Vilniaus apygardos teismas paskelbė, kad Lietuvos paštas savo klientui privalės sumokėti ne tik 10 383 Eur kompensaciją už prarastas pašto siuntas bei 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos bylos iškėlimo teisme dienos, bet ir 2 284 Eur atsiėjusias bylinėjimosi išlaidas.
Trijų teisėjų kolegija, civilinę bylą išnagrinėjusi apeliacine tvarka, paliko galioti dar šių metų kovą priimtą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą, kuriame buvo konstatuota, kad tarptautiniai teisės aktai numato kompensacijų už siuntų praradimo tvarką, todėl klientams privalo būti atlyginta žala, kai siuntos dingsta.
Bylos duomenimis buvo nustatyta, kad klaipėdietis Tomas B. užsiima individualia veikla – internetu prekiauja kava, arbata, prieskoniais ir kitomis panašaus pobūdžio prekėmis, kurias siunčia užsienyje gyvenantiems pirkėjams. Dėl to jis dar 2013 m. spalį su Lietuvos paštu sudarė paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią paštas įsipareigojo teikti korespondencijos siuntų ir pašto siuntinių surinkimą, rūšiavimą, vežimą ir pristatymą ir su jomis susijusias papildomas paslaugas, o Tomas B. – už suteiktas paslaugas atsiskaityti sutartyje nustatytu laiku ir tvarka.
Ne vienus metus tūkstančius siuntų per Lietuvos paštą siuntęs verslininkas teigė, kad iki šiol už prarastas siuntas bendrovė atlygindavo žalą, tačiau praėjusių metų pavasarį atsisakė ją atlyginti ir pareikalavo pateikti siųstų daiktų vertę patvirtinančius dokumentus. Maža to, Lietuvos pašto poziciją palaikė Ryšių reguliavimo tarnyba, kurios sprendime nurodoma, kad paštas siuntėjui neprivalo sumokėti kompensacijos už prarastas siuntas.
Tomas B. teigė, kad nuo 2018 m. rugsėjo iki 2019 m. balandžio Lietuvos paštui pateikė išsiųsti 7 349 siuntas ir siuntinius, vėliau kreipėsi dėl 407 siuntų paieškos, iš kurių 277 buvo pripažintos prarastomis, – 272 registruotos siuntos ir 5 paprastieji siuntiniai.
Kadangi Lietuvos paštas klaipėdiečiui atsisakė atlyginti žalą, jis kreipėsi į teismą ir nurodė, kad kompensacijos dėl pašto siuntų praradimo mokėjimą reglamentuojantys teisės aktai neįtvirtina pašto paslaugų naudotojo pareigos įrodinėti siuntų vertę, o tik numato konkrečias kompensacijų sumas.
Tomas B. pažymėjo, kad Lietuvos paštas, su kuriuo jis bendradarbiavo ne vienus metus, ilgą laiką išmokėdavo kompensacijas už prarastas siuntas ir nereikalaudavo pagrįsti prarastose siuntose buvusių daiktų vertės, be to, taip pat nebuvo reikalaujama įvertinti pačių siuntų dėl galimo jų praradimo. Be to, jis pabrėžė, kad tenori gauti kompensaciją, kurią numato tarptautiniai teisės aktai, – verslininkas net nereikalavo neturtinės žalos, kurią patyrė dėl itin didelio dingusių siuntų kiekio.
Lietuvos paštas nesutiko su savo kliento pareikštomis pretenzijomis ir rašydamas atsiliepimą į teisme pareikštą ieškinį nurodė, kad, siekiant tinkamai nustatyti kompensacijos dydį, buvo siuntėjo paprašyta pateikti kompensacijai apskaičiuoti būtinus duomenis – nurodyti siuntose siųstų daiktų vertę ir tai pagrindžiančius dokumentus.
„Klientas tokių papildomų duomenų pateikti nesutiko, siųstų daiktų vertės nenurodė, todėl jam buvo išmokėta kompensacija, apimanti tik prarastų siuntų siuntimo išlaidas – 940 Eur“, – nurodė pašto atstovai. Jie taip pat pažymėjo, kad duomenų apie siuntos vertę nepateikiantys klientai gali piktnaudžiauti ir siekti nepagrįstai praturtėti pašto paslaugų teikėjo sąskaita, kai „siunčia menkaverčius daiktus ar net tuščias siuntas bei siuntinius“.
Tarp kliento ir paslaugų teikėjo kilusį ginčą išnagrinėjęs teismas pažymėjo, kad Lietuvos paštas už savo įsipareigojimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą pristatant tarptautines siuntas atsako vadovaudamasis Pasaulinės pašto sąjungos Pasaulinės pašto konvencijos, Pašto korespondencijos reglamento ir Pašto siuntinių reglamento nuostatomis.
Todėl, anot teismo, Tomas B. pagrįstai reikalavo sumokėti kompensaciją, o Lietuvos pašto reikalavimas klientui įrodyti realiai patirtus nuostolius (pateikti įrodymus apie dingusiose siuntose buvusių daiktų vertę) buvo pripažintas nepagrįstu ir prieštaraujančiu normatyviniams aktams bei tarp šalių pasirašytai sutarčiai.
„Lietuvos paštas, priimdamas iš siuntėjo siuntas, nereikalavo deklaruoti šių siuntų turinio, todėl neaišku, kokiu pagrindu tokia informacija reikalaujam tada, kai siuntos yra prarastos“, – pabrėžė teismas.
Sprendime taip pat pažymima, kad iki šio kilusio ginčo Lietuvos paštas savo klientui visuomet atlygindavo žalą dėl prarastų siuntų, – buvo išmokamos kompensacijos po 30 SDR už kiekvieną prarastą siuntą.
Tačiau ši tvarka, kaip teisme nurodė pašto atstovė, 2018 m. pabaigoje, atlikus vidinius tyrimus, buvo pakeista, nes esą „pastebėta, jog yra asmenų, gaunančių dideles kompensacijas, – nuspręsta šiuos asmenis labiau kontroliuoti, kad nevyktų nepagrįstas pelnymasis pašto sąskaita.“
Kuo pasireiškė tokia kontrolė, pašto atstovė teismui nepaaiškino, taip pat ir neįrodinėjo, kad siuntinius, kurie vėliau dingo, išsiuntęs klientas atliko kokius nors nesąžiningus veiksmus.
„Pažymėtina, jog prielaida, kad klientas galėjo būti nesąžiningas, pvz., išsiuntė menkaverčius daiktus, nelogiška, nes vien už prarastų siuntų, kurios tesudarė 3,8 proc. visų ginčo laikotarpiu išsiųstų siuntų, išsiuntimą jis buvo sumokėjęs 940,24 Eur, – pabrėžė teismas. – Be to, už visas ginčo laikotarpiu išsiųstas siuntas klientas turėjo sumokėti keliasdešimt kartų brangiau, o tai reiškia, jog naudos, išskyrus nuostolius, tokia nesąžininga veikla Tomui B. neatneštų, todėl nesąžiningi kliento veiksmai atmestini.“