Dar viena spaudos konferencija, interviu ar viešas susitikimas su pareigūnais, kai galima pasiųsti atvirus signalus Vakarams. Tokiais šou pastaruoju metu, regis, tik ir užsiima Rusijos ir Baltarusijos lyderiai. Prieš kameras jie drąsiai ir ilgai kalba apie tariamai niekšingus Vakarus, kurie sukėlė konfliktą Ukrainoje bei migrantų krizę pasienyje su Baltarusija.
A. Lukašenka, regis, negali praleisti nė menkiausios progos pasirodyti viešuose susitikimuose su savo režimo pareigūnais, šiems klusniai šokinėjant nuo kėdžių, vieną po kito žarsto įsakymus, pamokymus bei išminties perlus. Šie keisti spektakliai, kurių metu A. Lukašenka dėsto tiek akivaizdžius dalykus, tiek atvirai meluoja yra kruopščiai surežisuoti, nufilmuoti ir skirti signalizavimui.
Bet tvyrant įtampai tiek pasienyje su Baltarusija, tiek aplink Ukrainą, nuolat telefonu bendraujantys A. Lukašenka ir V. Putinas antradienį lyg susitarę žengė dar vieną laiptelį eskalacijos keliu: faktinis, kad ir neteisėtas Baltarusijos vadovas pareiškė, kad Lenkijoje atsiradus NATO branduolinio atgrasymo priemonėms jis gali prašyti iš Rusijos branduolinių ginklų, o V. Putinas pareiškė, kad priešininkams gali smogti hipergarsinėmis raketomis, kurių skrydžio iki taikinio laikas – vos 5 minutės. Tokie pareiškimai atrodo bauginantys, tačiau jie kartu rodo kai ką kitą – baimę.
Tokie V. Putino ir A. Lukašenkos pareiškimai kaip mat sulaukė vertinimų, kad abiejų šalių autoritariniai lyderiai išties ruošiasi kartu pulti ir pasidalinti Ukrainą, o ukrainiečių žemėlapis, kuriame rodoma šiaurinė grėsmės kryptis iš Baltarusijos teritorijos esą tik pasitvirtina.
Dar daugiau, pastaruoju metu nuolat apie karą kalbantis A. Lukašenka tik ir dievagojasi, kaip nori tokio konflikto išvengti, kaip jis niekam nereikalingas ir koks jis būtų pražūtingas. O iš tikrųjų jis neva tik ir siekia pagrįsti Rusijos karinių pajėgų įvedimą į savo teritoriją – rusiškas branduolinis ginklas būtų to plano dalis.