Ar galite papasakoti, kaip vyksta tas partijos atsinaujinimas? Kokie kiti žingsniai yra daromi dėl to? Apie ką žmonės kalba, kur yra tas socialdemokratų partijos atsinaujinimas, kuris rinkėją spalio mėnesį turi kabinti?

– Tą atskirtį norime pademonstruoti, kuo mes skiriamės nuo tų partijos bičiulių, „bebrų“, kaip jie patys pasivadino. Ir nuo gerų, teisingų darbų, padarytų valdančiųjų rankomis: ir vaiko pinigai, ir kai kurie su pensijomis susiję dalykai. Jie neišbarstė lėšų visiškai vėjais, vis tiek buvo akcentuojamas žmogus, nes pajamų nelygybė, socialinė atskirtis didelė. Manau, labai aiški mūsų atskirtis yra – kalbant apie mokestinę aplinką, labai lengva atskirti, kokių esi pažiūrų.

Ar tikrai kairysis, ar dešinysis. Mokestiniai įstatymų projektai, kurie atėjo iš Vyriausybės, palankesni dideles pajamas gaunantiems žmonėms. Mes nesigėdijame kalbėti apie delikačias žmogaus teises, apie kurias katalikiškose šalyse nepopuliaru kalbėti. Žinome, kad vyresnio amžiaus žmonės gal ne taip žiūri į tas žmogaus teises. Buvau labai nustebusi, kaip mano frakcijos kolegos į tai žiūri, – ar tai A. Salamakinas, ar J. Sabatauskas, ar A. Sysas, kaip jie visi kalba apie tas žmogaus teises.

Manau, kad labai aiški mūsų atskirtis yra tai, kad kalbant apie mokestinę aplinką, yra labai lengva atskirti, kokių esi pažiūrų. Ar tikrai kairysis, ar dešinysis. Mokestiniai įstatymų projektai, kurie atėjo iš Vyriausybės, jie palankesni dideles pajamas gaunantiems žmonėms.

Veža?

– Taip, tikrai veža. Supranti, kad tai nėra tik tušti žodžiai, lozungai. Dar vienas dalykas, kas man yra svarbu,kalbant apie kairiąją darbotvarkę, – viešosios paslaugos, kurias mes nepakankamai finansuojame iš to mažo mūsų biudžeto. Jos yra per mažos, palyginti su mūsų BVP, o jau apie poreikius... (...) Viešosios paslaugos, ar tai būtų švietimas, ar sveikatos apsauga, ar nustekenta kultūra. Jei dar kalbame apie žmogų, tai visi supranta, kad to reikia: dėl žmogaus – gerai.

Bet žmogus turi gauti ir tas tam tikras paslaugas, o jas teikia viešajame sektoriuje dirbantys žmonės, tik niekas negirdi jų skundų. Mes labai aiškiai deklaruojame, kad esame už viešąjį sektorių, kuris gali teikti tas reikalingas paslaugas: artimai, prieinamas, tiek mieste, tiek ir regionuose. Aš neįsivaizduoju, kaip gali būti gerovės valstybė be tokių dalykų.

Arba – be vykdomų pažadų visiems sektoriams, valdantieji per tas savo reformas daug pinigų rinkėjų grupėms padalijo, daug prižadėjo, paskui pamatė, kad, nepaisant to, ekonomika auga, bet šešėlis ne taip greitai traukiasi.

– Kodėl taip yra?

– Manau, kad labai ilgai kultūriškai Lietuvoje formavosi to tradicijos. Kai kuriems net nesinori išlįsti, ir ištraukti labai nelengva. Tokioje aplinkoje ir matyti, kad kairiesiems vietos daug, – sutvarkyti daug ką tikrai reikia.

Pajamų nelygybė, kuri buvo prieš porą metų, ji nepasikeitusi. Nepaisant visų jėgų. Jei socialinė atskirtis šiek tiek dėl vaiko pinigų sumažėjo, tai pajamų nelygybė yra. Nes didėja pajamos tų, kurie uždirba tikrai labai daug.

Kuo Butkevičius skiriasi nuo Palucko?

– Jūs partijos nare tapote 2015 metais, tad matėte du LSDP pirmininkus – Algirdą Butkevičių ir Gintautą Palucką. Koks esminis skirtumas tarp šių dviejų lyderių?

– Žinote, tapau (partijos nare, aut. past.) 2015 metais, bet tik 2016 metais grįžau į Lietuvą. Taigi A. Butkevičiaus, kaip pirmininko, nelabai mačiau, negaliu paprastai palyginti. G. Palucką jau dabar pakankamai gerai pažįstu. Kai jis pakvietė tapti jo pavaduotoja, galvojau, ar galėsiu dirbti su tuo žmogumi, ar ne. Juk jis gerokai jaunesnis. Iš tiesų galvoju, kad jis labai demokratiškas. Man atrodo, kad A. Butkevičius toks toli gražu nėra.

„A. Butkevičių gerbiu, jis gana paprastas ir nuoširdus žmogus, bet turi daugiau autokratizmo, nei kad Gintautas turi. Čia toks esminis skirtumas“
Man teko dirbti su juo kaip su premjeru, aš jį taip žinau. Aišku, su bičiuliais gal kitoks bendravimas ir pavaldumo santykiai. A. Butkevičių gerbiu, jis gana paprastas ir nuoširdus žmogus, bet turi daugiau autokratizmo, nei Gintautas turi. Čia toks esminis skirtumas.
A. Butkevičių gerbiu, jis gana paprastas ir nuoširdus žmogus, bet turi daugiau autokratizmo, nei kad Gintautas turi. Čia toks esminis skirtumas.

– Viešojoje erdvėje dabar daug kalbama apie Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) patiriamą lyderystės krizę – kalbama apie Ingridą Šimonytę, galinčią užimti lyderio poziciją. Tai klausiu paprastai ir tiesiai: ar G. Paluckas yra tinkamas lyderis partijai? Nekeliu klausimo dėl jo pažiūrų, bet ar jis yra tinkamas lyderis (omenyje turiu tą jam nepavykusį Žirmūnų atvejį)? Taigi – ar artėjant rinkimams G. Paluckas yra tinkamas lyderis?

– Man kartais keista, kad politikos apžvalgininkai, politologai akcentuoja kažkokias lyderystės problemas visose partijose. Man atrodo, neįvertinama, jog vyksta virsmas. Anksčiau politiniai lyderiai buvo tokie – trenkė į stalą, pasakė, ir viskas. Viską aptarėm su bendraminčiais pirtelėse, medžioklėse, klastūnai, gudruoliai, be jokios abejonės, charizmatiški. Bet kas tai yra? Dovanos, kurias tau duoda Dievas. Aš manau, mes turime įvertinti, kalbant ir apie G. Landsbergį, G. Palucką ar Viktoriją Čmilytę-Nielsen, jie, visi nauji lyderiai, yra jauni žmonės, gal nelabai jauni, bet jie nėra seno sukirpimo.

Nauja lyderystė – juk ir jaunimas, ir vidutinio amžiaus žmonės darbuose nori, kad jų vadovai demonstruotų kitą lyderystę, t. y. progresyvią ir modernią. Kad nebūtų dalijami nurodymai, bet siūlomos idėjos. Aš manau, kad čia – išpūstas reikalas, nematau jokių argumentų, kurie galėtų rodyti, jog mūsų lyderis netinkamas, – manau, kad jis labai tinkamas. Kai jis bus išrinktas į Seimą, tikrai sužydės visomis spalvomis, kurias turi.
Aš manau, kad mes turime įvertinti, kalbant ir apie G. Landsbergį, G. Palucką ar Viktoriją Čmilytę–Nielsen, jie visi nauji lyderiai yra – jauni žmonės, gal nelabai jauni, bet jie nėra seno sukirpimo.

Rasa Budbergytė, Gintautas Paluckas, Dovilė Šakalienė

– O rinkėjui patinka?

– O ką daryti su tuo rinkėju, kuriam patinka Viktoras Uspaskichas? Betgi negali tapti juo. Aš iki šiol nesuprantu, ką jis turi. Jei atsisėdęs žmogus pusantros valandos pasakojo apie visokius dvasinius dalykus, labai tenka apgailestauti, kad mes neturime įgūdžių tokių. Nereikia apsimetinėti.

Manau, kad rinkėją gali apgauti labai trumpam, jis visoje Lietuvoje gerai jaučia, kas yra tikra, o kas veidmainiška, klastūniška. Esu įsitikinusi absoliučiai, kad mūsų partijos pirmininkas G. Paluckas yra žmogus, kuris ves mūsų partiją, aš jam pati esu sakiusi, klausiau jo, kai vyko visas partijos virsmas, – ar jis pats įsivaizduoja, kokią misiją ant savo pečių užsikrovė. Laimėsime dauguma, bus puikus premjeras.

– Jūs tą kritiką naujiems ir jauniems partijos lyderiams apibrėžiate kaip tam tikrą virsmą?

– Negaliu suprasti, kai ne vienas buvęs Seimo narys teigia, kad mūsų partijoje nėra drausmės, niekas netranko kumščiu į stalą. Ne viena partija yra tokia, kurioje lyderiai labai autoritariški, sprendžia viską patys, su niekuo nederinę. Turime mes tokią frakciją ir Seime. Pirštais dabar nerodysime, bet turbūt suprantame, apie ką kalbame. Manau, kad pasaulis keičiasi, ir jis keičiasi daug greičiau, nei galima suvokti ir pajausti.

Minimalus ir maksimalus planas

– Kaip socialdemokratai ruošiasi rinkimams? Kokie jie bus jums? Partijos atsinaujinimas prasidėjo 2017 metais, tai lyg didelis testas partijai. Kaip pati partija į tai žiūri?

– Norime pademonstruoti, kad esame atsinaujinusi partija, prie mūsų jungiasi žmonės, nauji veidai, kurie gali duoti tiek naujų idėjų, tiek naujų būdų, kaip jas galima įgyvendinti. Čia – viena kryptis. Nebūtinai reikia tapti partijos nariu, galima tiesiog jungtis, ta tvarka gali būti patraukli tiems žmonėms, kurie kartais bijo apsispręsti dėl priklausymo partijai. Kartais jie turi to paragauti. Kaip pavyzdį noriu pasakyti – pati labai lengvai į partiją įšokau, Dovilė Šakalienė irgi lengvai tai padarė. Linas Balsys šiuo metu svarsto tai, jis tikrai eina su mumis į rinkimus, bet svarsto dėl formos. O mes sakome, kad jis gali daryti taip, kaip nori. Nes mums absoliučiai tas pats – mes žmogų matome.

„O ką daryti su tuo rinkėju, kuriam patinka Viktoras Uspaskichas? Bet gi negali tapti juo“

O antra kryptis yra tie nauji veidai – ir regionuose, Gintautas kalbasi su daugeliu žmonių, ragindamas prie mūsų prisijungti. Yra ir toks niuansas – mūsų Konstitucinis teismas yra pasakęs, kad Seimo nariai negali užsiimti moksline veikla. Daug kalbame su mokslo atstovais, šviesa iš ten turi ateiti, idėjos irgi. Žmonės sako, kad negali išeiti, nes tada turi atsisakyti visos savo veiklos.

Dėl to tenka labai apgailestauti: jie padeda mums ruošti programines nuostatas, bet į rinkimus eiti negali. Dirbame su tais naujais veidais, tikimės, kad jų turėsime, – ir žinomų, nusipelniusių žmonių, ir naujų programinių nuostatų. Visa Lietuva realiai žino, ko dabar reikia šaliai.

– Gerovės?

– Taip, bet kokios yra didžiausios problemos, visiems realiai aišku. O ką padaryti ir kaip padaryti, nėra paprastų atsakymų. Didžiausia yda, mano akimis, yra ta metai po metų besitęsianti tradicija būti šešėlio valstybe. Tas sąmoningumas mūsų visų – kaip ir suprantame, bet dėl to nieko daryti nenorime.

Bet mes turėsime tai padaryti, ir labai netrukus, tai reikės padaryti po šio Seimo rinkimų. (…) Jeigu tikrai norime gerovės ir ką nors sukurti, reikia viską rauti su šaknimis. O tai yra labai sunku. Nesakau, kad ateisime į valdžią ir viską padarysime, negalime. Negalime tokių pažadų švaistyti.

– Tai kokie yra prioritetai?

– Jie yra labai aiškūs – reikia sutvarkyti tai, kas nepadaryta ir nepasisekė ir valdantiesiems: švietimą pabaigti tvarkyti, sveikatos apsaugą, kultūros sektorių. Ir socialdemokratams, be jokios abejonės, prioritetas yra socialinė apsauga – jos finansavimo stygius. Bet kur dursime, ten visur nepakankamai finansuojame. Labai norime ateiti į rinkimus, nežadėdami daugiau, nei galime padaryti. Valdantieji vaiko pinigais vis tiek sukūrė ilgalaikių, tvarių finansinių įsipareigojimų tam tikras prielaidas, to atsisakyti negalėsime.

Jų kaštai dideli, viskas permesta ant būsimos Vyriausybės pečių, tuos įsipareigojimus turėsime vykdyti. Tačiau jei norėsime ką nors daugiau padaryti, teks galvoti, iš kur visa tai paimsime. Todėl ruošiantiems programas aiškiai pasakėme – tik nefantazuokite. To, ko neturėsime galimybės padaryti, nesiūlykite.

– Kaip suprantu, artėjančių Seimo rinkimų socialdemokratų maksimalus planas yra pergalė ir G. Paluckas premjero poste. O koks yra minimalus? Kokio rezultato tikimasi?

– Pats minimaliausias rezultatas turi būti geresnis nei per praėjusius rinkimus. Jis turi būti geresnis. Tikiuosi, kad jau blogiausiu atveju turėsime daugiau kaip 20 mandatų Seime. Jei labai nepasiseks, tai frakcija Seime būtų tokia – turėtume po žmogų kiekviename komitete. Ir tada jau galima vaisingiau dirbti, net ir nebūnant valdžioje. Pasakyti, kiek vienmandačių laimėsime, labai sunku, juk viskas susidėlios po antrojo Seimo rinkimų turo. O maksimalus planas – pergalė. Taip, žinau, labai optimistiškai skamba.

Rasa Budbergytė

– Politologai socialdemokratų partiją įvardija kaip tą panelę, kurios po Seimo rinkimų visi norės. Ar tai dešinė flirtuoja su G. Palucku, ar valstiečiai? Kaip Jūs įsivaizduojate, kokia ji galėtų būti, jei įvyks jūsų maksimalus planas.

– Manau, kad dabar ne metas apie tai kalbėti. Negalime nieko pasakyti, jei nuoširdžiai, ir tarpusavyje mes apie tai mažai kalbame: tai bergždžias laiko gaišimas. Viską parodys antras turas – ką tu gali planuoti, ar nori būti su S. Skverneliu, ar vienas. Dabar jokių kortų negalima dėlioti. Bet jei kalbėtume apie vaivorykštinę koaliciją, labai sunku tai įsivaizduoti. Aš nesakau, kad negalima susitarti, su visais galima tai padaryti. Manau, kad dėl mokesčių galėtume daug lengviau susitarti, nei dėl kokių žmogaus teisių. (...) Bet tie vertybiniai dalykai... Kompromisą šiuo atveju pasiekti labai sunku.

– O kaip Jūs vertinate žiniasklaidoje jau ne kartą aprašytą premjero Sauliaus Skvernelio ir G. Palucko „flirtą“ – nė vienas nesako „ne“ galimai koalicijai. Ar į tai jau reikia žiūrėti kaip į rimtą ženklą?

– Manau, kad visi politikai, politinių partijų lyderiai kalbasi vienas su kitu. G. Paluckas yra tikrai kalbėjęs su S. Skverneliu, yra kalbėjęs ir su R. Karbauskiu, tai yra normalu – pasišniukštinėti būtina. Todėl aš jų pasikalbėjimų niekaip nevertinu – padėtis yra tokia, kad jis net nėra pasakęs, ar ves valstiečių sąrašą.

Be to, manau, kad jie kalbasi, nes yra draugai, ne tik politikai, pasikalbi juk su bičiuliais apie politiką. (…) Jeigu nesmalsausi, nieko ir nežinosi, kas vyksta. Nevertinčiau tų pokalbių rimtai. Manau, kad konservatoriai šnekasi ir su Darbo partija, jie irgi – visai įdomus reikalas. Kartais pašnekesiai yra skirti akcijoms pakelti prieš kitus. Čia irgi negalima to atmesti.

„Manau, kad konservatoriai šnekasi ir su Darbo partija, kuri irgi yra visai įdomūs reikalas. Kartais pašnekesiai yra skirti akcijų pakėlimui prieš kitus. Čia irgi negalima to atmesti“

– O kaip Jūs įsivaizduojate, kokia būtų socialdemokrato rinkėjo reakcija, jei socialdemokratai ir konservatoriai dirbtų bendroje koalicijoje? Kaip jie tai vertintų?

– Labai blogai. Vertinu tai labai aiškiai – šita vaivorykštinė koalicija yra neįmanoma todėl, kad rinkėjas, ar tai būtų dešinysis, ar kairysis, jis nesuprastų, kas čia vyksta. Kaip politiniai oponentai susijungė ir bando kažką čia daryti? Teoriškai tai būtų galima, susitarti galima. Bet tikrai neverta, nes toks susitarimas suklaidintų rinkėją. Mes, socialdemokratai, galvojame, kad esame labiau prognozuojami ir ieškantys susitarimo labiau nei konservatoriai. Reikia nepamiršti, kad 2024 metais vyks treji rinkimai, svarbu, kad su tokiais dalykais neatvertume durų radikalams. (…) Manau, kad ne, klaidinti rinkėjo mes neturime moralinės teisės.

Kaip laimėti miestuose?

– Konkrečiai dėl Jūsų politinės ateities klausiu – koks Jūsų asmeninis apsisprendimas šiuose rinkimuose?

– Aš esu apsisprendusi, kad dalyvausiu rinkimuose. Jau supratau ir išmokau, kaip Seime reikia dirbti. Dalyvausiu vienmandatėje, esu apsisprendusi kandidatuoti Vilniuje. Partija dar nėra patvirtinusi nei sąrašų, nei vienmandačių, tai vyks kovo pabaigoje.

– O kaip LSDP įveiks miestų iššūkį – savivaldos rinkimuose partijos nesužibėjo rezultatais miestuose. Kaip bus stengiamasi šį iššūkį įveikti?

– Miestai yra labai svarbu, negalvoju, kad mums lengvai pavyks šį iššūkį įveikti. Ir pasakysiu, kodėl. Pirmiausia, mes esame didelį blogį padarę su tuo Darko kodeksu. Ta visa Vyriausybė, kuri galvojo, kad tiek daug išspręs problemų, tiek daug sukurs gėrio, o iš tiesų jis veikia taip, kad niekas nepagerėjo. Žmonės tai prisimena. Žiūrėkite, dabar subsidijas reikia skirti iš biudžeto darbdaviams, kurie įdarbina 45 metų žmones. O kiek dirba ir gyvena didmiesčiuose žmonių, kurie jaučiasi nesaugūs. Jei socialdemokratai nori jų, mes turime pasiūlyti ir pasakyti, kad sakome „stop“ jūsų nesaugumui, – mes ištaisysime klaidas Darbo kodekse, kuris praktiškai pablogino jūsų padėtį. Norint tai padaryti, reikia labai didelio ryžto.

Profsąjungos, kaip mūsų partneriai, yra gana silpnos Lietuvoje. O tie jauni, kurie gerai gyvena ir daug pinigų turi, negalvoja apie tai, jie nebus mūsų rinkėjai. Klausimas, ar mes sugebėsime tai padaryti.

Rasa Budbergytė

– O jūsų frakcijos kolegos vienmandates jau irgi išsirinko?

– Ne visi frakcijos nariai dar yra apsisprendę, ar eis į rinkimus. Pavyzdžiui, Bronius Bradauskas turbūt net negalvoja, A. Salamakinas jau pasakė, kad eis, bet jis tikrai neis į vienmandatę. O mes, visi kiti, esame apsisprendę dalyvauti vienmandatėse. Dalis – į Vilnių, dalis – į regionus. Pavyzdžiui, Julius Sabatauskas, – jis Alytuje ilgus metus kandidatuoja. Ten jis ir dirba.

– Tai kas laimės rinkimus?

– Norėčiau pasakyti, kad mes visi. Ar vienokia, ar kitokia suformuota Vyriausybė bus geresnė nei buvusios. Aš taip galvoju, nes daug pamokų išmokome per šią kadenciją. Manau, kad ir visuomenė yra daug ką išmokusi. Ir, mano supratimu, nebegalima rinkėjo apgaudinėti. Galvoju, kad rinkimai bus kitokie. Net jei valdantieji, Vyriausybė bus ne tokia, kaip kiekvienas iš mūsų norėtų, ji vis tiek bus geresnė, nei buvusios.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (909)