Filme dramatiškai vaizduojama, kas vyko Ukrainoje 1986 m. balandžio 25 ir 26 dienomis, tiksliau, prieš daugybės žmonių gyvybes nusinešusią branduolinę avariją ir po jos.
Įvykus sprogimui, iš karto žuvo du objekto teritorijoje buvę žmonės. Dėl radiacinės taršos teko tuojau pat evakuoti aplinkinius rajonus. Plėtojantis filmo siužetui, palaipsniui išviešinama melo kupina realybė. Dramos centre – tyrimo komisijai vadovaujančio fiziko Valerijaus Legasovo išgyvenimai. Kurti šį personažą patikėta J. Harrisui, suvaidinusiam karalių Jurgį VI seriale „The Crown“.
Laidoje „DELFI diena“ serialo lokacijų vadovas Jonas Špokas ir Vilniaus kino biuro direktorė Jūratė Pazikaitė daugiau papasakojo apie tai, kokius iššūkius teko įveikti filmuojant serialą Lietuvoje.
– Kodėl kūrėjai pasirinko Lietuvą?
– J.Š.Iš tikrųjų, dėl kelių priežasčių. Kaip jau ne kartą sakiau ir kiti sakė, Ignalinos atominė elektrinė buvo tarsi kūrėjus suviliojusi galimybė ir potencialas, kad toje elektrinėje būtų galima pafilmuoti. Pačioje projekto pradžioje, kai dar nebuvo žinoma, ar ten bus galima filmuoti, ar ten yra, ką filmuoti. Dar anksčiau reikėtų pasakyti, kad filmo scenaristas ir kūrėjas Craigas Mazinas kartu su HBO labai anksti nusprendė, kad jie nori autentikos, kad nori filmuoti Rytų Europoje. Tai toks buvo tas pirminis impulsas, o paskui, kai jau atsirado galimybė filmuoti ten, labai daug prisidėjo ir mokestinė lengvata, kuri veikia Lietuvoje.
Tai tokie trys elementai ir nulėmė sprendimą: noras filmuoti autentiškai, galimybė pasinaudoti mokesčių lengvata ir galimybė filmuoti elektrinę. Iš esmės papasakojant, kaip veikia kino industrija, tai visa komanda yra sudaryta iš departamentų ir departamentų vadovai dažniausiai būdavo amerikiečiai ar britai. Kitaip sakant, tie asmenys, kurie buvo atsakingi už visą kūrybą, o kiti žmonės dauguma buvo lietuviai. Departamentų vadovai be tų lietuvių, galima sakyti, kad būtų kaip be rankų ir kojų, dažniausiai ir be ausų, ir akių.
– J.P.Aš dar galėčiau pasakyti, kad taip pat ir lietuvių kino profesionalai, kurie dirbo prie šio projekto. Iš 250 žmonių 200 buvo lietuvių. Tai buvo absoliučiai didžioji dalis.
– O kodėl Fabijoniškių rajonas?
– J.Š. Kai nusprendėme, kad bus filmuojama Lietuvoje, ir kai pradėjome paieškas, turėjome du tikslus. Vienas tikslas buvo surasti rajoną, kuris būtų kuo panašesnis į Pripetę. Kitas dalykas - surasti vietą, kuri tiktų konkrečiai scenarijui. Scenarijuje yra tam tikros vietos, kurias reikėjo parodyti. Iš tikrųjų tai apžiūrėjome visus Vilniaus rajonus, taip pat Kauno, žvalgėmės Kėdainiuose, Šiauliuose ir kituose miestuose.
– Kėdainiai, beje, paskui irgi pateko į filmą. Fabijoniškes pasirinkome todėl, kad tai vizualiai buvo rajonas, kuris galėjo perteikti tą filmo emociją, bent taip sakė serialo kūrėjai. Pripetė nebuvo mažas miestas ir režisierius norėjo tai parodyti. Kiek vėliau norėjome sukurti kaip utopinį, sovietinį, siurrealistinį miestą, kurio apskritai galbūt niekada ir nebuvo niekur. Tai, kad Fabijoniškės statytos vėliau negu Pripetė, mums gal net pasitarnavo. Tie pastatai iš esmės buvo vienodi, bet tuo pačiu jie sukuria kažkokio žvilgsnio į ateitį, vilties įspūdį, čia nebuvo daug medžių. Mes norėjome jaunatvės, vilties vietos.
– Kaip buvo ruošiamasi filmavimams, ką teko keisti?
– J.Š. Darbų tikrai buvo daug. Pirmiausia, ką reikėjo padaryti, tai patraukti šiuolaikinius automobilius. Patraukti mašiną gal ir nėra sunku, bet visas mastas buvo labai nemažas. Kuriant logistiką, labai nemažai dirbome su savivaldybe. Artėjant filmavimo dienai, suskaičiavome, kad turime beveik devynis šimtus automobilių, kuriuos reikia patraukti. Mes iš karto supratome, kad negalime taip visko iš karto patraukti.
– Mes darėme palaipsniui - jeigu šiandien filmuojame vieną pusę, reiškia patraukiame automobilius būtent iš tos vietos, eismas nukreipiamas būtent ta linkme. Aš norėčiau pagirti Fabijoniškių bendruomenę, kuri labai padėjo ir greitai susigaudė, kas vyksta. Buvo daug šiuolaikinių nuorodų, eismo ženklų, kuriuos reikėjo pašalinti. Kalbant apie plastikinius langus ar antenas, tai postprodukcijos etape buvo apsispręsta, kad visa tai neturi įtakos istorijai.
Tai neturi įtakos tam, kas buvo pasakojama. Daug labiau buvo dirbama su pirmu planu. Reikėjo nuvalyti daug grafičių, norėjome nupjauti visą žolę, kad sudarytume įspūdį, kad tai yra šiek tiek utopinis miestas. Filmuojant evakuacijos darbus, reikėjo labai daug ženklų nuimti. Tie darbai nebuvo labai dideli, bet jų buvo labai daug.Svarbiausia viską buvo koordinuoti su savivaldybe ir gyventojais.
– Mes matome ir sovietines ugniagesių mašinas, ir autentišką žmonių stilių. Kaip pavyko surinkti viską?
– J.Š.Aš turbūt galėčiau daugiau papasakoti. Kalbant apie kostiumus, pradedant nuo to, kad pagrindinė filmo dailininkė labai iškėlė aukštus standartus ir labai norėjo autentiškumo ir tikslumo. Už tai ją giria visa kino industrija, bet didžiausias komplimentas jai yra tas, kad ji labai klausė savo komandos. Jos dešinioji ranka buvo Daina Petrulytė – kostiumų dailininkė. Seriale matome, kad tai tikrai yra jos braižas, yra labai daug smulkmenų, kurių dailininkai iš Anglijos tikrai nebūtų žinoję. Taigi buvo visa kostiumų departamento komanda, kuri įnešė didelį indėlį. Žinau, kad kostiumai buvo vežami ir iš Ukrainos.
– O autobusai?
– J.Š.Noriu pagirti kolegas lietuvius, nes tai yra jų nuopelnas.Tokių mašinų Lietuvoje nėra daug, jų ieškojome įvairiuose muziejuose. Kolektyvas turėjo garažiuką, kuriame remontavo ir tvarkė, kad jie veiktų patikimai. Autobusai taip pat buvo vežami iš Ukrainos.
– Kaip su daugybe žmonių susitarti, kad jie nežvilgčiotų pro langus ar balkonus, neitų į parduotuves?
– J.P. Visai šiai Fabijoniškių scenai mes ruošėmės visą mėnesį. Kartu su Jonu derinome iš anksto, pranešdavome gyventojams, buvo klijuojami ant laiptinių pranešimai. Stengėmės iš anksto informuoti, nes pastebėjome, kad jeigu gyventojų neperspėji iš anksto, jeigu jų neinfomuoji, tada prasideda pykčiai, smalsumas ir pan.
Visą pokalbį žiūrėkite DELFI laidoje.